C. Sunas buvo nemiegojęs beveik 24 valandas, kai Šiaurės Korėjos viešbučio apsaugos darbuotojai sulaikė autobusiuką, kuriuo C. Sunas ir jo draugai turėjo keliauti į tarptautinį Pchenjano oro uostą.
Apsaugininkai pranešė, kad iškilo problemų, tad grupei nebus leista išvykti, kol viskas neišsispręs.
C. Sunas mintimis grįžta į vieną įsimintiniausių savo kelionių – savaitę trukusią ekskursiją po labiausiai izoliuotą pasaulio šalį, vadinamą Atsiskyrėlių karalyste. „Niekados nebūčiau pagalvojęs, kad iš visų dalykų, kurie mums tą savaitę nutiko Šiaurės Korėjoje, daugiausiai problemų sukels mūsų vizitas penktajame aukšte“, – sako C. Sunas.
Jam tai nė nedingtelėjo ir tuomet, kai apsaugininkai paprašė turistų grupės išlipti iš autobusiuko.
Vasaros atostogas po pirmųjų savo metų medicinos mokykloje C. Sunas nutarė panaudoti kelionei, kuri prasidėtų Artimuosiuose Rytuose ir baigtųsi Azijoje. Kelionės maršrutas nebuvo aiškiai apibrėžtas, studentas jame paliko laiko spontaniškoms ekskursijoms su draugais, kuriuos ketino sutikti bekeliaudamas.
Pirminiame keliautojo plane Šiaurės Korėjos nebuvo. Žinoma, jame nebuvo ir slapto penktojo aukšto Pchenjano „Yanggakdo“ viešbutyje.
2011-aisiais, C. Suno kelionės metu, Šiaurės Korėją aplankyti norintiems Vakarų turistams reikėjo naudotis privačių kelionių organizatorių paslaugomis. Buvo galima iš anksto užsisakyti grupines ekskursijas į Šiaurės Korėją per Kiniją. 2017-aisiais apsilankymų taisyklės buvo sugriežtintos.
Daugelio manymu, taip padaryta iš dalies dėl lemtingo studento iš Vakarų apsilankymo uždraustajame „Yanggakdo” viešbučio penktajame aukšte.
Atvykus į Pekiną, C. Sunui prieš grįžtant į JAV dar buvo likusi savaitė atostogų. Jis apsilankė vienoje iš kelionių agentūrų ir pasidomėjo siūlomais maršrutais. Paslaptingoji Šiaurės Korėja jam pasirodė pernelyg gera galimybė, kad ją praleistų. Vaikinas pasirinko tinkamiausią ekskursijos variantą.
„Šiaurės Korėjos viza buvo viena iš lengviausiai gaunamų. Net nereikėjo pateikti savo paso. Manau, daugelis žmonių net nebando ten patekti, nes mano, kad gauti vizą bus sudėtinga“, – prisiminė keliautojas.
Tai turėjo būti paskutinė šalis, kurią C. Sunas ketino aplankyti prieš grįždamas namo į Niujorką tęsti medicinos studijų.
Vaikinas drauge su 20 keliautojų iš JAV, Europos ir Kinijos, kurių dauguma buvo nedaug vyresni nei 20 metų, Pekine susitiko su kelionės organizatoriais. Jiems buvo pasakyta klausytis gidų ir visuomet rodyti pagarbą Šiaurės Korėjos kultūrai.
Keliautojai turėjo apsistoti sostinėje esančiame „Yanggakdo” viešbutyje. Tačiau apie penktąjį jo aukštą užsiminta nebuvo.
Besileisdamas tarptautiniame Pchenjano oro uoste, C. Sunas iš karto susidūrė su kontrastu – vaizdas smarkiai skyrėsi nuo Kinijos.
„Atrodė, kad Dievas būtų nutaręs panaikinti spalvas. Pekinas buvo toks spalvingas, jog greta Pchenjano atrodė tiesiog akinamai ryškus“, – prisiminė keliautojas.
„Pastatai, iškabos, ženklai, drabužiai buvo balti, pilki ir juodi, kartkartėmis šmėkštelėdavo šiek tiek raudonos. Žodžiu, Komunistų partijos spalvos. Jaučiausi tarytum įlipęs į laiko mašiną ir atkeliavęs į sovietinę aštuntojo dešimtmečio televizijos laidą“, – įspūdžiu dalijosi vaikinas.
Ekskursijai vadovavo trys maždaug 40 metų amžiaus gidai: du vyriškiai ir moteris. Jie informavo turistų grupę anksčiau buvę Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos kariuomenės pareigūnai.
„Nors pradžioje gidai atrodė griežtoki, liepdavo mums neiti per gatvę be priežiūros ar fotografuoti tam tikruose pastatuose, netrukus su jais susidraugavome. Gidai mėgo išgerti. Sužinojome, kad alkoholis yra viena svarbiausių Korėjos kultūros dalių. Jie mus ragino kiekvieną vakarą eiti išgerti drauge“, – pasakojo vaikinas.
Į ekskursiją buvo įtrauktos tokios lankytinos vietos kaip Čučhės bokštas, Darbininkų partijos įkūrėjui skirtas paminklas ar „USS Pueblo“ – JAV karinio jūrų laivyno žvalgybos laivas, kurį 1968-aisiais užgrobė Šiaurės Korėjos pareigūnai, taip pat demilitarizuota zona Šiaurės ir Pietų Korėjų pasienyje.
Tačiau būtent išgertuvės ir bendravimas buvo tie trumpi blyksniai, padėję C. Sunui susidaryti įspūdį apie tai, kaip ši šalis, kurioje internetas yra kontroliuojamas valstybės, o televizijos kanalų pasirinkimas apribotas iki daugiausia propagandinių programų, mato JAV.
„Gidai žavėjosi Michaelu Jacksonu ir nuolat klausinėjo mūsų, ar šis mirė nuo AIDS. Jie taip pat daug klausinėjo apie JAV policijos pareigūnų žiaurumą. JAV realybės šou „Cops“, vaizduojantis akimirkas iš realaus policijos pareigūnų gyvenimo, yra viena iš nedaugelio užsienio laidų, kurias transliuoja Šiaurės Korėjos televizija – bent jau taip teigia pareigūnai. Gidai labai daug klausinėjo apie šią laidą“, – sakė C. Sunas.
Tačiau vaikiną labiausiai trikdė ne klausimų turinys, o tai, kaip korėjiečiai klausinėjo: „Atrodė, kad tai ne tik smalsumas, jie tarytum siekė patvirtinimo savo susidarytam JAV vaizdiniui“.
C. Sunas Šiaurės Korėjos šaudykloje pirmą kartą išmėgino šaudymą. Daugumai grupės narių pataikyti į taikinį nepavyko. Tokia taiklumo stoka sukėlė garsią gidų nuostabą: jie stebėjosi, kaip smurtu ir ginklų naudojimu pagarsėję amerikiečiai gali taip prastai šaudyti.
Dienoms bėgant, kelionės pradžioje juos trikdžiusios griežtos taisyklės atlėgo. Gidai daugiau nebebardavo be priežiūros gatves kertančių turistų, neberagindavo jų tam tikrose vietose nefotografuoti.
Tai buvo įsimintina savaitė. C. Sunas greitai susidraugavo su savo bendražygiais ir galėjo nevaržomai bendrauti su gidais. Paskutinį viešnagės vakarą visa grupė nuėjo į naktinį klubą „Diplo“ ir šoko skambant devintojo dešimtmečio muzikai, daugiausia skambėjo Michaelo Jacksono dainos.
Grįžus į „Yanggakdo” viešbutį, gidai pakvietė turistus pratęsti vakarą ir nueiti dar kažkur drauge išgerti, tačiau kompanija ilgai neužsibuvo – savaitė buvo išties užimta.
Visi galiausiai ėmė skirstytis į savo kambarius, bet tuomet kažkas nutarė, kad būtų smagu prieš miegą trumpam susirinkti viename iš kambarių – visgi turistai nebuvo tokie pavargę, kaip galvojo.
Tuomet kažkas pasiūlė patyrinėti viešbutį.
47 aukštų „Yanggakdo” viešbutis yra vienas aukščiausių Šiaurės Korėjos pastatų. Jis yra Tedongo upės saloje. Viešbutis gali pasigirti keturiais restoranais, boulingu ir masažo salonu. Kambariuose esantys televizoriai rodo BBC naujienas.
Šis viešbutis – viena populiariausių turistų apsistojimo vietų šalyje. Šiaurės Korėjos turizmo informacijos centras „Yanggakdo” skiria penkias žvaigždutes, tačiau, pasak turistų vertinimų keliautojams skirtuose tinklalapiuose, viešbutis yra veikiau trijų žvaigždučių.
„Viskas čia atrodo taip, tarsi statant viešbutį kažkas buvo nusiųstas į 1984-ųjų Las Vegasą su užduotimi: „Apžvelk, kas ten yra, grįžk atgal ir pastatyk tokį pastatą čia“. Jie tą ir padarė, tik viską suprato ne taip, kaip reikėtų“, – rašė vienas keliautojas.
Per visą penkių dienų viešnagę C. Suną ir jo kelionės draugus prižiūrėjo gidai. Dabar atsirado paskutinė galimybė patyrinėti pastatą vieniems. Be to, nebuvo jokios taisyklės, draudžiančios apžiūrėti viešbutį.
Keliautojai užlipo ant stogo, paskui aplankė viršutiniame aukšte esantį atnaujinamą restoraną ir nusprendė liftu leistis žemyn.
Tada kažkas iš keliautojų pastebėjo, kad lifte trūksta penkto aukšto mygtuko. Kitas keliautojas tarė: „Mums reikia patikrinti, ar penkto aukšto viešbutyje iš viso nėra dėl prietarų, ar jis visgi egzistuoja“.
Klausimai, ką gali slėpti paslaptingasis penktasis aukštas, ilgą laiką buvo kelionių tinklaraštininkų spėlionių ir susidomėjimo šaltinis. Kai kurie C. Suno kelionės draugai buvo apie tai girdėję, bet pats C. Sunas – ne.
„Mes nebuvome nei pirma, nei paskutinė grupė, nusprendusi aplankyti penktąjį aukštą. 2011-aisiais nebuvo jokių žinių apie Šiaurės Korėjos pareigūnų sulaikytus turistus. Mes nesuvokėme savo veiksmų rimtumo“, – aiškina C. Sunas.
Šiandien „Young Pioneer Tours“, kelionių agentūra, su kuria C. Sunas vyko į Šiaurės Korėją, savo puslapyje skelbia, kad šiame aukšte turistams lankytis griežtai draudžiama. 2011-aisiais tokio perspėjimo nebuvo nei agentūros puslapyje, nei kažkur kitur.
„Gidai mūsų neįspėjo nesiartinti prie penktojo aukšto. Jie apie tai net neužsiminė“, – sakė vaikinas.
Keliautojų grupę apie penktąjį aukštą taip pat buvo informavęs ten jau apsilankęs kitas keliautojas. Jo teigimu, kadangi penktas aukštas formaliai neegzistuoja, tai ten apsilankiusieji tiesiog negali papulti į bėdą.
Grupė išlipo ketvirtame aukšte ir nuėjo link laiptinės. Visi buvo smalsūs ir linksmai nusiteikę, tačiau, C. Suno teigimu, viduje jie juto įtampą.
Vienas priekyje koridoriumi ėjusių vaikinų pasileido bėgti atgal sakydamas: „Neikime čia, aš girdėjau riksmus“. C. Sunas sakosi riksmų negirdėjęs, tačiau buvo pernelyg pavargęs ir persigandęs, kad atkreiptų dėmesį. Smalsautojai nusprendė pakeisti kryptį ir pirmiausia keliauti į šeštą aukštą, o iš ten nulipti į penktą.
Jie nustebo aptikę, kad iš laiptinės į penktąjį aukštą vedančios durys neatsidarinėja automatiškai. Jos buvo atidarytos. Traukdami savo telefonus, keliautojai užėjo vidun.
Pirmas dalykas, atkreipęs C. Suno dėmesį, buvo labai žemos lubos – beveik perpus žemesnės nei kituose aukštuose. Kai kuriems teko eiti palenkus galvą. Trokšdama ištyrinėti aukštą, grupelė išsiskirstė.
C. Sunas ėmė vaikštinėti po cementinį bunkerį primenantį silpnai apšviestą penktąjį aukštą. Nekreipiant dėmesio į lubų aukštį, vieta niekuo nesiskyrė nuo įprastinio viešbučio koridoriaus.
Dauguma kambarių buvo užrakinti, bet vienas pasitaikė atidarytas. Šalia atvirų durų buvo padėta šlepečių pora. Pažvelgę į kambarį, keliautojai jo viduje žmonių nematė.
„Iš šio kambario sklido šviesos, mes pamatėme apsaugos kameras, ekranus, kurie rodė viešbučio kambarių vidų, taip pat kitus dalykus, kurie pasirodė panašūs į sekimo įrangą. Dabar imu manyti, kad šiame aukšte viešbučio personalas laikė svečiams sekti skirtą įrangą“, – dėstė keliautojas.
Vienas iš jaunuolio kelionės draugų ėmė filmuoti, pats C. Sunas fotografavo. Visi tarpusavyje kalbėjosi pašnibždomis.
„Mes netyčia įjungėme blykstę, tačiau niekas to nepastebėjo ir neatėjo pasižiūrėti, ką darome“, – prisiminė C. Sunas.
Penktojo aukšto koridorių sienos buvo nukabinėtos propagandiniais prieš JAV ir Japoniją nukreiptais ryškių spalvų piešiniais ir įrėmintais plakatais. Kai kurie piešiniai šlovino buvusį šalies lyderį Kim Jong Ilą.
Vienas plakatas skelbė: „Ši bomba yra amerikiečių kūrinys. Bet kuris amerikiečių kūrinys yra mūsų priešas. Tūkstančius kartų atkeršykime amerikiečiams“.
Po kelių minučių iš prietemos išniro nepažįstamas vyras, priartėjo prie grupės ir kreipėsi į juos anglų kalba ramiu balsu: „Pasiklydote?“.
Kažkas atsakė, kad būtent taip ir nutiko. Vyriškis linktelėjo ir ranka mostelėjo į laiptus.
„Jis nepalydėjo mūsų į kambarius, neatrodė piktas ar susinervinęs“, – prisiminė C. Sunas.
Grįždami į kambarius, keliautojai nutarė, kad susidūrimas su viešbučio tarnautoju jų neišgąsdino. Keletas nusprendė grįžti atgal.
Sugrįžus į penktąjį aukštą, vienas iš grupės narių atidarė duris, bet pamatė tik plytų sieną. Tačiau atidarius kitas duris buvo matyti laiptai, vedantys į kitą aukštą. Tai buvo aukštas aukšte.
Čia keliautojai taip pat rado užrakintus kambarius ir propagandinius plakatus ant sienų. C. Sunas nemoka korėjiečių kalbos, tačiau vėliau, keldamas vaizdo įrašą į „Youtube“, suprato kai kurių žinučių reikšmę. Jose buvo kalbama apie kerštą JAV ir Kimų šeimos galią. Vienas plakatas, vaizduojantis devintojo dešimtmečio kompiuterį, pranašavo, kad XXI a. bus technologijų amžius.
Ir vėl pasirodė viešbučio apsaugininkas, šįkart jau kitas, kuris mandagiai nurodė turistams grįžti į savo kambarius.
Kai kurie grįžo ir trečią kartą. Dar labiau atsipalaidavę, du grupės nariai klaidžiojo po aukštą ir kartais pasibučiuodavo (tai paaiškėjo nedideliame keliautojų grupės susitikime po kelerių metų). Ir vėl pasirodė dar vienas geranoriškai nusiteikęs apsaugininkas, nurodęs grįžti į savo kambarius.
„Mums buvo vos daugiau nei 20. Buvome kvaili. Buvome naivūs. Tai atrodė jaudinanti ir nekalta patirtis. Žinodamas, kas laukė vėliau, tikrai nebūčiau to daręs“, – prisipažino C. Sunas.
Jis ir jo bendražygiai penktą valandą ryto galiausiai sugrįžo į savo kambarius, ėmė krautis daiktus – jau tik po dviejų valandų turėjo atvykti autobusiukas, vešiantis juos į oro uostą.
Septintą ryto autobusiuko laukiantys keliautojai tebebuvo geros nuotaikos. Tačiau kai viešbučio darbuotojai sulaikė autobusiuką ir liepė visiems išlipti, nuvilnijo nerimo banga.
Gidai pasakė žinantys, ką padarė vienas iš grupės narių, tad dabar būtų išmintinga prisipažinti. Keliautojai tylėjo.
Prašneko viešbučio atstovas. Jo teigimu, iš „Yanggakdo” viešbučio kambarių buvo be leidimo paimti siuvinėti rankšluosčiai. Jei keliautojai nori sugrįžti namo, šie rankšluosčiai privalo būti grąžinti. Kaltės niekas neprisiėmė.
Gidai susitarė su viešbučio apsaugos darbuotojais: jei šie apsisuks ir išlips iš autobusiuko, apsivogėlis padės rankšluosčius ant grindų. Jų teigimu, taip problema bus išspręsta greičiausiai. Apsaugininkai sutiko su tokiu susitarimu, pavogti rankšluosčiai buvo grąžinti nenurodant vagies.
Grupė išvyko į oro uostą, prie vartų pateikė savo vizas ir su antspaudais pasuose išvyko iš šalies. C. Sunas kitą dieną grįžo tęsti medicinos studijų. Jis retai pagalvodavo apie paslaptingąjį penktąjį aukštą, tačiau po ketverių metų viskas pasikeitė.
2015-aisiais JAV studentas Otto Warmbier išvyko į Šiaurės Korėją pagal tokią pačią programą kaip ir C. Sunas. Kelionių organizatorius buvo tas pats – „Young Pioneer Tours“. O. Warmbier taip pat apsistojo „Yanggakdo” viešbutyje. Lygiai tie patys apsaugos darbuotojai viešbutyje apkaltino O. Warmbier bandymu pavogti korėjietišką plakatą.
O. Warmbier buvo surengtas fiktyvus teismo procesas, jis buvo priverstas prisipažinti. Vaikinas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 15 metų laisvės atėmimo sunkiųjų darbų kalėjime. Kalėjime jis buvo sunkiai sužalotas, jaunuolį ištiko koma, iš kurios jis taip ir nepabudo. O. Wambier mirtis 2017-aisiais pateko į antraštes visame pasaulyje.
Prastos kokybės stebėjimo kamerų įrašas patvirtino, kad O. Wambier buvo slaptoje viešbučio dalyje. Kai kurie Pchenjano viešbučio svečiai sakė, jog 21-erių studentas neabejotinai buvo nuėjęs į penktąjį aukštą ir nuo sienos nuėmė propagandinį plakatą. Šios detalės niekados nepatvirtino nei Šiaurės Korėjos vyriausybė, nei „Yanggakdo” viešbučio atstovai, kurie taip pat niekados nepatvirtino, kad penktasis aukštas egzistuoja.
„Kai mes lankėmės ten, nematėme plakatų, kuriuos būtume galėję pasiimti. Piešiniai buvo arba nutapyti ant sienos, arba prikalti prie jos. Mes apskritai nepagalvojome, kad galėtume kažką iš ten pasiimti – nebuvo nieko, ką būtume galėję vogti, galėjome paimti nebent šlepetes, gulėjusias prie kambario su sekimo įranga“, – prisimena C. Sunas.
O. Wambier mirtis atkreipė dėmesį į Šiaurės Korėjos turizmą. Daugelis kelionių organizatorių, įskaitant ir „Young Pioneer Tours“, pareiškė JAV turistų į šalį daugiau nebevešiantys. Dauguma tvirtino peržiūrėsiantys visų Vakarų turistų vežimo taisykles ir savo tinklalapiuose skelbsiantys informaciją apie tai, kad penktasis aukštas skirtas personalui ir viešbučio svečiams jame lankytis griežtai draudžiama.
C. Sunas dabar yra greitosios medicinos pagalbos gydytojas, baigiantis savo rezidentūros studijas. Jis ir toliau keliauja pasitaikius menkiausiai galimybei, o jo tinklaraštis turi tūkstančius sekėjų. Tačiau vaikinas dabar yra gerokai atsargesnis.
„Jaučiuosi siaubingai dėl to, kas nutiko Otto. Žinodamas tai, ką žinau dabar, tikrai patariu keliautojams gerbti šalies, kurioje lankotės, papročius. Tačiau tuomet nesupratau, kad elgėmės nutrūktgalviškai, o tai, ką mes veikėme, gali turėti tokias tragiškas pasekmes kaip Otto mirtis“, – apgailestavo C. Sunas.