Kiti tebuvo savo pačių nusistatytų dogmų įkaitai, įpėdiniams nesugebėję palikti nieko, išskyrus netvarką. Kuriai iš šių kategorijų priskirtinas Donaldas Trumpas, svarsto Amerikos verslo instituto (AEI) vyresnioji viceprezidentė, užsienio ir gynybos reikalų analitikė Danielle Pletka.
Kalbėdamas apie užsienio politiką, tuomet dar kandidatas D. Trumpas skleidė mažai ideologijos ir daug gyvais pavyzdžiais persunkto reakcionizmo. Per mažas užimtumas? Grąžinam darbo vietas. Nepatinka sandoris su Iranu? Plėšom jį į skutus.
Sąjungininkai piktnaudžiauja JAV dosnumu gynybos srityje? Ruošiam sąskaitėlę. Be reikalo veliamės į karinius konfliktus? Nedelsiant liaujamės. Nesivadovaudamas jokia doktrina, D. Trumpas dosniai dalijo pasiūlymus ir žarstėsi sąmoju, kas savo ruožtu daugelį vertė nerimauti, ar, vadovaujant tokiam gudruoliui, Amerika nepasuks izoliacionizmo ir protekcionizmo keliu.
Tačiau 100 dienų poste, ir jau akivaizdu, kad prezidentas D. Trumpas – kur kas nuosaikesnis, nei įsivaizduota. Daugelis jo pažadų – nuo ketinimų apkaltinti Kiniją manipuliuojant valiuta iki kalbų apie pasitraukimą iš Sirijos ir bičiulystę su Rusija – saugiai įšaldyti, ir tai neturėtų nieko stebinti, įsitikinusi D. Pletka.
Pažadai skiriasi nuo tikrovės, ir tai – tradicija
Apžvalgininkė siūlo palyginti, ką kai kurie kandidatai į JAV prezidentus žadėjo, ir kuo jų pažadai virto jiems įžengus į prezidento postą. Štai George`as H. W. Bushas žadėjo būti didesnis realistas pasaulinėje arenoje negu Ronaldas Reaganas, o kuo viskas baigėsi? Viskas baigėsi proklamacijomis apie „naują pasaulio tvarką“. Billas Clintonas nenorėjo nieko apie tai girdėti, motyvuodamas, esą „tai ekonomika, kvaily“, o kuo viskas baigėsi? Viskas baigėsi pareiškimais, kad Amerika – „nepaprastos svarbos galia“.
George`as W. Bushas žadėjo vengti didelių užmojų, tačiau po Rugsėjo 11-osios išpuolių įsiveržė į Afganistaną ir Iraką ir ėmėsi anaiptol ne siaurais užmojais pasižyminčios, į demokratijos sklaidą Artimuosiuose Rytuose orientuotos „laisvės darbotvarkės“.
Barackas Obama žadėjo „užbaigti šį karą“ Irake ir konfliktą su Talibanu, tačiau prisijungė prie Libijoje tvarką įvedinėjančių NATO pajėgų, vos atitraukęs karius iš Irako, vėl juos ten grąžino, toliau kariavo Afganistane ir siuntė specialiųjų operacijų ir kitas pajėgas į Siriją bei Jemeną.
Trumpai tariant, kandidatų į prezidentus užsienio politikos pažadai retai kada tampa tikrove. Gyvenimas priverčia gerokai pakoreguoti net ir tobulai „išguldytas“ kampanijų programas. Taigi, nepaisant, kad B. Obamai sykį patarė „nešdintis lauk iš Sirijos“, D. Trumpas jau 76-ąją savo prezidentavimo dieną nušlavė nuo žemės paviršiaus Sirijos karinę oro bazę, iš kurios buvo panaudotas cheminis ginklas.
Jis nutraukė B. Obamos praktikuotą „strateginio kantrumo“ politiką Šiaurės Korėjos atžvilgiu, atvirai pareikšdamas, kad per pastaruosius aštuonerius metus Pchenjanas taip ištobulino savo branduolinių ginklų ir raketų programas, kad dabar jos kelia pavojų net ir žemyninėms Valstijoms.
D. Trumpas įpareigojo savo valstybės sekretorių pasakyti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kad šis pagaliau liautųsi rėmęs Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą; matydamas didėjantį Rusijos apetitą, patikino laikysiąsis NATO linijos; pripažino, kad Iranas laikosi Bendro išsamaus veiksmų plano, ir visais kitais požiūriais elgėsi kaip – ar apsivers liežuvis pasakyti? – normalus prezidentas.
Ir nors D. Trumpas neatsisako ketinimų pasitraukti iš Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties, jis teigia sieksiąs dvišalių prekybos susitarimų, o tai nė iš tolo neprimena kai kam ne itin malonius jausmus keliančio Smoot-Hawley tarifų įstatymo.
Vienas iš nedaugelio klausimų, kuriuo D. Trumpo nuomonė nekinta, – pabėgėlių ir imigrantų reikalo sutvarkymas. Prezidentas išpildė pažadą riboti imigraciją iš terorizmo pavojų keliančių šalių, gerokai sugriežtinti patikras ir uždrausti į šalį atvykti pabėgėliams iš Sirijos.
Kol paaiškės, ar su šiomis priemonėmis susiję vykdomieji aktai gali būti įgyvendinami, Baltieji rūmai, panašu, nelinkę išsižadėti šio kampanijos metu duoto pažado. Veltis į asmeninio pobūdžio ginčus su tokiais užsienio valstybių despotais, kaip antai Rusijos V. Putinas ar Turkijos R. T. Erdoganas, D. Trumpas nematė prasmės nei anuomet, būdamas kandidatu, nei dabar, būdamas prezidentu.
Ar D. Trumpas išlaikys nuoseklią kryptį?
Taigi, klausia D. Pletka, ką naujo apie D. Trumpą sužinojome per šimtą jo prezidentavimo dienų? Ar jis imasi plėtoti tikslingesnę saugumo politiką, pasikliaudamas tokiais savo vyriausybės atstovais, kaip Jimas Mattisas bei Rexas Tillersonas, ir tokiais patarėjais, kaip Gary Cohnas ir H. R. McMasteris? O gal tai tik trumpas šviesos žybsnis prieš tai, kai kitos Baltųjų rūmų frakcijos privers šį ūmaus būdo, impulsyvų lyderį sugrįžti ir imtis savo hiperbolizuotos kampanijos programos?
Žinome tik tai, ką matome ir ko nematome. Nuo pat pirmųjų prezidentavimo dienų D. Trumpą matėme kaip žmogų, nevengiantį nešti savo naštos, tą, kuriam rūpi atkurti prarastą Jungtinių Valstijų stiprybę ir kuris šiurpsta pamatęs karo vaizdus, ir tą, kuris ryžtingai nusiteikęs nustumti priešą šalin. Labai neblogai, sako apžvalgininkė.
Tačiau nematome žmogaus, kuris būtų pasirengęs pažaboti kitų lyderių, kaip antai V. Putino ar R. T. Erdogano, viešpatavimą. O svarbiausia, kad nė nenutuokiame, kokia yra jo pasaulėžiūra ir kokia yra jo politikos, kuria vadovaudamasis jis atliko savo pirmuosius taktinius žingsnius, esmė. Bent jau nacionalinio saugumo srityje jo, kaip prezidento, įvaizdis formuosis būtent šios politikos, o ne pavienių telefono skambučių ar oro atakų pagrindu.