Krymo aneksija ir karas Donbase dar labiau konsolidavo šalies nacionalinį ryžtą išsiveržti iš Maskvos įtakos sferos ir sovietinio mentaliteto gniaužtų. Kurį laiką atrodė, kad 2013-2014 metų įvykiai negrįžtamai pakreipė Ukrainą europietiška linkme. Su dideliu užsidegimu buvo imtasi esminių reformų ekonomikos, finansų, regioninės politikos ir savivaldos, policijos ir ginkluotųjų pajėgų, energetikos sektoriuose. Visgi didžiausia problema, nuo kurios sprendimo priklauso visų kitų reformų sėkmė, yra korupcija. Būtent kovos su korupcija fronte stebime didžiausią stagnaciją. Nuo šios kovos priklausys Ukrainos ateitis.
Pastarųjų metų tendencijos kelia vis didesnį nerimą. Energingi Ukrainos reformatoriai, pilietinės visuomenės aktyvistai ir nepriklausomi žurnalistai susiduria su milžinišku pasipriešinimu iš senosios nomenklatūros ir vietinių oligarchų pusės. Pastarieji nenori užleisti įtakos pozicijų ir prarasti neteisėtais būdais įgytų turtų. Šalies prezidentas, „šokolado karaliumi“ pramintas Petro Porošenka yra neabejotinai geresnis ir patikimesnis Vakarų partneris nei atvirai prorusiškas Viktoras Janukovyčius, tačiau jis taip pat priklauso senajam elitui, todėl visais įmanomais būdais priešinasi esminiams pokyčiams šalies gyvenime.
Didžiausias galvos skausmas Vakarams – Ukrainos elito pastangos sabotuoti reformas, kuriomis pilietinės visuomenės atstovai siekia pažaboti šalies institucijas persmelkusią korupciją. Ypač neramina dažnėjantys išpuoliai prieš Nacionalinį antikorupcijos biurą (NABU), po Maidano revoliucijos įsteigtą nepriklausomą instituciją, kuri išdrįso iškelti bylas prieš kelis labai įtakingus valdančiojo elito atstovus, iki šiol laikytus „neliečiamaisiais“. Kliūva ir Antikorupcijos veiksmų centro atstovams, grasinama tokiems reformatoriams kaip buvusiai šalies centrinio banko vadovei Valerijai Gontarevai, iš ekonomikos ministro posto buvo priverstas pasitraukti pažangias reformas diegęs lietuvis Aivaras Abromavičius. Praėjusiais metais Ukrainos Rada iš pareigų atleido parlamento antikorupcijos komiteto vadovą Yehorą Sobolievą, ir tik po didžiulio Vakarų spaudimo atsisakė planų atleisti NABU vadovą Artiomą Sytnyką. Panašių istorijų esama daug daugiau.
NABU pastangas prikirpti „neliečiamuosius“ apsunkina ne tik prieš institucijos atstovus nukreipti išpuoliai. Dar didesnė bėda – šalies teisinėje sistemoje įsikerojusi korupcija ir nevykstanti teismų reforma. Pernai rudenį Ukrainos Ilko Kučerivo demokratijos iniciatyvų fondo atliktos apklausos parodė, kad, ukrainiečių akimis, teismai yra labiausiai korumpuota šalies institucija (52% apklaustųjų mano, kad teismuose korupcija itin išsikerojusi), o antikorupcijos reforma yra pati svarbiausia iš visų reformų (taip mano net 60% ukrainiečių). Šiuo metu vyrauja ydingas ratas: teisėjai, kurie yra atsakingi už korumpuotų valdininkų ir politikų teisimą, patys yra korumpuoti ir asmeniškai suinteresuoti išlaikyti jiems finansiškai naudingą status quo. Todėl dauguma ukrainiečių pesimistiškai vertina kovos su korupcija perspektyvas. Net 44% apklaustų piliečių mano, kad nuo 2014 m. korupcija šalyje ženkliai arba šiek tiek išaugo.
Prezidento lojalistų dominuojami teismai vilkina NABU atliekamų korupcijos tyrimų nagrinėjimą, neretai tiesiog numarindami didžiausią rezonansą sukėlusias bylas. Vakarai jau ne vienus metus spaudžia Ukrainą įsteigti specialųjį Antikorupcijos teismą, kuris spręstų NABU bylas. P. Porošenka ilgai delsė ir išsisukinėjo, tačiau praėjusių metų gruodį galiausiai pateikė tokio teismo steigimo įstatymo projektą. Projektas susilaukė aršios kritikos, nes neatitinka Venecijos komisijos reikalavimų. Nuogąstaujama, kad kontroversiškiausios NABU bylos net nepakliūtų į naujojo teismo jurisdikciją, taip pat kyla abejonių dėl teisėjų skyrimo tvarkos. Daug kritikos susilaukė ir pernai įgyvendinta Ukrainos Aukščiausiojo teismo pertvarka, kuri iš esmės nieko nepakeitė – dauguma naujai paskirtų Aukščiausiojo teismo teisėjų yra P. Porošenkos aplinkos žmonės, o pati teisėjų skyrimo procedūra vykdyta neskaidriai.
Teismų reformos stabdymas ar vilkinimas – tik vienas iš daugelio reformų sabotavimo pavyzdžių, tad verta pažvelgti plačiau ir pamėginti suvokti šio proceso kontekstą bei priežastis. Ukrainos valdantysis elitas žaidžia dvigubą žaidimą. Viena vertus, P. Porošenka ir jo artimiausia aplinka supranta, kad Vakarų partnerių ir tarptautinių donorų kantrybės taurė nėra begalinė, o revoliuciją ir karą patyrę Ukrainos piliečiai tikrai neleis grįžti į status quo ante, vyravusią iki Maidano revoliucijos. P. Porošenka tikrai nenori sulaukti dar vieno Maidano. Todėl jis ir jo aplinka turi bent jau imituoti reformas. Kaip tai daroma? Priimami įstatymai, kurie iš pažiūros yra tokie, kokių tikisi Vakarai, tačiau velnias paslepiamas detalėse – specifinėse įstatymų nuostatose, kurios apsunkina efektyvų ir nuoseklų jų įgyvendinimą. Arba vilkinamas įstatymų įgyvendinimo procesas, paskandinant jį tarpinstitucinėse batalijose. Tokiu atveju P. Porošenka Vakarams gali sakyti, kad šalyje ne viskas priklauso nuo jo, todėl esą reikia kantrybės. Tas pat sakoma, kai esminių įstatymų nepavyksta priimti Radoje – esą „Porošenkos blokui“ trukdo kitos, mažiau „proeuropietiškos“ partijos. Tokiu būdu prezidentas stengiasi nuraminti Vakarų donorus, nors iš tiesų mėgina laimėti laiko ir kiek įmanoma vengti skausmingų, bet gyvybiškai būtinų sisteminių pokyčių.
Aptariant reformų eigą, būtina atsižvelgti į Rusijos faktorių. Ukrainos valdantieji yra įsitikinę, kad Vakarai neturi kitos išeities kaip tik visokeriopai remti Ukrainą, antraip ją galutinai pasiglemš Rusija. Suprask, Vakarai tikrai „nepaleis“ Ukrainos, nes tai reikštų strateginį pralaimėjimą V. Putinui. Su tuo glaudžiai susijęs ir kitas argumentas: prieš mus kariauja Rusija, tad nesitikėkite greitų reformų. Tai iš dalies pagrįsta pozicija. Viena vertus, karas Rytų Ukrainoje iš tiesų brangiai kainuoja, atima ne tik ukrainiečių karių gyvybes, bet ir šalies resursus, dėmesį ir laiką. Antra vertus, nors kai kurie Vakarų donorai tikisi absoliučiai tobulo reformų įgyvendinimo, pokomunistinių šalių istorija liudija, jog tai sudėtingas ir nevienareikšmis procesas, sąlygojamas lėto sovietinio mentaliteto kaitos proceso. Ukrainą kritikuojantys Vakarų pareigūnai turi įvertinti faktą, kad Ukraina per pastaruosius ketverius metus įgyvendino daugiau demokratinių reformų nei per visą ligtolinį laikotarpį nuo Nepriklausomybės atgavimo.
Vis dėlto akivaizdu, kad korupciniais ir nepotistiniais ryšiais susaistyta senoji nomenklatūra ciniškai išnaudoja karo Donbase kortą. Taip jie bando atmušti bet kokią kritiką dėl stagnuojančio kertinių reformų proceso ir tokiu būdu perša klaidingą chronologiją: pirma – karo užbaigimas Donbase, o tik paskui reformos. Dar blogiau: valdantysis elitas išnaudoja nuoširdų ukrainiečių patriotizmą aiškindami, kad karo metu valdžios kritika prilygsta šalies išdavystei, kad prezidento ir jo aplinkos kritika – Kremliui naudinga šalį skaldanti ardomoji veikla. Tokioje atmosferoje neturėtų stebinti intensyvėjantys saugumo tarnybų išpuoliai prieš nepriklausomus antikorupcijos aktyvistus, atskaitomybės ir skaidrumo reikalaujančius žurnalistus bei kritiškus pilietinės visuomenės atstovus.
Ukrainą palaikančios Vakarų valstybės, milijardinę paramą teikiantis Tarptautinis valiutos fondas, Europos Sąjunga ir Pasaulio bankas nuolat pabrėžia, kad kova su korupcija yra esminis Ukrainos pažangą ir demokratizaciją užtikrinantis veiksnys. Kaip neseniai pareiškė JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas: „Ukrainai beprasmiška kovoti dėl savo kūno Donbase, jei ji praloš savo sielą korupcijai.“
Ukrainos valdančiajame elite tarpe šiandien kaip oro trūksta toliaregių reformatorių, kurie mąstytų apie ilgalaikę šalies gerovę, o ne trumpalaikius savanaudiškus interesus. Stokojama suvokimo, kad galutinis Kremliaus pralaimėjimas bus ne Donbaso reintegracija į Ukrainą ar Krymo susigrąžinimas (nors šie siekiai tikrai ne ką mažiau svarbūs), o fundamentali Ukrainos gyvenimo transformacija: teisės viršenybės ir skaidrumo standartų įsitvirtinimas, klaninių įtakų ir nepotizmo pažabojimas, realus valdžios šakų bei verslo ir politikos atskyrimas, žiniasklaidos laisvė, korumpuotų valdininkų nuteisimas ir daugybė kitų demokratinių pokyčių. Ši transformacija – tai rytietiško servilizmo atsikratymas ir tapimas visaverte europietiška valstybe.
Deja, 2018-ieji antikorupcijos aktyvistams bus itin sudėtingi. Artėjant 2019 m. Ukrainos prezidento rinkimams, valdantysis elitas vis labiau sabotuos reformas, nes praktiškai neįmanoma laimėti rinkimų tuo pačiu vykdant skausmingas struktūrines permainas. Kandidatai į prezidentus, taip pat ir perrinkimo siekiantis P. Porošenka, tarpusavyje varžysis rinkėjams dalydami vienas už kitą fantastiškesnius pažadus. Šalies politikai visiškai persijungs į trumpojo laikotarpio perspektyvą. Be to, jie visais būdais stengsis išvengti kontroversiškų skandalų, kuriuos į dienos šviesą galėtų iškelti NABU vykdomi korupcijos tyrimai, todėl toliau trukdys ir grasins nepriklausomiems tyrėjams. Ukrainiečiams kyla pagrįstų nuogąstavimų, kad šiemet ne tik nebus pradėtos kai kurios esminės reformos, bet netgi bus atšauktos tos permainos, kurios buvo inicijuotos po Maidano revoliucijos.
Šiomis aplinkybėmis ypač svarbus konstruktyvus, tačiau griežtas ir nedviprasmiškas Vakarų sąjungininkų spaudimas pagrindinėms Ukrainos institucijoms. Europos Sąjunga turėtų aiškiai pabrėžti, kad vienas didžiausių praėjusių metų Ukrainos laimėjimų – bevizis režimas su ES – gali būti suspenduotas, jei Kijevas nevykdys savo įsipareigojimų. Kitas svarbus veiksnys – kruopštus Ukrainai skiriamos finansinės paramos stebėsena ir vertinimas. Parama neturi atitekti korumpuotiems pareigūnams ar jų giminaičiams. JAV Donaldo Trumpo administracija turėtų suteikti daugiau įgaliojimų savo specialiajam atstovui Ukrainai Kurtui Volkeriui, idant šis spręstų ne tik Minsko susitarimų ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą klausimus, bet ir spaustų P. Porošenką dėl šalies vidaus reformų.
Vakarų partneriai apskritai turėtų kur kas aktyviau remti Ukrainos nevyriausybines organizacijas ir žurnalistus, viešinančius korupcinių schemų veikimo atvejus, reikalaujančius skaidrumo ir pareigūnų atskaitomybės. Griežtesnę poziciją turėtų demonstruoti ir Lietuva, pagrįstai laikoma viena didžiausių Ukrainos sąjungininkių tarptautinėje erdvėje. Performuluojant garsiąją Aristotelio ištarą „Platonas draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė“, šiandien derėtų laikytis pozicijos: „Ukraina draugė, bet skaidrumas – dar didesnis draugas“.