Sh. Abe dirbo iš viso keturias kadencijas ir tapo ilgiausiai valdžiusiu Japonijos ministru pirmininku, jis išliko įtakingas politinis veikėjas net ir 2020 m. atsistatydinęs po paskutinės kadencijos.
Penktadienį, kai buvo nušautas, jis prieš sekmadienį vyksiančius parlamento aukštųjų rūmų rinkimus agitavo už konservatyvios Liberalų demokratų partijos (LDP), nuo Antrojo pasaulinio karo Japonijoje dominuojančios politinės jėgos, kandidatą.
Jo senelis buvo vienas tų, kurie įkūrė LDP, šiai partijai priklausė ir jo tėvas, buvęs užsienio reikalų ministras Shintaro Abe. Be to, nuo 2021 m. Sh. Abe vadovavo didžiausiai LDP frakcijai.
Kai Sh. Abe buvo valdžioje, kai kurie jį vertino kaip patriotą, norėjusį „sugrąžinti Japoniją“ į tvirtą poziciją Azijoje ir pritaikyti ją šiuolaikiniam gyvenimui. Kiti jį laikė dešiniuoju populistu ir griežto užsienio politikos kurso šalininku, kuriam valdant seniausia Azijos demokratija nusisuko nuo pacifistinės pokario politikos. Kova dėl Japonijos vaidmens pasaulyje ir ypač jos kariuomenės vaidmens šalyje tebėra itin opi problema. Per debatus Sh. Abe ragino pakeisti Japonijos pokario Konstituciją.
1954 m. gimęs Sh. Abe patyrė stiprią savo senelio Nobusuke Kishi, ėjusio premjero pareigas 1957–1960 m., įtaką. 1977 m. baigęs Seikei universitetą Tokijuje, Sh. Abe trumpai studijavo politiką Pietų Kalifornijos universitete. Po to jis dirbo „Kobe Steel“, prieš pradėdamas politinį gyvenimą 1982 m. kaip savo tėvo Shintaro Abe padėjėjas.
Po tėvo mirties Sh. Abe kandidatavo ir 1993 m. buvo išrinktas į parlamentą. Iš dalies jis išpopuliarėjo užėmęs griežtą poziciją Šiaurės Korėjos atžvilgiu.
2006 m. rugsėjį Sh. Abe pirmą kartą tapo ministru pirmininku, bet po metų atsistatydino dėl sveikatos priežasčių. Tačiau karingas politikas greitai išpopuliarėjo, kai 2012 m. dėl teritorinių ginčų kilo įtampa su Kinija ir Pietų Korėja. Tais metais jis sėkmingai sugrįžo kaip premjeras.
Sh. Abe buvo pirmasis vyriausybės vadovas, gimęs po Antrojo pasaulinio karo, ir valdė Japoniją nuo 2012 m. gruodžio iki 2020 m. rugsėjo, kai atsistatydino dėl sveikatos priežasčių, tapęs ilgiausiai valdžiusiu šalies ministru pirmininku.