Čia ne žydų tautybės kaliniai kaip „atpildą“ gaudavo galimybę „pasimėgauti seksu“, tačiau tik stebimi nacių ir tik misionieriaus poza, rašo dailymail.co.uk.
Šėtoniška schema buvo siekiama skatinti kalinius sunkiau dirbti, todėl prieš 76 metus gestapo monstras Heinrichas Himmleris įsakė visoje nacių okupuotoje Europoje esančiose koncentracijos stovyklose įrengti viešnamius. Šis iškreiptas planas buvo sumanytas 1941 metų spalį. Buvo siekiama padidinti darbo našumą, siūlant alkaniems ir iškankintiems kaliniams premijų sistemą: jeigu jie dirbs užtektinai sunkiai, kaip „atlygį“ gaus apsilankymą koncentracijos stovyklos viešnamyje.
Pirmieji „Lėlių namai“, kaip buvo pavadinti viešnamiai, atsidarė 1942 metų pabaigoje, už grotuotų Mauthauzeno koncentracijos stovyklos Austrijoje langų. Vėliau jie atsirado ir Ravensbruke, Buchenvalde, Dachau bei Flosenburge. Iš viso mirties stovyklose veikė dešimt viešnamių.
Du didžiausi buvo Aušvice, nacių okupuotoje Lenkijoje. Pagrindinis viešnamis veikė vos įėjus pro „Arbeit Macht Frei“ užrašą 24-ame bloke. Įsteigta Antrojo pasaulinio karo pradžioje, iškart po Adolfo Hitlerio invazijos į Lenkiją, Aušvico koncentracijos stovykla išaugo iki didžiausios žudymo mašinos žmonijos istorijoje. Egzekucijos, mušimai, vergiškas darbas ir dujų kameros nusinešė 1,1 milijono žmonių gyvybes.
Viešnamių planą įgyvendinti buvo įpareigotas SS gydytojas Siegfriedas Schwela. Susitikime su koncentracijos stovyklos gydytojais jis išdėstė savo viešnamių veikimo projektą bei nurodė personalui užtikrinti, kad ir vyrai, ir moterys būtų „švarūs“, o moterys dar ir sterilizuotos. Taip pat buvo nurodyta naudoti tik misionieriaus pozą ir pasirūpinti, kad moterys vienam kaliniui neskirtų daugiau kaip 15 minučių – tai užtikrinant sargybai paliepta stebėti veiksmą per duryse esančias skylutes.
S. Schwela taip pat įvedė griežtą rasinę tvarką. Buvo reikalaujama, kad vokiečiai vyrai lankytų tik vokietes moteris, slavai vyrai – tik slaves moteris. Žydams ir rusams buvo uždrausta lankytis viešnamyje.
Nespėjęs įgyvendinti savo plano, S. Schwela mirė, tačiau 1943 metų rugpjūčio mėnesį abu viešnamiai pradėjo veikti SS vado Oswaldo Kaduko nurodymu.
Ne žydų tautybės moterys buvo viliojamos savanoriškai teikti sekso paslaugas, žadant geresnes gyvenimo sąlygas ir geresnius maisto davinius. Daugiausiai trečią dešimtį skaičiuojančios moterys buvo verčiamos kasnakt tarp aštuntos ir dešimtos vakaro aptarnauti vidutiniškai nuo šešių iki aštuonių vyrų. Taip pat joms tekdavo „dirbti“ ir sekmadienio popietėmis.
Aušvico viešnamiuose, kurie buvo žinomi „Sonderbauten“ (vok. specialūs pastatai) pavadinimu, dirbo 21 kalinė. Paskutinis viešnamis duris atvėrė 1945 metais, tais pačiais, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas.
Viešnamiams atrinktų nualintų kalinių laukė žeminantis medicininis patikrinimas ir buvo duodamas dezinfekuojantis kremas genitalijoms tepti. Jų vardai buvo skelbiami viešuose darbų paskirstymuose, kai kurios buvo prievarta nuvesdinamos į viešnamį. Tik neretai seksu „apdovanoti“ vyrai būdavo fiziškai per silpni ar sergantys, kad galėtų užsiimti lytiniais santykiais.
Iga Bunalska iš Aušvico tyrimų grupės „MailOnline“ sakė: „SS vyrai ateidavo į pastatą ir sakydavo, kad reikia moterų lengvam darbui. Moterys savanoriškai pasisiūlydavo jam. Kai kurios, sužinojusios, kas tai per darbas, persigalvodavo, tačiau daugelis pasilikdavo. Jeigu moteris buvo graži ir sveika, ją prieš priimant patikrindavo gydytojai, tada ji galėdavo pradėti dirbti viešnamyje. Žinoma, moterys negalėjo būti žydės.“
„Tokioms moterims buvo suteikiama šilta gyvenamoji vieta, kiekviena jų turėjo nuosavą kambarį su gražiais baldais. Joms buvo duodama papildomo maisto iš SS virtuvės, brangesni drabužiai ir apatiniai iš dujų kamerose nužudytų žmonių daiktų sandėlio. Joms buvo suteikiama visa medicininė priežiūra, kokios joms reikėjo. Visa tai leido lengviau išgyventi koncentracijos stovykloje, – pridūrė I. Bunalska. – Viešnamiai veikdavo kasdien vakarais, po pagrindinio vakarinio patikrinimo šaukiant pavardėmis, kai kitos kalinės kartais dar tik grįždavo į stovyklą po sunkaus darbo dienos. Buvo milžiniškas skirtumas tarp anų moterų ir kitų kalinių. Anos moterys galėjo matyti, kaip atrodo kitos kalinės, kokios jos pavargusios, sumuštos ir kruvinos.“
Aušvico tyrimų grupės, dirbančios Lenkijoje esančiame Aušvico kalėjime, atskleisti kalinių liudijimai byloja, kaip kaliniai reagavo į viešnamius ir juose dirbančias moteris. Kalinys Jozefas Szajna prisimena: „Viešnamiai buvo tik dalis to, kaip SS kankino kalinius. Visi, kurie galvoja, kad 24-as blokas buvo kažkokia kaliniams suteikta dovana, apskritai nieko nežino apie Aušvicą. Jis buvo pastatytas žmonėms žeminti. Tai buvo dar vienas vokiško cinizmo ir žiaurumo pavyzdys. Viešnamiai nebuvo nieko neįprasto. Tai buvo dar vienas Vokietijos nacionalsocializmo nusikaltimas.“
Kitas kalinys Mieczyslawas Zajacas sakė: „Visi buvo surinkti į patikrinimą šaukiant pavardes. Stovyklos vadas labai labai didžiavosi dalindamas pirmuosius kuponus į naujai atidarytą Aušvico viešnamį. Jis garsiai skelbė numerius ir dalino kaliniams kuponus, o visa stovykla tuo metu žiūrėjo. Vienas tokiu būdu apdovanotas kalinys buvo profesorius Henrykas Mianowskis, nes jis dirbo labai gerai – jis mokė chemijos. Jis bandė paaiškinti stovyklos vadui, kad mieliau paimtų duonos gabalą ar kiek daugiau sriubos.“
Tas stovyklos vadas buvo Hansas Aumeieris. Tai buvo ypač žiaurus nacis, pagarsėjęs savo brutalumu ir 1948 metais už karo nusikaltimus nuteistas mirties bausme ir pakartas.
Koncentracijos stovyklą išgyvenusi Zofia Bator-Stepien prisiminė, kaip viena mergina buvo priversta dirbti viešnamyje iš nevilties, tikėdamasi gauti duonos riekę. Ji pasakojo: „Kai jie paskelbė, kad ieško savanorių labai lengvam darbui, ji pareiškė norą. Nežinojo, koks tai bus darbas. Kai gydytojas patikrino ją, paklausė, ar ji supranta, koks tai bus darbas, ji atsakė, kad nežino, tačiau jai buvo pasakyta, kad darbas lengvas ir kad ji gaus daug duonos. Tada jis jai pasakė: „Šis darbas reiškia, kad teks kontaktuoti su vyrais, todėl aš turiu atlikti tau nedidelę operaciją, kuri užtikrins, kad tu niekada nepastosi. Pagalvok gerai apie tai, net jeigu tai tau suteikia galimybę išgyventi Aušvice. Esi dar jauna, gali norėti ateityje tapti motina ir tai nebus įmanoma“. Ji jam atsakė, kad jai nerūpi motinystė. Ji tiesiog nori kažkiek duonos.“
Tolimesni liudijimai atskleidžia, koks didelis skirtumas buvo tarp moterų, dirbančių viešnamiuose, ir likusių kalinių. Kalinė Z. Bator-Stepien toliau pasakojo: „Stebėjau jauną merginą. Jos plaukai buvo gražiai sušukuoti, antakiai ir blakstienos – padažyti, ji vilkėjo gražią mėlyną palaidinę su juodais nėriniais, turėjo mėlyną chalatą. Ji avėjo aukštakulnius. Ėjo gundančiai per bloką, o bloko vadovas ją lydėjo į lovą. Mums ji atrodė tokia nuostabi. Pasidažiusi moteris Aušvice? Po kelių dienų mes pasikalbėjom su ta moterimi. Ji mums sakė, kad viešnamyje galėjo dirbti mažiausiai devynis mėnesius. Buvo labai nusiminusi, kad ją atleido, nors ji maldavo to nedaryti.“
Fotografu Aušvico fotostudijoje dirbęs Wilhelmas Brasse’as prisimena: „Kai tos moterys buvo atvežtos į 24-ą bloką, Politinis skyrius liepė man jas nufotografuoti. Jos atėjo besijuokdamos ir atsipalaidavusios. Visos buvo labai gražios. Jos juokavo ir kikeno priešais kamerą. Aštuonios iš jų buvo lenkės, septynios – vokietės. Kalbėjausi su jomis, jos buvo kupinos vilties. Jos turėjo viltį, kurią joms suteikė šis darbas. Lenkės buvo gražesnės. Vokietės buvo stambios ir šviesios. Lenkės buvo lieknos ir patrauklios.“
Žinoma, jų paslaugomis galėjo naudotis ne vien kaliniai. Nors SS sargybai ir pareigūnams buvo draudžiama miegoti su ne vokiečių tautybės moterimis, dauguma jų naudojosi viešnamio paslaugomis.
I. Bunalska iš Aušvico tyrimų grupės sako: „Pagal Trečiojo reicho įvestus rasinius įstatymus vokiečiams buvo draudžiama juo naudotis. Tačiau mes žinome tą faktą, kad buvo Aušvice karių, kurie lankėsi viešnamiuose. Tai vokiečių kariai, tačiau ne vien, nes SS tarnavo žmonės iš skirtingų šalių, tarp jų buvo ukrainiečių, baltarusių ir panašiai. Panašu, kad kariai viešnamiu naudojosi pakankamai dažnai, nes daugelyje liudijimų galima rasti informacijos apie tai, kad viešnamiuose dirbančios moterys gaudavo naujausią informaciją apie frontą ir karinę situaciją. Žinoma, jie tai darė neteisėtai, greičiausiai duodavo kyšius O. Kadukui, kuris buvo atsakingas už viešnamį“.
Baigusios darbą viešnamiuose kai kurios moterys tapo stovyklos pareigūnėmis, kai kurios išgyveno karą. Tačiau mažai žinoma apie tai, kas joms nutiko, tik nedaugelis kalbėjo apie savo patirtį.
I. Bunalska „MailOnline“ sakė: „Darbas viešnamyje suteikė joms galimybę gyventi. Suprantu, kad dabar mes galvojame apie tai iš kitokios perspektyvos, tačiau daugeliui iš jų teko labai paprastas pasirinkimas: arba viešnamis ir galimybė išgyventi, arba Birkenau dujų kameros.“
Aušvico viešnamis buvo uždarytas 1945 metų sausį, kai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos koncentracijos stovykla buvo evakuota.