Kad ir kaip būtų, kritinė riba vis dar neprieita, ir taip veikiausiai yra todėl, kad tiek JAV prezidentas Donaldas Trumpas, tiek Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas, kaip ir jų patarėjai, labai gerai žino, kokią kainą teko sumokėti kovojant prieš 67 metus pradėtame Korėjos kare.
„Jei prieisime prie karinio sprendimo, neįtikėtino masto tragedijos neišvengsime“, – praeitą mėnesį vykusioje spaudos konferencijoje sake Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Jamesas Mattisas.
Per Korėjos karą, kuris faktiškai taip ir nesibaigė, žuvo maždaug 600 tūkst. Šiaurės Korėjos ir net milijonas Pietų Korėjos civilių gyventojų. Be jų buvo paaukotos ir šimtų tūstančių karių gyvybės.
Karo prisiminimai Šiaurės Korėjoje gyvi iki šiol. Jais naudojantis vykdoma Kim Jong Uno režimą stiprinanti propaganda. Juk tada nuo begalės Šiaurės Korėjoje susprogdintų bombų, numestų iš JAV naikintuvų, žuvo, kaip skelbia statistika, 20 proc. šalies gyventojų.
Dabar atsirado ir kur kas grėsmingesnių branduolinių ginklų panaudojimo tikimybė, todėl jei konfliktas vėl įsižiebtų, jo pasekmės veikiausiai būtų dar pražūtingesnės.
„Karo grėsmė pusiasalyje su pertraukomis juntama nuo pat Korėjo karo pabaigos, – CNN sakė organizacijos „Center for American Progress“ vyr. analitikas Adamas Mountas. – Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Šiaurės Korėja įrodė, kad gali susitvardyti, kitaip sakant, suvaldyti kilusią krizę ir atsitraukti nuo karo slenksčio. Abi valstybės stengiasi išvengi karo, kuris nepasitarnautų niekieno interesams.“
Seulas kaip strateginis taškas
Nors Korėjos pusiasalyje nenuslūgstanti įtampa gali sparčiai peraugti į kur kas didesnę grėsmę keliančią situaciją, apie tolesnius veiksmus vienareikšmiškai spręsti gana sunku, nes tarp galimų scenarijų – ir branduolinių smūgių nulemtos katastrofos, ir palyginti nedidelio masto artilerijos atakos, kurių nebūtų galima pavadinti visuotino karo veiksmais.
„Diskutuoti sudėtinga iš dalies dėl to, kad egzistuoja pakankamai daug numanomų variantų, besiskiriančių vienas nuo kito padarinių sunkumu, – sakė A. Mountas. – Suvaldyti konflikto eigą – vienas iš didžiausių dabartinių iššūkių.“
Didžiausias pavojus siejamas su gausiai apgyvendintais miestais, tokiais kaip Seulas (jame ir aplinkiniuose rajonuose gyvena apie 9,7 mln. gyventojų) arba Tokijas (kartu su priemiesčių teritorijomis jo populiacija – maždaug 38 mln.).
Sostinėms suduoti branduoliniai smūgiai būtų tiesiog katastrofiški dėl neįtikėtino skaičiaus žmonių žūčių. Vis dėlto, kovojant labiau įprastais ginklais, aukos taip pat būtų skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių.
„Kilus dar vienam Korėjos karui, susirėmimai vyktų tankiai apgyvendintose Seulo apylinkėse. Mūsų karo strategų nuomone, Jungtinių Valstijų ir Pietų Korėjos pajėgos turėtų stengtis sulaikyti šiaurės kryptimi nuo Seulo besiveržiančius Šiaurės Korėjos dalinius, tačiau gynybos kaina, šiaip ar taip, būtų milžiniška“, – 2002 metais „Washington Post“ komentarų skiltyje rašė du buvę Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriai Ashas Carteris ir Williamas Perry.
„Kovose žūtų tūkstančiai Jungtinių Valstijų ir dešimtys tūkstančių Pietų Korėjos karių, o šalies kelius užtvindytų minios pabėgėlių. Šiaurės Korėjos nuostoliai būtų dar didesni. Susirėmimai būtų intensyvesni nei kada nors nuo pastarojo Korėjos karo meto kovų“, – buvo rašoma komentarų skiltyje.
Nerimas dėl Seulą galinčios ištikti katastrofos juntamas ir šiandien.
Rogerio Cavazoso iš organizacijos „Nautilus Institute“ 2012 metais atlikto tyrimo duomenimis, mėginant atremti įprastas Šiaurės Korėjos artilerijos atakas, nukreiptas į Pietų Korėjos pajėgas, per pirmąsias minutes žūtų 3 tūkst. žmonių, o per pirmąją susirėmimų diną jų skaičius išaugtų iki 64 tūkst.
Tyrime nurodoma, kad vienas apšaudymas gali nusinešti maždaug 30 tūkst. civilių gyvybių.
Negalima pamiršti, kad Jungtinių Valstijų, Pietų Korėjos ir Japonijos pajėgų pozicijos (taip pat civilių gyvenamosios teritorijos) gali tapti ir Šiaurės Korėjos balistinių raketų taikiniais.
Pasak ekspertų, Šiaurės Korėjos disponuojama karinė technika ir įgūdžiai neatitinka galimų iššūkių. Pavyzdžiui, manoma, kad didžioji dalis šios šalies ginkluotės yra pasenusi arba netinkamai veikianti. Tokie spėjimai išdėstyti geopolitinės žvalgybos organizacijos „Stratfor“ 2016 metais pateiktoje Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės analizėje.
Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, nors palyginti su Jungtinių Valstijų amunicija, Šiaurės Korėjos karinės oro ir jūrų pajėgos atrodo gana nykiai, tiek vienų, tiek kitų keliama grėsmė yra ganėtinai didelė.
„Net ir tuo atveju, jei branduolinio ginklo pavyktų išvengti, Šiaurės Korėjos atsakomieji veiksmai lemtų masines katastrofas“, – teigė „Stratfor“ analitikai.
Branduolinio ginklo keliama grėsmė
Kilus visuotiniam karui, svarbiausia Jungtinių Valstijų užduotimi taptų eliminuoti Šiaurės Korėjos keliamą branduolinio ginklo panaudojimo grėsmę.
Šiuo tikslu Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos galėtų panaudoti 24 naikintuvus F-22, galinčius gabenti po dvi 450 kilogramų sveriančias bombas, ir 10 bombonešių B-2, kurių bombomis būtų galima pasiekti požeminius bunkerius ir taip pakirsti Šiaurės Korėjos branduolinę infrastruktūrą.
„Dėl unikalių charakteristikų šios brangiai kainuojančios, sunkiai susekamos platformos galėtų būti pagrindinėmis priemonėmis atliekant bet kokias prieš branduolinį ginklą nukreiptas operacijas“, – teigia „Stratfor“ analitikai.
Jungtinės Valstijos galėtų panaudoti ir sparnuotąsias raketas „Tomahawk“. Tai ypač tikslūs ginklai. Jas galima paleisti iš jūroje esančių objektų ir nukreipti į tolimiausius taikinius.
„Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgos (turėdamos pakankamai laiko pasiruošti) netoli Šiaurės Korėjos pakrantės galėtų nepastebimai dislokuoti du iš keturių sparnuotosiomis raketomis ginkluotų „Ohio“ klasės povandeninių laivų, – svarsto „Stratfor“ analitikai. – Jais papildžiusios regione jau dislokuotus 7-osios flotilės daugiafunkcinius laivus ir kreiserius, Jungtinės Valstijos būtų pasiruošusios surengti misiją, per kurią galėtų panaudoti daugiau nei 600 sparnuotųjų raketų.“
Didžiausia problema siejama su žvalgybos operacijomis. Lig šiol nėra aišku, kiek būtent branduolinių ginklų atsiskyrėliška komunistinė valstybė turi savo arsenale. Nežinomos ir tikslios ginklų buvimo vietos.
Šio tipo informacijos apie Šiaurės Korėją rinkimas pareikalavo nemenkos Jungtinių Valstijų išmonės ir pastangų. Buvęs CŽA direktorius Michaelas Haydenas Šiaurės Korėją pavadino pačia sudėtingiausi planetoje žvalgybai tenkančia teritorija.
Be šios informacijos Jungtinės Valstijos negali turėti šimtaprocentinės garantijos dėl visiško Šiaurės Korėjos keliamos branduolinės grėsmės eliminavimo per pirmuosius karo etapus, todėl tikimybė, kad Šiaurės Korėja gali atakuoti žemyninę Jungtinių Valstijų teritoriją, ir toliau egzistuotų.
„Dar iki dabartinės prezidento D. Trumpo kadencijos pabaigos Šiaurės Korėja tikriausiai sugebės sukurti ir pagaminti Siatlą galinčių pasiekti branduolinių ginklų“, – samprotavo M. Haydenas.
Kas lauktų po karo
Tradicinio karo atveju Kim Jong Unas veikiausiai būtų priverstas pasitraukti iš posto, nebent Pekinas – vienintelis Pchenjano tikrasis sąjungininkas – įsikištų suteikdamas Šiaurės Korėjai pagalbą.
Reikia manyti, kad Šiaurės Korėjos politikos strategai šitai supranta, todėl nors tokių provokuojančių veiksmų kaip raketų paleidimas neatsisakys, elgsis pakankamai atsargiai, kad išvengtų atitinkamo ginkluoto priešininkų atsako.
„Galutinis ir svarbiausias Šiaurės Korėjos tikslas – užtikrinti režimo stabilumą ir nepažeidžiamumą. Dėl šios priežasties bus imtasi visų įmanomų priemonių siekiant neperžengti Jungtinių Valstijų užbrėžtų raudonųjų linijų“, – sakė Pekine veikiančiame visuotinės politikos tyrimų centre „Carnegie-Tsinghua Center“ dirbantis Tong Zhao.
Net ir tuo atveju, jei Jungtinėms Valstijoms ir Pietų Korėjai pavyktų operatyviai nuversti Kim Jong Uno režimą, šį įvykį lydėtų visa virtinė po karo kilsiančių komplikacijų.
Pchenjano branduolinis arsenalas veikiausiai taptų labiau pavojingas, be to, patektų į pasitikėjimo nekeliančias rankas. Konfliktas sukeltų pabėgėlių krizę, o pakitusi regiono galių pusiausvyra lemtų šalių pretenzijas užsitikrinti kuo didesnę įtaką ir tai dar labiau didintų nestabilumą.
„Šiaurės Korėjos režimo žlugimas gali turėti išties katastrofinių pasekmių. Kinijos ir JAV bei Pietų Korėjos pajėgos gali įsivelti į labai pavojingą varžymąsi dėl įsitvirtinimo strateginiuose ir simboliniuose objektuose, kaip antai, Pchenjane esantis Jongbjono branduolinių mokslinių tyrimų centras“, – pranešime tyrimų institutui „National Bureau of Asian Research“ nurodė Andrew Injoo Parkas ir Kongdan Oh.
Į galimus Jungtinių Valstijų, o dar labiau – Pietų Korėjos veiksmus Kinijai žvelgia su pagrįstu nerimu.
Pekinas vertina Pchenjaną kaip strateginį buferį, apsaugantį nuo konfrontacijos su Jungtinių Valstijų remiama Pietų Korėja. Jei Šiaurės Korėjos režimas žlugtų, Korėja gali tapti susivienijusia Jungtinių Valstijų sąjungininke, o tada pastarosios kariai neišvengiamai atsidurtų prie Kinijos sienos.
Seule posėdžiaujantys politikos strategai baiminasi dėl šaliai suvienyti reikalingų kaštų ir nepakankamo šios idėjos patrauklumo.
2014 metais Pietų Korėjos Nacionalinės Asamblėjos biudžeto institucija nustatė, kad siekiant šalies suvienijimo per 45 metus gali tekti išleisti net 9,2 trln. JAV dolerių (8,2 trln. eurų).
„Jaunesnės kartos, asmeniškai nepatyrusios Korėjos karo ir pirminio pusiasalio valstybės padalijimo pasekmių, šalies suvienijimo gali anaiptol nelaikyti būtinybe. Ekonominio nuosmukio sąlygomis tai ypač tikėtina“, – sakė Pietų Korėjos vyriausybės finansuojamos šalies suvienijimo klausimus analizuojančios organizacijos „Korea Institute for National Unification“ mokslo darbuotoja Kuyoun Chung.
