„Tai nutinka ir kitose šalyse, tačiau neneigsiu, kad Singapūras yra griežta šalis. Esame demokratiška valstybė, tačiau mes, tiksliau, mūsų valdžia, turi motyvų, kodėl tai reikalinga. Singapūrui teko kovoti dėl nepriklausomybės ir, jei nebūtų taikytos griežtos priemonės, tai būtų chuliganizmo ir riaušių alinama šalis. Valdžia norėjo demokratijos, bet kartu – kad jos žodis būtų paskutinis“, – LRT radijui sako N. Kapooras.
Dabartinis vicepremjeras Tharmanas Shanmugaratnamas aiškina, kad žodžio laisvė yra nepaprastai svarbi, bet saugumas – dar svarbesnis, todėl valdžia privalo taikyti tokias griežtas taisykles ir bausmes.
Singapūrietis: per 50 metų pasiekėme tai, ko kiti vis dar nepasiekia
Visai neseniai virš Singapūro tviskančių dangoraižių mišką nušvietė įspūdingi fejerverkai. Tai – auksiniam šalies nepriklausomybės jubiliejui skirtų iškilmių, kurias lydėjo didžiulis karinis paradas, kulminacija.
„Per nacionalinę Singapūro šventę panašūs paradai vyksta kasmet, tačiau šiemet buvo daugiau fejerverkų ir tiems, kurie netilpo stadione, buvo organizuojami renginiai keliose kitose miesto vietose. Taigi 4–5 kartus daugiau žmonių galėjo dalyvauti iškilmėse“, – pasakoja N. Kapooras.
Jis gimė ir užaugo Singapūre. Tarptautinėje laivininkystės bendrovėje dirbantis vyras nepriklausomybės dienos iškilmes stebėjo su šeima miesto centre. N. Kapooras sako, kad šie metai Singapūrui buvo labai svarbūs – prieš kelis mėnesius mirė šalies lyderis.
„Daugelis dėl to vis dar išgyvena. Netekome gero žmogaus, todėl iškilmės buvo skirtos jam ir tam, ką jis padarė dėl šios tautos. Per naktį naujoji karta, įskaitant mane, suprato, kad pastaruoju metu tapome godūs, norėjome vis daugiau. Toji diena buvo proga prisiminti, kad per 50 metų pasiekėme tai, kas daugeliui šalių iki šiol nepavyksta“, – įsitikinęs N. Kapooras.
Vicepremjeras: Singapūras yra šalis, kurios neturėjo būti
Po to, kai pavasarį mirė tautos tėvu vadinamas pirmasis Singapūro premjeras Lee Kuan Yew, iškilmės, apie kurias pasakoja singapūrietis, šiemet antrą kartą sutelkė šią mažą pietryčių Azijos šalį. Iškilia asmenybe ne tik šioje šalyje, bet ir už jos ribų daugelio laikomas šalies lyderis 1965-ųjų rytą per radiją paskelbė apie tai, kad milijoninis miestas atsiskiria nuo Malaizijos, su kuria prieš dvejus metus kartu išsivadavo nuo britų kolonistų.
„Tai nutinka ir kitose šalyse, tačiau neneigsiu, kad Singapūras yra griežta šalis. Esame demokratiška valstybė, tačiau mes, tiksliau, mūsų valdžia, turi motyvų, kodėl tai reikalinga. Singapūrui teko kovoti dėl nepriklausomybės ir, jei nebūtų taikytos griežtos priemonės, tai būtų chuliganizmo ir riaušių alinama šalis. Valdžia norėjo demokratijos, bet kartu – kad jos žodis būtų paskutinis“, – LRT radijui sako N. Kapooras.
Dabartinis vicepremjeras Tharmanas Shanmugaratnamas aiškina, kad žodžio laisvė yra nepaprastai svarbi, bet saugumas – dar svarbesnis, todėl valdžia privalo taikyti tokias griežtas taisykles ir bausmes.
Singapūrietis: per 50 metų pasiekėme tai, ko kiti vis dar nepasiekia
Visai neseniai virš Singapūro tviskančių dangoraižių mišką nušvietė įspūdingi fejerverkai. Tai – auksiniam šalies nepriklausomybės jubiliejui skirtų iškilmių, kurias lydėjo didžiulis karinis paradas, kulminacija.
„Per nacionalinę Singapūro šventę panašūs paradai vyksta kasmet, tačiau šiemet buvo daugiau fejerverkų ir tiems, kurie netilpo stadione, buvo organizuojami renginiai keliose kitose miesto vietose. Taigi 4–5 kartus daugiau žmonių galėjo dalyvauti iškilmėse“, – pasakoja N. Kapooras.
Jis gimė ir užaugo Singapūre. Tarptautinėje laivininkystės bendrovėje dirbantis vyras nepriklausomybės dienos iškilmes stebėjo su šeima miesto centre. N. Kapooras sako, kad šie metai Singapūrui buvo labai svarbūs – prieš kelis mėnesius mirė šalies lyderis.
„Daugelis dėl to vis dar išgyvena. Netekome gero žmogaus, todėl iškilmės buvo skirtos jam ir tam, ką jis padarė dėl šios tautos. Per naktį naujoji karta, įskaitant mane, suprato, kad pastaruoju metu tapome godūs, norėjome vis daugiau. Toji diena buvo proga prisiminti, kad per 50 metų pasiekėme tai, kas daugeliui šalių iki šiol nepavyksta“, – įsitikinęs N. Kapooras.
Vicepremjeras: Singapūras yra šalis, kurios neturėjo būti
Po to, kai pavasarį mirė tautos tėvu vadinamas pirmasis Singapūro premjeras Lee Kuan Yew, iškilmės, apie kurias pasakoja singapūrietis, šiemet antrą kartą sutelkė šią mažą pietryčių Azijos šalį. Iškilia asmenybe ne tik šioje šalyje, bet ir už jos ribų daugelio laikomas šalies lyderis 1965-ųjų rytą per radiją paskelbė apie tai, kad milijoninis miestas atsiskiria nuo Malaizijos, su kuria prieš dvejus metus kartu išsivadavo nuo britų kolonistų.
Visi apie šį įvykį pasakoja savaip: Singapūras buvo žvejų kaimelis, bala, miškas, džiunglės. Per tą laiką infrastruktūra labai pasikeitė. Nepasakyčiau, kad tai įvyko dėl nuožmaus šalies valdymo, bet tai buvo jauna tauta su ribotais vietos ištekliais ir didžiausia jos vertybė buvo žmonės“, – pasakoja N. Kapooras.
Tai pripažįsta ir dabartinis Singapūro vicepremjeras T. Shanmugaratnamas. Jo teigimu, Singapūras buvo šalis, kurios neturėjo būti, marga žmonių grupė, kurioje visi buvo skirtingos kilmės ir tikėjimų. Pavasarį vykusiame simpoziume, atsakydamas į britų žurnalisto Stepheno Sackuro klausimus, vicepremjeras prisiminė, kokia buvo Singapūro, kaip valstybės, pradžia.
„Britams pasitraukus, neturėjome jokios vietos ekonomikos – buvome granito uolos gabalas. Neturėjome nė vieno krioklio ar kalno, kad galėtume pasigaminti nors kažkiek elektros. Niekas nesitikėjo, kad išliksime, tačiau L. Kuan Yew ir kiti pirmieji lyderiai pavertė tai privalumu. Mūsų unikaliu pranašumu tapo supratimas, kad patys turime savimi pasirūpinti“, – sako T. Shanmugaratnamas.
A. Maldeikienė: Singapūras rado raktą, kuris mūsų spynos nerakintų
Nors vicepremjero paaiškinimas apie valstybės iškilimą skamba gražiai ir paprastai, ekonomistai ir politologai šiandien vis dar laužo galvas, bandydami suprasti vadinamąjį Singapūro modelį. Per pusšimtį metų mažytė šalis sugebėjo iš mažo britų kolonijos uosto tropikuose tapti viena turtingiausių pasaulio šalių. Tai patvirtina ir šia šalimi prieš kelerius metus, stažuodamasi Taivane, susidomėjusi Vilniaus universiteto docentė ekonomistė Aušta Maldeikienė.
„Mestelį-valstybėlę 1819 m. britai įkūrė pervežimams. Šiame mieste buvo milijonas gyventojų, skurdas, vabzdžiai, nelaimės, daug suvažiavusių žmonių, kurie tarpusavy konfliktavo“, – tuometinę situaciją apibūdina A. Maldeikienė.
Stažuotės metu į jos rankas pateko Singapūro lyderio L. Kuan Yew memuarai pavadinimu „Iš trečiojo pasaulio į pirmąjį“. Pašnekovei didžiausią įspūdį paliko politiko gebėjimas analizuoti savo veiksmus ir pragmatiškais argumentais palenkti tautą į savo pusę.
„Tai turbūt ir yra sudėtingiausias dalykas arba jų sėkmės raktas, kuris mūsų spynos nerakintų. Taip manau, nes mes tiesiog kitaip mąstome. Pragmatizmas, taip vadinamas sveikas protas ir materializmas šiuo atveju buvo daug svarbiau už ideologiją. L. Kuan Yew tiesiog siekė viską subalansuoti“, – teigia A. Maldeikienė.
Per 40 metų iš jaučiais traukiamų vežimų perlipo į „Mercedes Benz“
Vienu iš Azijos tigrų vadinamas Singapūras išsiskiria stabilumu. Jo gyventojai išsilavinę, čia itin lengva užsiimti verslu, vyrauja mažas nusikalstamumas, alkoholio suvartojimas ir korupcijos lygis. Metinės pajamos vienam gyventojui didesnės nei
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Šiemet Singapūras užima pirmąją vietą brangiausių pasaulio miestų sąraše. Singapūrietis N. Kapooras, apibūdindamas tautiečius, irgi naudoja žodį „materializmas“.
„Man 40 metų. Per šį laiką žmonės iš vandens apsuptų kaimų persikėlė į puikius valstybinius ir privačius būstus. Turime puikų viešąjį transportą. Kitaip tariant, įvyko perėjimas nuo jaučiais traukiamo vežimo į „Mercedes Benz“, tačiau taip pat tapome materialistais. Turiu omenyje teigiama prasme – ne tai, kad mums rūpi prekiniai ženklai, o tai, kad viską užsidirbome patys ir tuo didžiuojamės. Daug kas pasikeitė į gera“, – tikina N. Kapooras.
Nors Singapūras laikomas demokratine šalimi, kur vyksta laisvi rinkimai, čia nėra nepriklausomos rinkimų komisijos ir jau 50 metų šalį valdo ta pati Liaudies veiksmo partija. Jai vadovauja pirmojo šalies premjero L. Kuan Yew sūnus.
JAV veikianti organizacija „Freedom House“ savo laisvės reitinguose Singapūrą vadina „iš dalies laisva“ šalimi. Vakaruose dažniau minimas draudimas importuoti kramtomą gumą ar didelės baudos už valgymą viešajame transporte, tačiau be to čia įteisintas ir baudimas, nuplakant rykštėmis, įvykdoma itin daug mirties bausmių, turint omeny gyventojų skaičių.
„Tai nutinka ir kitose šalyse, tačiau neneigsiu, kad Singapūras yra griežta šalis. Esame demokratiška valstybė, tačiau mes, tiksliau, mūsų valdžia, turi motyvų, kodėl tai reikalinga. Singapūrui teko kovoti dėl nepriklausomybės ir, jei nebūtų taikytos griežtos priemonės, tai būtų chuliganizmo ir riaušių alinama šalis. Valdžia norėjo demokratijos, bet kartu – kad jos žodis būtų paskutinis“, – aiškina N. Kapooras.
Būstą duoda, bet nurodo, kas jame gali gyventi
Daugiau kaip 80 proc. singapūriečių – tarp jų ir aukštesnes pajamas gaunantys žmonės – gyvena valstybiniuose būstuose, tačiau galioja valstybės taisyklės, kurios numato, kad kiekvienas daugiabutis privalo būti etniškai subalansuotas.
Taip užtikrinama, kad gyvenamieji rajonai nesiformuotų etniniu pagrindu. Singapūro valdžia pripažįsta, kad tai yra gana grubus laisvių suvaržymas, tačiau, kaip minėtoje diskusijoje tikino vicepremjeras T. Shanmugaratnamas, valstybės įsikišimas būtinas, siekiant suvienyti šalį ir užtikrinti, kad visi turėtų vienodas galimybes.
„Jei tiki socialine įtrauktimi ir lygiomis galimybėmis, turi pripažinti, kad tai neatsiranda savaime: nei nematoma rinkos, nei visuomenės ranka to nepadaro. Tai padaroma politinėmis priemonėmis. Kai tos politinės priemonės neveikia, jos įkalina žmones ten, kur jie pradėjo veikti, – jei esi juodaodis ar neturtingas, ten ir lieki. Mes pasimokėme iš kitų šalių klaidų, pasiėmėme tai, kas veikia mūsų turimomis sąlygomis. Nuolat turime tas priemones tobulinti“, – tvirtina T. Shanmugaratnamas.
A. Maldeikienė atkreipia dėmesį, kad vidurinioji klasė atsiranda tada, kai valstybė yra stipri. Ji pabrėžia, jog Singapūras visada siekė užtikrinti teisingumą, o ne gerovę. „Tai jie akcentuoja ir šiandien. Ši valstybė konstravo pasaulį, kuriame kiekvienas turėtų gauti už darbą. L. Kuan Yew ne kartą sakė, kad yra tokių profesijų, dėl kurių žmogus aukoja savo gyvenimą, ir jo negalima palikti be duonos“, – teigia A. Maldeikienė.
Ji pateikia pavyzdį, kad tokiais žmonėmis laikomi mokytojai. Docentė argumentuoja, kad jais turi dirbti protingi žmonės, nes jie moko kitus. „L. Kuan Yew akcentavo labai mažą, labai gerai apmokamą viešąjį sektorių, suteikiantį labai aiškias garantijas. Svarbu, kad būtų stipri valstybė, kuri padeda, kad tie, kurie kuria pamatus ir negali likti rinkoje, nebūtų nuskriausti“, – sako A. Maldeikienė.
Poetu tapti sunkiau nei mediku
Šalia susižavėjimo ir net savotiško pavydo dėl ekonominių pasiekimų, atlaikiusių net pasaulinės finansų krizės smūgius, Singapūras nuolat sulaukia kritikos dėl varžomos žodžio laisvės. Teisininku ar mediku čia tapti kur kas lengviau nei rašytoju, tad pastarieji yra priversti emigruoti.
Singapūro poetai iki šiol jaučia nuoskaudą dėl premjero L. Kuan Yew kadaise kalboje pasakytos frazės – poezija yra prabanga, kurios negalime sau leisti. Šalies vyriausybė kontroliuoja visas nacionalines žiniasklaidos priemones, o užsienio žiniasklaidos bendroves už kritiką baudžia ekonominėmis sankcijomis.
„Vienas dalykas yra viešos diskusijos ir apie ką diskutuojama, o kitas – spaudos laisvė. Spaudos laisvė – didesnė ir vakarietiška vertybė. Mūsų supratimu, jokios spaudos laisvės Singapūre nebuvo ir nėra. L. Kuan Yew tai aiškino labai griežtai. Jis kategoriškai nesutiko, kad spauda turi teisę kritikuoti valdžios sprendimus ir valdžios žmones, ieškoti jų trūkumų. Tokiu būdu tu pažemini tą valdžią“, – tvirtina A. Maldeikienė.
Kalbėdami apie spaudos laisvę, Singapūro politiniai lyderiai diskusijose ant stalo meta vis tą pačią – saugumo – kortą. Pasak T. Shanmugaratnamo, laisva žiniasklaida nėra vienintelė laisvė, kurios siekia Singapūro valdžia. Jis pabrėžia manantis, kad tai – labai gera idėja, atitinkanti jo idealus, tačiau – ne vienintelė siekiamybė.
„Siekiame laisvai vaikščioti gatvėmis, nesvarbu, ar esi vaikas, ar moteris. Siekiame, kad galėtume gyventi mieste, kuriame tvarkos nediktuoja netvarkingiausi elementai. Siekiame, kad mokytis ir dirbti galėtų visi, nepriklausomai nuo jų rasės ar socialinės padėties, ir laisvės išpažinti religiją be diskriminacijos“, – teigia T. Shanmugaratnamas.
Stiprėja opozicija ir kyla demografinių problemų
2011-aisiais valdančioji partija gavo mažiau balsų, o opozicijai atiteko daugiau vietų parlamente nei įprastai. Pašnekovai pastebi, kad išpopuliarėję socialiniai tinklai keičia diskusijų pobūdį. Norint išreikšti savo nuomonę, nebebūtina prašyti policijos leidimo pasisakyti „Kalbėtojų kampe“, tereikia nueiti į „Facebook“, nors ir čia egzistuoja nematoma riba, kas leidžiama, o kas – ne. Todėl, kaip sako N. Kapooro žmona Namrata, daugiausia politikuojama su taksistais.
„Apie politiką nediskutuojama atvirai. Tiesa, kitą mėnesį bus rinkimai, tad diskusijų yra daugiau, nes formuojasi naujos partijos ir aljansai, tačiau daugiausia apie tai kalba taksistai. Jei nori sužinoti, kas vyksta, pakalbėk su dėde taksistu, kaip mes juos čia vadinam“, – teigia pašnekovė.
Pasak jos, visai neseniai vienas taksi vairuotojas prisipažino balsuosiantis už bet ką, tik ne už valdančiąją partiją. Taksi vairuotojas tikino esantis pavargęs nuo Liaudies veiksmo partijos ir kylančių kainų – Singapūras yra viena brangiausių
šalių, taigi paprasti žmonės tai skaudžiai jaučia.
„Per tiek laiko susikuria naujas elitas, kuris nori paimti valdžią. Tai – tikriausiai normalu. Atsakymas, ar tam naujam elitui, kuris norėtų valdžios, pasiseks, labai priklauso nuo berniukų ir mergaičių, kurie dėvi labai gerus drabužius ir turi gerus „iPhone“ telefonus rankose. Ar jie eis į mitingus?“ – apie būsimus rinkimus svarsto A. Maldeikienė.
Kaip pažymi docentė, be stiprėjančios opozicijos, kitas didelis Singapūro iššūkis – demografinis. Nepaisant dosnių tūkstantinių išmokų naujagimiams, natūraliai šalies gyventojų daugėja nepakankamai sparčiai. Norint palaikyti ekonomikos augimą ir pragyvenimo lygį, planuojama įsileisti daugiau imigrantų iš užsienio.
Dėl šių planų 2013-aisiais Singapūre, kur protestuotai yra itin retas reiškinys, 4 tūkst. žmonių surengė taikią demonstraciją. 5,5 mln. turinčiame mieste-valstybėje jau gana ankšta, nepaisant to, kad, vaikštant erdviomis alėjomis, apsodintomis kruopščiai apgenėtais medžiais, ar keliaujant švariais valstybiniais metro traukiniais, to gali ir nepajusti.