Mirties pilimi vadinami H. H. Holmso namai buvo slaptų tunelių ir kambarių raizginys, kuriame jis pražudė per 200 žmonių: dalį pakorė, dalį nunuodijo dujomis, dalį pasmaugė.
Mokslų daktaras Henry‘s H. Holmesas gyveno XIX amžiaus Amerikoje, o savo gyvenimą baigė 1896 metais gegužės 7 dieną Filadelfijoje, kur buvo pakartas. Bent jau taip įtariama, nes egzistuoja ir kita teorija: esą žiaurusis nusikaltėlis, kurio gyvenimas ir kruvini darbeliai tapo įkvėpimo šaltiniu kuriant BBC serialo „Šerlokas“ blogiuko Culvertono Smitho personažą, kartuvėse iš tikrųjų nemirė.
Seriale „Šerlokas“, pasakodamas apie H. H. Holmeso įvykdytus nusikaltimus, Toby Joneso personažas sako: „Jis pastatė viešbutį, ypatingą viešbutį – vien tam, kad galėtų žudyti žmones“. Jo metodas esą buvęs „tarsi Svynio Todo, tik be pyragų“.
Jo nusikaltimai virtę legendomis, rašo mirror.co.uk.
Kai teko atsakyti už savo darbelius, H. H. Holmesas neparodė nė kruopelės apgailestavimo, pareikšdamas, kad jo polinkis žudyti tiesiog nekontroliuojamas.
1896 metais Čikagoje jis prisipažino: „Manyje nuo pat gimimo akimirkos gyveno velnias. Negalėjau nieko padaryti, gimiau žudyti. Kaip kad poetas, kuriam likimas lėmė kurti eiles, negali nerašyti. Prie lovos, kurioje išvydau šį pasaulį, stovėjo velnias. Nuo tos akimirkos jis visada mane lydėjo, visada buvo su manimi“.
H. H. Holmesas 1889 metais Čikagoje pastatė „World‘s Fair Hotel“ – viešbutį ir prekybos centrą. Tada jam buvo 27 metai. Vietos gyventojai tą vietą dėl įspūdingo dydžio praminė Pilimi. Jis buvo pastatytas apgyvendinti svečiams per 1893 metais Čikagoje vykusią Pasaulinę parodą.
Viduje buvo įrengta 100 kambarių su vidiniais koridoriais, besisukančiomis sienomis, slaptais praėjimais, belangėmis celėmis ir spąstais virstančiais laiptais. Septynerius metus savo mirties pilyje jis be gailesčio žudė vyrus, moteris, vaikus. Jis pripažino savo kaltę dėl 27 nužudymų, tačiau skaičiuojama, kad jo aukų skaičius iš tikrųjų viršija ir 200.
Maždaug tuo metu, kai 1893 metais Čikagoje vyko Pasaulio mugė, H. H. Holmesas įsigijo turto, kurį vėliau panaudojo tam viešbučiui, kuris iš tikrųjų atliko nužudytųjų palaikų utilizavimo įstaigos vaidmenį, statyboms. Norėdamas būti tikras, kad apie tikrąją viešbučio paskirtį žinos tik jis vienas, H. H. Holmesas statyboms samdė net kelias bendroves. Kai tik pajusdavo, kad darbininkai galbūt žino per daug, keisdavo statybos bendrovę. Nors saugojosi kaip mokėjo, statybininkams jo užgaidos atrodė mažų mažiausiai keistai. Pastato plane buvo nurodyta tikrai keistų dalykų: besisukančių sienų, 100 belangių kambarių, niekur nevedančių laiptų ir kitų šiurpokų sprendimų.
Daugumą jo aukų buvo jo meilužės, tačiau vyras nesibodėjo žudyti ir paprastų viešbučio svečių ir savo darbuotojų. Dalis buvo pakarti, dalis – nunuodyti dujomis. Buvo mirtinai sumuštų, buvo žiauriai nukankintų.
Nužudytųjų lavonai specialiu nuleidžiamuoju vamzdžiu keliaudavo tiesiai į rūsį, kur buvo naikinami specialiame krematoriume, kurį atstojo pramoninė krosnis, negesintose kalkėse ar rūgšties voniose. Tiesa, ne visų nužudytųjų palaikais buvo iš karto atsikratoma.
Dažnai žudikas lavonus naudodavo savo makabriškam domėjimuisi žmogaus anatomija patenkinti, nors patys žmonės jam tikrai nerūpėjo.
Erikas Larsonas parašė knygą „The Devil in White City“, kuria buvo paremtas Martino Scorcese filmas.
„Holmesas buvo tikrų tikriausias psichopatas, galvoti ir kalbėti apie jo motyvus tiesiog beprasmiška. Apie lavonus jis kalbėdavo kaip apie medžiagą“, – teigia knygos autorius.
Darbui su „medžiaga“ H. H. Holmesas naudojo chirurginius instrumentus ir operacinės stalą, ant kurio paguldytoms aukoms dirdavo odą, atskirdavo vidaus organus ir skeletą. Kartais ką nors parduodavo medicinos mokykloms.
Sunku pasakyti, ar tie nelaimėliai, kuriems amerikietis nudirdavo odą ir išmėsinėdavo, egzekucijos metu jau buvo negyvi. Net jeigu ir buvo gyvi, jų klyksmų niekas negirdėjo – ne veltui viešbutyje buvo pasirūpinta puikiai garso izoliacija.
„Jis nusipelnė būti vadinamas vienu iš žiauriausių nusikaltėlių istorijoje“, – teigia vienas iš jo biografų Johnas Bartlow Martinas. „Apie nusikaltėlius rašantieji terminą monstras taupo tik patiems nuožmiausiems žudikams – jie turi atitikti griežtus reikalavimus. Pirmiausia jis turėjo žudyti daug metų ir ne dėl pinigų arba ne vien dėl jų, aukų turi būti daug ir pageidautina moteriškos lyties, aukos privalo būti išniekinamos, nusikaltimai turi vykti specialioje vietoje, o pats nusikaltėlis, pageidautina, turi domėtis moksliniais dalykais. Šios savotiškos žudynių pilies šeimininkas atitiko šiuos visus ir dar daugiau reikalavimų“, – sako jis.
Naujajame Hampšyre gimęs Hermanas Websteris Mudgettas, persikėlęs į Čikagą 1886 metais, savo vardą pasikeitė į Henry Howardo Holmeso. Skelbiama, kad vardą ir pavardę pasikeitė ne šiaip sau, o norėdamas išvengti atsakomybės už kitur Jungtinėse Valstijose įvykdytas suktybes ir apgavystes.
Kad ir kaip ten būtų, paties H. H. Holmeso teiginiai, kad jis iš prigimties blogas žmogus, atrodo menkai tikėtini. Susidaro įspūdis, kad tokią legendą jis pats susikūrė jaunystėje.
Vieno garsiausių žudikų per visą Jungtinių Valstijų istoriją tėvas buvo alkoholikas, o mokykloje gabus berniukas buvo engiamas kitų vaikų. Jo skriaudikai savo elgesiu neapgalvotai sukūrė pabaisą: kartą jie berniuką uždarė į tamsią spintą kartu su griaučiais, o jam ant veido uždėjo skeleto rankas. Galimas dalykas, kad būtent tada ir gimė jo liguistas susidomėjimas skrodimais ir biologija. Ši aistra nedingo ir vėliau, tad menkai stebina, jog 1884 metais Mičigano universitete jis gavo būtent medicininį išsilavinimą.
Baigęs Mičigano medicinos mokyklą, H. H. Holmesas 1886 metais persikraustė į Čikagą, rašo „Daily Mail“. Jis pradėjo dirbti vaistinėje. Kai mirė jos savininkas, o jo sutuoktinė mįslingai dingo, vaistų verslą jis perėmė į savo rankas.
Kitoje vaistinės gatvės pusėje jis įsigijo sklypą ir pradėjo statyti tai, kas galiausiai virto siaubo ir mirties viešbučiu. 1891 metais, kai mirties pilis baigta statyti, H. H. Holmesas ėmė laikraščiuose reklamuoti savo viešbutį ir kviesti jame apsistoti jaunas nieko blogo neįtariančias moteris.
Tiek viešbučio svečiams, tiek darbuotojams buvo privaloma turėti gyvybės draudimo polisą. Praktiškai visi, kartą įžengę į šią mirties pilį, dingdavo be pėdsakų. Čia buvo įrengta per šimtą belangių ir garso nepraleidžiančių kambarių. Juose veikė dujų sistema, taigi šeimininkas svečius galėjo be vargo nuodyti, o specialiais nuleidžiamaisiais vamzdžiais transportuoti aukų palaikus į rūsį, kur vykdavo šiurpiausi eksperimentai.
Viešbučio rūsyje buvo skrodimo stalas, įvairių kankinimo prietaisų ir pramoninė krosnis. H. H. Holmesas neretai mėsinėdavo savo aukas. Be to, nužudytųjų kaulus parduodavo medicinos mokykloms ir universitetams ir taip dar pasipildydavo kišenes. Kartais savo aukas žudikas kremuodavo arba tiesiog ištirpindavo rūgštyje.
Tuo metu, kai mirties viešbutis jau veikė, pasiturintis žavus gydytojas važinėjo po visas Jungtines Valstijas, kur sėkmingai apgaudinėjo žmones. Pasibaigus Pasaulio mugei, jis kuriam laikui apleido viešbučio reikalus ir pelnėsi iš apgavysčių.
Kaip ir daugelio serijinių žudikų atveju, daugumą H. H. Holmeso aukų sudarė jaunos moterys, kurios, tiesą sakant, paskui jį lakstė pulkais.
Štai ką rašo E. Larsonas: „Jis tikrų tikriausias urbanistinio serijinio žudiko prototipas, maniako, kuris sumaniai naudojasi miesto anonimiškumu ir daro, ką panorėjęs. Jo atveju aukomis tapdavo jaunos vienos keliaujančios moterys iš provincijos. Tik įsivaizduokite: jos atvyksta į didmiestį, kur niekas nieko nepažįsta, kur niekam niekas nerūpi. Jaunos, žavios, naivios ir vienišos. Ir štai tarsi iš po žemių išdygsta šis malonus vyrukas, kuris pasisiūlo apsistoti jo jaukiame viešbutyje. Ar galima šiam žaviam asistuojančiam miesto vyrui pasakyti ne? Nežinau, kur slypi to priežastys, tačiau žmonės kalbėjo, kad jis tikrai buvo labai išvaizdus vyras. Panašu, kad šiuo atveju kalbame apie tą mistinį magnetizmą ir charizmą, kuo neišvengiamai apdovanoti psichopatai“.
Mokėjimas įkalbinėti ir priversti patikėti jo žodžiais jam padėjo ir pardavinėjant įvairius neva stebuklingus dalykus: pradedant vaistais nuo alkoholizmo ir baigiant aparatu, tariamai galėjusiu iš vandens pagaminti dujų. Už gautas pajamas būsimasis žudikas ir pastatė „World‘s Fair Hotel“ viešbutį, kuriame saugojo pačias tamsiausias paslaptis.
„Jaunas, žavus, mokantis gražbyliauti – jis patiko tiek rimtiems verslininkams, tiek jaunoms ir gražioms damoms. Madingai besirengiantis džentelmenas, pavyzdinis melagis ir talentingas manipuliatorius labai sėkmingai vystė butaforinius verslus“, – teigia knygos autorius.
H. H. Holmeso meilės reikalai buvo ypatingai sudėtingi ir komplikuoti. Jau nekalbant apie nesuskaičiuojamą skaičių meilužių, jis turėjo tris (taip, tris) oficialiais žmonas – 1878 metais jis vedė Clarą Lovering, 1887 metais Myrtą Z. Belknap, o 1894 metais – Georgianą Yoke.
Tenka pripažinti, kad toks sudėtingas gyvenimo būdas neabejotinai reikalavo ir nemenkų investicijų. Taigi jis įsigudrino įtikinti savo darbuotojus privalomai rinktis gyvybės draudimą, o už tai žadėjo mokėti didžiules išmokas. Viskas buvo labai puikiai apgalvota – juk jo aukomis tapo tikrai ne vienas jo darbuotojas, o jų gyvybės draudimo pinigai galiausiai atsidurdavo būtent jo kišenėje.
Galiausiai, kad ir kaip puikiai jam sekėsi žudyti ir apgaudinėti, nešvarūs darbeliai pradėjo lįsti į dienos šviesą. Jis trumpam buvo atsidūręs belangėje dėl išaiškėjusios aferos su būsto paskolas teikusia bendrove. Sumanusis nusikaltėlis tiesiog padarė labai didelę ir labai apmaudžią klaidą papasakojęs apie savo apgavystės metodus patyrusiai ir ne kartą teistai traukinių plėšikei Marion Hedgepeth.
Tada 1894 metais M. Hedgepeth viską papasakojo policijos pareigūnams, kurie pradėjo tirti H. H. Holmeso darbelius – pirmiausia buvo apklausti jo viešbučio darbuotojai. Netrukus pareigūnai aptiko koridorių labirintą, slaptus kambarius ir suslapstytus kankinimo įrenginius. Be to, policija visuose keturiuose viešbučio aukštuose aptiko žudiko aukų drabužių, kaulų ir plaukų pėdsakų.
Bet prieš stodamas prieš teismą dėl serijinių nužudymų, H. H. Holmesas buvo teisiamas dėl savo dešiniosios rankos Benjamino Pitezelio nužudymo. Tiek jį, tiek tris jo vaikus darbdavys nužudė dėl gyvybės draudimo išmokos, kuri jo kišenes pripildė 100 tūkst. dolerių.
Po to, kai teisme buvo pripažintas kaltu, jis prisipažino dėl beveik 30 nužudymų, tačiau niekas negali patikrinti, ar jis aukų skaičių padidino ar sumažino.
1896 metų gegužės 7 dieną H. H. Holmes buvo pakartas „Moyamensing“ kalėjime. Ironiška tai, kad jis prieš mirtį paprašė, kad jo karstas būtų užlietas cementu ir palaidotas 3 metrų gylyje. Tokiu būdu jis norėjo būti tikras, kad jo palaikai netaps kapų plėšikų grobiu.
Visgi sklido gandai, kad nusikaltėliui pavyko išsisukti gyvam – esą mirties bausmė vietoj jo įvykdyta kitam asmeniui, o jis pats ištrūko į laisvę.