Ukrainos nė kvapo, rašo theatlantic.com.
Pačioje vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ gilumoje, Ukrainos rytiniame pakraštyje, šimtmečio senumo anglių kasyklą saugo trupančios Lenino statulos, primenančios buvusį valdovą, kurio šmėkla ėmė ir netikėtai sugrįžo.
Nuskamba pamainos pabaigą skelbiantis šaižus skambutis. Į žemės paviršių makabriškas narvas iškelia nuvargusius vyrus pajuodusiais veidais. Netikėtai pro debesų plyšį pasirodžiusi saulė priverčia markstytis.
„Pagaliau vyrai pradėjo dirbti sąžiningai“, – džiaugiasi vyriausias anglių kasyklos inžinierius Andrejus Popovčenka. „Ukrainos laikais klestėjo korupcija ir nelegali veikla. Visi slėpė mokesčius“, – sako vietinis.
Žurnalistai su juo vaikštinėja aplink „Udarnik“ anglių kasyklą Snižnėje, visai šalia Rusijos sienos.
Per daugiau nei metus trunkančius Ukrainos valdžiai lojalių pajėgų ir prorusiškai nusiteikusių separatistų susirėmimus „Udarnik“ darbininkų skaičius nuo 460 sumenko per pusę (kasyklos pavadinimas reiškia darbininką, padarantį žymiai daugiau nei nustatyta norma – Stalino laikais tai buvo tikras komplimentas).
Daug kasyklos darbuotojų pasitraukė baimindamiesi karo, o 12 prisijungė prie separatistų, aiškina inžinierius. „Kada panorėję, galės sugrįžti į darbą, mes jų laukiame – kaip moterų po motinystės atostogų“, – juokdamasis paaiškina.
Per mėnesį kasykla iškasa 3700 tonų anglių, jie už „Donecko liaudies respublikos“ ribų neiškeliauja.
„Kam parduoti Ukrainai, jeigu reikia padėti saviems žmonėms?“ – tvirtina inžinierius. Kad ir kaip ten būtų, didžiąją anglių, kurie būtini elektros gamybai, dalį (40 proc.) Ukraina ir toliau gauna iš separatistų šalies rytuose kontroliuojamų teritorijų. Kiek tai dar tęsis, nežino niekas.
Panašu, kad „Donecko liaudies respublikos“ ir Ukrainos atskirtis tik gilėja. Separatistų kontroliuojamos teritorijos, kuriose gyvena per 4,5 mln. žmonių, vis dar neatsigavo po Ukrainos valdžios praeitą lapkritį priimto sprendimo vietiniams nebemokėti pensijų ir kitų socialinių išmokų.
Praraja dar pagilėjo praeitą savaitę, kai Ukrainos parlamentas žengė drąsų žingsnį dėl Konstitucijos pataisų, kurios rytiniams regionams suteikia daugiau autonomijos. Tai vienas iš paliaubų susitarimo, vasarį pasiekto Minske, reikalavimų. Panašu, kad pačiai Rytų Ukrainai tokio Ukrainos valdžios žingsnio tarsi ir nebereikėjo.
Iki Donecko iš Kijevo teko ilgai važiuoti traukiniu pro penkis ginkluotus patikros postus, esančius prie vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ ir Ukrainos sienos.
Procedūra kaip prie tikros dviejų valstybių sienos – Ukrainos pasienio pareigūnai ant užsieniečių pasų jiems kertant sieną deda violetinius antspaudus.
Pulkininkas Andrejus Lysenka, Ukrainos kariuomenės atstovas, teigia, kad „tai tik laikina priemonė, skirta saugumui užtikrinti“.
Nors Donecko gatvėse ir patruliuoja separatistų policijos pajėgos, taip ir lieka neaišku, kokie įstatymai čia galioja. 23 valandą vakaro visame regione prasideda komendanto valanda. Nepaisant vasarį Minske pasiektų paliaubų (jau antrųjų), susirėmimai nesiliauja.
Iš viso per pastaruosius 16 mėnesių Ukrainos Rytuose žuvo daugiau nei 7 tūkst. civilių ir 1675 Ukrainos kariai. Kiek saviškių palaidojo separatistai, neaišku.
Visoje „Donecko liaudies respublikoje“ Ukrainos pėdsakai (aišku, ne be Rusijos pagalbos) po truputį nyksta. Dauguma ukrainiečių verslų žlugo, uždarytos parduotuvės, bankomatų ekranai aptraukti storu dulkių sluoksniu (niekas jais nesinaudoja jau kelis mėnesius). Baimindamosi dėl saugumo, iš miesto pasitraukė ir nemažai užsienio bendrovių.
Užrašai ant geltonų pašto dėžučių pakeisti rusiškais – skirtumas vos viena raidė, bet jis žymi esminį pokytį.
Ukrainos automobilių valstybiniai numeriai taip pat laipsniškai keičiami į „Donecko liaudies respublikos“. Ukrainos griviną stumia Rusijos rublis. Valiuta keičiama greitai ir neskausmingai – tiesiog prekybos vietose.
„Tiesą sakant, pirmenybę teikiu rubliui. Tikiuosi, kad jau labai greitai pereisime prie rublių, nes į Ukrainos sudėtį tikrai nebegrįšime“, – sako 47 metų Natalija, pardavinėjanti batų raištelius ir aksesuarus plaukams.
Vienas iš vyresniųjų „Donecko liaudies respublikos“ separatistų vadų, šiuo metu einantis „respublikos“ saugumo ministro pareigas, Aleksandras Chodakovskis, teigia, kad šiuo metu net 80 proc. visų finansinių operacijų regione atliekami rubliais.
„Dėl Rusijos neturime jokių iliuzijų, puikiai suprantame, kad ir ji turi problemų, bet Rusija taip pat ir mūsų valstybė“, – savo erdviame kabinete, kurio sienas puošia ortodoksų šventuosius vaizduojantys paveikslai, pasakoja tariamasis ministras.
Ant jo darbo stalo Felikso Dzeržinskio, liūdnai pagarsėjusios sovietų slaptosios policijos, vėliau tapusios KGB, įkūrėjo, statulėlė. 11 aukštų „Donecko liaudies respublikos“ valdžios būstinėje plevėsuoja ne tik juoda, mėlyna ir raudona „Donecko liaudies respublikos“, bet ir Rusijos vėliava.
Ant pastato šono kažkas dažais išpurškė Rusijos pavadinimą. Tokios detalės ypatingai bado akis atsižvelgiant į faktą, kad pati Rusija primygtinai neigia susijusi su įvykiais Ukrainoje: Maskva tvirtina, kad Ukrainoje kariaujantys rusai jokie ne kariai, o „savanoriai“.
Rusija visur, o Ukrainos paprasčiausiai nebėra. Tokia šiandien Donecko realybė. Viename iš didžiausių miesto prekybos centrų vis dar juntamas nesenos praeities alsavimas. Kadaise prekybos centru buvęs ATB, vienas iš didžiausių Ukrainos mažmenininkų, dabar vadinasi paprasčiausia bakalėjos parduotuvė (rusiškai – tiesiog gastronomu), nors ant pirkinių vežimėlių ir toliau puikuojasi ATB logotipai.
Dauguma čia parduodamų maisto produktų – gaminiai iš Rusijos. Iš 37 rūšių sviesto Ukrainoje pagamintos vos dvi. Nuogąstavimai dėl saugumo ir prie patikros postų praleistos ilgos laukimo valandos didžiajai daliai Ukrainoje pagamintų produktų užkerta kelią į separatistų kontroliuojamų teritorijų parduotuves.
Vadinamosios „Novorosijos“ gyventojai skundžiasi baudžiamąja blokada. Tokioms ukrainiečių bendrovėms kaip „Parallel“ priklausančios degalinės neveikia, nors tos, kurios dar neseniai buvo „Shell“ ir BP, vis dar aptarnauja klientus, nors ir persivadinusios mistiniu vardu ROS-OIL – juodos raidės Rusijos vėliavos fone.
„Tai, ką čia matome, yra vietos prekės ženklų nacionalizacija arba dalinė nacionalizacija, jie pakeičia tarptautinį verslą, kuris čia dėl saugumo problemų dirbti nebenori“, – teigia nevyriausybinei organizacijai „Ukraine Reforms Communications Taskforce“ vadovaujantis Taras Kačka ir pridūrė, kad procesą inicijuoja „Donecko liaudies respublikos“ „valdininkai“, tačiau tikrai ne be Rusijos pagalbos.
Vietoj „Coca Colos“ parduotuvėje atsirado „Real Cola“, kurios skonis ir pakuotės išvaizda praktiškai niekuo nesiskiria nuo amerikiečių gaminamo originalo. Tik „Novorosijos“ vėliava ir prierašu „Pagaminta Rusijoje“ ant etiketės.
Visur akis bado šypseną kelianti sovietinė nostalgija: miesto centre puikuojasi didžiuliai įrėminti Stalino plakatai. Ši iniciatyva priklauso labdaros organizacijai „Baltoji knyga“, kuri buvo įkurta padėti nuo „nusikalstamos“ Kijevo režimo veiklos nukentėjusiems, bent jau taip teigiama organizacijos puslapyje internete.
„Donecko liaudies respublikos“ kultūros ministerijos sukurtame ir internete patalpintame filme pavadinimu „Likimo strėlė“, pasakojama istorija apie tankistą separatistą, kuriam pavyksta sugundyti įspūdingai atrodančią šviesiaplaukę, atrodančią taip, tarsi būtų ką tik nužengusi iš XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio.
Tai pasakojimas, primenantis populiarus po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos propagandos aparato kurtus filmus.
Rusai netgi padeda Donecko žmonėms atpažinti žuvusiuosius.
Perpildytame Donecko morge, kur jau nebešaldomose patalpose laikomi pusnuogiai pradėję irti lavonai, morgo vadovas Dmitrijus Kalašnikovas papasakojo apie planus netoliese statyti DNR tyrimų laboratoriją. Šiuo metu morgas neatpažintus palaikus siunčia į Dniepropetrovską, kur yra artimiausia DNR tyrimų laboratorija.
„Tai padėtų žymiai paprasčiau ir greičiau atpažinti palaikus“, – sako D. Kalašnikovas ir netrukus pridūrė, kad „ekspertai iš Rusijos“ atvyks jau rudenį.
D. Kalašnikovas, morgui vadavęs ir prieš prasidedant karui, atrodo kaip reikiant išsekęs, jo veidas labai liūdnas. Morge jam teko matyti šimtus bevardžių lavonų. Ukrainos prezidento Petro Porošenkos teigimu, šalies rytuose be žinios dingusiais laikomi tūkstantis civilių, tačiau D. Kalašnikovas mano, kad iš tikrųjų skaičius yra žymiai didesnis.
Morgo kieme ūžia du balti sunkvežimiai – šaldo viduje esančius palaikus.
Vieni iš nedaugelio Ukrainoje pagamintų produktų, vis dar pasiekiančių Donecką, yra nemokami maisto daviniai, skirti šimtams tūkstančių pensininkų, žmonių su negalia ir jaunų šeimų, netekusių paramos Ukrainos valdžiai regione pradėjus uždarinėti bankus ir kitas įstaigas.
Tą dieną, kai Donecke lankėsi žurnalistai, procesija nelaimingų tėvų ėjo į vietos futbolo stadioną, kur buvo dalijamas maistas vaikams. 52 tūkst. vietų stadionas „Donbass Arena“, kuriame vyko 2012 metų Europos futbolo čempionato pusfinalis, stovi nenaudojamas – tarsi monumentas kruviniausiam konfliktui Europoje nuo pat Balkanų konflikto paskutinį XX amžiaus dešimtmetį.
Sporto aistros čia nebeverda jau seniai. Zuja ne sportininkai, o savanoriai, nešiodami maišus džiovintų vaisių, pieno miltelių, makaronų, aliejaus, miltų ir cukraus.
„Labai abejoju, ar artimiausiu metu situacija su maistu pagerės“, – sako 29 metų namų šeimininkė Nadiežda, atsiimdama davinį savo dukrelei.
Maisto produktus parūpino turtingiausio Ukrainos žmogaus Rinato Achmetovo fondo labdaros organizacija. Ironiška tai, kad būtent jis prieš šešerius metus ir pastatė šį 425 mln. dolerių (368 Eur) kainavusį stadioną.
Savanorės Olgos Ceselskajos teigimu, šiuo metu labdaros fondas Donecko ir Luhansko regionuose padeda išgyventi apie pusei milijono žmonių. „Labiausiai nuo karo kenčia taikūs žmonės. Atskirtis (su Ukraina) vis didėja, todėl mes neturime kito pasirinkimo – tik padėti“, – sako savanorė.
Už Donecko teatro pastato – Lvovo šokoladinės filialas. Savotiška taikaus pasipriešinimo oazė. Remiantis bendrovės, kuriai ir priklauso šių šokoladinių tinklas, nuostatais, personalas klientus aptarnauja tik ukrainiečių kalba. Miestui, kurio gatvėmis migruoja Kijevo valdžiai priešiški separatistai, tai tikras šokas.
„Dauguma vietos gyventojų neslepia nuostabos, kad mes vis dar dirbame, bet mes labai laimingi, kad dirbame būtent čia“, – teigia viena iš kavinės vadovių, kuri nepanoro prisistatyti. Produkciją kavinė gauna tiesiai iš šokolado fabriko Lvove, kartais užsakymo tenka laukti savaičių savaites.
Tuo metu, kai žurnalistai lankėsi šokoladinėje, vitrinos, kur įprastai smaližius vilioja ką tik pagaminti triufeliai, buvo tuščios, tačiau buvo galima įsigyti pieniško šokolado meškiukų ir kitų gardėsių.
Viena labai įdomi detalė. Šokoladinėse Kijeve prekiaujama vienu saldumynu, kurio Donecke gauti nepavyks: šokoladinių karine uniforma vilkinčio Rusijos prezidento V. Putino, už nugaros slepiamoje rankoje laikančio granatą, figūrėlių.