Akivaizdu, kad Krymo užėmimas rimuojasi su Baltijos valstybių užėmimu, DW rašo žurnalistas Olegas Kašinas.
Ką Stalinas galėtų papasakoti I. Erenburgui
Įsivaizduokime, kad praėjus metams po Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimo prie TSRS Stalinas duoda interviu, pavyzdžiui, Iljai Erenburgui (propagandistas rašytojas – DELFI), kuriame pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo to, kad jis (Stalinas – DELFI) su Hitleriu susitarė dėl įtakos zonų padalijimo Europoje, o vėliau įvedė Raudonąją armiją, suėmė du prezidentus (būtų suėmę ir trečią, bet jis spėjo pabėgti), įvedė Maskvos emisarų diktatūrą, kuriems kontroliuojant surengė fiktyvius parlamentų rinkimus, o šie fiktyvūs parlamentai savo ruožtu patvirtino Maskvoje surašytus sprendimus dėl prisijungimo prie TSRS.
Dabar XXI amžiuje mes žinome, kad būtent taip ir buvo: susitarimas su Hitleriu, sovietinė okupacija ir fiktyvūs rinkimai. Vis dėlto iki pat sovietinės valdžios eros pabaigos ši tiesa TSRS buvo tabu, o jokios alternatyvos neturinti oficiali versija atrodė visai kitaip: Baltijos valstybių darbininkai ir žemdirbiai nuvertė buržuazinę valdžią, paskelbė sovietinę valdžią ir pasikvietė Raudonąją armiją ją apginti.
Ideokratinei TSRS buvo gyvybiškai svarbu puoselėti būtent tokią su realybe nieko bendro neturinčią versiją, kuri atitinka sovietinę ideologiją.
Sovietų Sąjunga niekada, jokiomis aplinkybėmis nebuvo pasirengusi pripažinti, kad elgėsi kaip tipinė imperialistinė valstybė agresorė. Tai reikštų ideologinio valstybės pagrindo griūtį ir taptų rimtu smūgiu TSRS. Iš esmės XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje būtent tokio sukrėtimo TSRS ir nepavyko atlaikyti.
V. Putinas prisipažino melavęs
Praėjus metams po iškilmingos Krymo ir Sevastopolio priėmimo į Rusijos sudėtį ceremonijos, kurioje V. Putinas kalbėjo, kad Rusijos kariuomenės Kryme nėra, o Krymą Rusija prijungė prie savo teritorijos remdamasi šiame pusiasalyje surengto referendumo rezultatais, pats V. Putinas paneigia šiuos žodžius, o tai reiškia, kada prieš metus jis melavo.
Dabar V. Putinas sako, kad sprendimą susigrąžinti Krymą jis priėmė dar iki nuo pareigų nušalintam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgant iš Ukrainos, o rengimosi Krymo referendumui proceso metu į pusiasalį buvo siųsti rusų desantininkai, jūrų pėstininkai ir specialiosios pajėgos.
Kiekvieną V. Putino prisipažinimą derėtų vertinti kaip sensaciją: jis prieštarauja ne tik savo paties žodžiams, kuriuos yra kartojęs daugybę kartų nuo 2014 m. pavasario, tačiau ir visai oficialiai Rusijos versijai dėl Krymo prijungimo.
Negi jis nesupranta, kokią grėsmę jam kelia tokie prisipažinimai?
Vietoje įstatymų ir moralės – cinizmas
V. Putinas kuo puikiausiai supranta, kad šie prisipažinimai jam visiškai nėra grėsmingi. Cinizmą galima vadinti ideologiniu postsovietinės Rusijos valstybės pagrindu, jis užėmė tą vietą, kurioje valdant Stalinui ar Leonidui Brežnevui buvo marksistinis-leninistinis mokymas.
Pasirodo, toks pagrindas tvirtesnis už bet kokią religiją ar ideologiją. Cinizmu paremtos sistemos lyderius beprasmiška kaltinti dėl melo, pažadų netęsimo ar, pavyzdžiui, korupcijos bei rinkiminių pažeidimų. Šioje koordinačių sistemoje melagystės ar vagystės tampa dorybėmis, nes, pirma, visi tai daro, antra, tas, kas visus aplošė, yra teisus. Visiškai nesvarbu, kokie instrumentai tam yra panaudojami, – nei moralinių, nei netgi teisinių apribojimų nėra.
„Krymas – mūsų“ po metų
Krymo užėmimo vertinimai tapo kur kas kuklesni. Ne apokalipsė ar didžiulė pergalė, o tik regioninio masto problema – taip mano rusų ekspertai.
V. Putinas mėgsta sakyti savo oponentams, kad šie, jei jiems kas nors nepatinka, gali kreiptis į teismą. Visi puikiai supranta, kad ši formulė neveikia dėl itin sąlyginės teismų sistemos nepriklausomybės ir faktinio šios sistemos paklusimo Rusijos vykdomajai valdžiai, tačiau tai tikrai nereiškia, kad V. Putinas yra neteisus. Pagal šiuolaikinės Rusijos vertybių sistemą cinizmas ir yra teisingumas – laimi didžiausi cinikai.
Kodėl V. Putinui prireikė koreguoti oficialią Krymo prijungimo prie Rusijos versiją, faktiškai pripažįstant, kad prieš metus jis melavo?
Gali būti, kad to priežastis – banalus garbės troškimas: jei sprendimą priėmė Krymo gyventojai per referendumą, kur gi V. Putino nuopelnai?
Galbūt tai – savotiška žinutė Vakarams ar netgi Krymo elitui, kuris vis dar įsitikinęs, kad Krymo pusiasalį į Rusiją atvedė būtent jis.
Priežastis, dėl kurios V. Putinas taip atvirai prakalbo, nėra labai svarbi. Juk jis žino, kad pripažinimas, kad žaidžiama ne pagal taisykles, o galbūt net ir kaltinimai dėl nepridengtų melagysčių niekaip neatsilieps nei jo reputacijai, nei populiarumo reitingams.
V. Putino atviras pasakojimas apie Krymą galėtų pasirodyti nelogiškas, jei jis nebūtų valstybės vadovas, suvokiantis, kad demonstratyvus cinizmas gali jam pakenkti.
Vis dėlto 15 metų, kuriuos V. Putinas praleido valdžioje, demonstruoja, kad kuo daugiau cinizmo, tuo tvirtesnė sistema, būtent todėl cinizmu, o ne įstatymais ar morale ši sistema ir yra paremta.
Olegas Kašinas – nepriklausomas žurnalistas, dirbęs žurnaluose „Russkaja žizn“, „Ekspert“, laikraščiuose „Kommersant“ ir „Izvestija“, buvęs Rusijos opozicijos Koordinacinės tarybos narys.