Diktatoriaus tironija ir savivaliavimas peržengdavo visas ribas. Neatsitiktinai dėl jo veiksmų šalyje iki šiol gąsdina mažus vaikus. Dar prieš pradėdamas valdyti šalį 1966-aisiais J. B. Bokassa, nepaisant tamsios odos spalvos, buvo paskelbtas grynakrauju prancūzu, nors, skirtingai nei jo tariamų giminių Europoje, diktatoriaus mėgstamas delikatesas buvo žmogiena.
Ilga toga, išpuošta tūkstančiais mažučių perlų, perlais siuvinėti batai, vėliau įtraukti į Gineso rekordų knygą, taip pat devynių metrų ilgio avietinės spalvos aksominė mantija, padabinta auksinėmis erelių emblemomis ir pamušta šermuonėlių kailiu. Šalia jo – žmona, būsimoji imperatorienė, vilkinti 935 tūkstančiais metalinių žvynelių siuvinėta suknelę ir taip pat avietinės spalvos mantiją. Imperatoriaus karūną puošia deimantais inkrustuota erelio figūra. Pats didžiausias deimantas sveria 80 karatų.
Mažesnioji karūna skirta imperatorienei. Skeptrą ir kardą sukūrė geriausi Prancūzijos juvelyrai.
Ši ceremonija buvo nukopijuota nuo Napoleono Bonaparto ir Žozefinos karūnavimo iškilmių: prabėgus 150 metų po didžiosios jo mylimo istorijos veikėjo dienos, į sostą atsisėdo ir J. B. Bokassa su žmona Catherine.
Vien karūnavimo ceremonijai skirti apdarai ir juvelyriniai papuošalai CAR iždui atsiėjo penkis milijonus dolerių (maždaug 4,37 milijono eurų). Dauguma iškilmėms skirtų kostiumų buvo pasiūti Prancūzijoje – Afrikos monarchą rengė kompanija „Guiselin“, besirūpinusi ir paties Napoleono Bonaparto drabužių siuvimu.
Ceremonijai taip pat buvo užsakytas 2,5 milijono dolerių (2,19 milijono eurų) kainuojantis sostas, aksomu mušta ir auksu puošta karieta, kinkyta aštuoniais Belgijoje užsakytais baltais žirgais. Svečius vežiojo 60 naujausio modelio „Mercedez-Benz“ automobilių.
Napoleono pėdomis
1977-ųjų gruodžio 4-oji. Septynios valandos ryto. Limuzinai veža svečius į stadioną, kur vyks karūnavimo ceremonija. Stadionas papuoštas vėliavomis, nacionalinių spalvų gobelenais, raudonomis užuolaidomis ir kilimais.
Pasirodo J. B. Bokassa, jo žmona Catherine ir įpėdinis. Per diktatoriaus petį permesta plati juosta, rankos apmautos baltos antilopės odos pirštinėmis. Fotografų ir operatorių lydimas diktatorius lipa ant pakylos, kur pastatytas sostas. Sargybiniai jam įteikia imperatoriškosios valdžios simbolius: kalaviją ir dvimetrinį skeptrą. Po to J. B. Bokassa apgaubiamas mantija.
Kai tironas ant galvos užsideda karūną, susirinkusieji pratrūksta aplodismentais. Catherine prieina prie vyro, atsiklaupia prieš jį, o tuomet diktatorius pats ją karūnuoja. Kaip pastebėjo Vakarų žiniasklaida, ši scena priminė siužetą, pavaizduotą Jacqueso- Louis Davido nutapytoje drobėje „Imperatoriaus Napoleono įšventinimas ir imperatorienės Žozefinos karūnavimas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje 1804-ųjų gruodžio 2-ąją“.
Po karūnavimo ceremonijos naujai iškeptas imperatorius ir imperatorienė pakvietė svečius į prabangų pokylį. Sidabriniais stalo įrankiais ir auksu puoštomis lėkštėmis serviruoti stalai lūžo nuo skanėstų: čia puikavosi ikrai iš Irano, suktinukai su vėžių mėsa (Chaussons aux écrevisses), eršketai Suprême de capitaine à l’oseille, antilopių mėsa su medžiotojų padažu, žąsų kepenėlių paštetas ir daugybė kitų delikatesų. Desertui patiektas didžiulis septynių aukštų „imperatoriškasis“ tortas, iš kurio išskrido balandžiai.
Lėktuvais iš Europos buvo pristatyta daugiau nei 240 tonų maisto ir gėrimų. Vien vyno buvo apie 40 tūkstančių butelių, tarp jų buvo galima rasti vynuogynų „Château Lafite-Rothschild“ ir „Château Mouton-Rothschild“ 1971-ųjų derliaus produkcijos. Puotai skirti 24 tūkstančiai šampano „Moët & Chandon“ butelių. Be to, iš Škotijos pristatyta diktatoriaus mėgstamo viskio „Chivas Regal“ siunta.
Prašmatni karūnavimo ceremonija valstybės iždui kainavo apie 20 milijonų dolerių (maždaug 17,5 milijono eurų) – renginiui išleista trečdalis šalies metinio biudžeto ir visa buvusios metropolijos Prancūzijos finansinė parama. Oficialus valdančiojo titulas skambėjo grėsmingai: „Centrinės Afrikos imperatorius Centrinės Afrikos tautos, kurią vienija nacionalinė politinė partija, valia“.
Naujametinė dovana
Būdamas šešerių, būsimasis CAR imperatorius liko našlaitis. Oficialiais duomenimis, jo tėvą nušovė prancūzų kariai, o motina po šio įvykio pakėlė prieš save ranką. J. B. Bokassą augino giminaičiai. Jie svajojo, kad berniukas taptų šventiku. Visgi likimas susiklostė priešingai – jis išėjo tarnauti į Prancūzijos kariuomenę. Iš pradžių J. B. Bokassa kariavo Konge, o 1944-aisiais buvo perkeltas į Europą. Vėliau jis pabaigė karininkų mokyklą Senegale ir šeštajame dešimtmetyje dalyvavo Vietnamo kare. Būtent ten, džiunglėse, atsitiko jo gyvenimą pakeitęs įvykis. J. B. Bokassa nužudė Vietnamo partizaną ir suvalgė jo kepenis bei širdį. Kovos draugams jis pasakojo, kad taip pasielgė tam, jog įgytų nužudytojo drąsą.
Po tarnybos jis grįžo į tėvynę, kuri 1960-aisiais tapo nepriklausoma. CAR prezidentu tapo J. B. Bokassos pusbrolis Davidas Dacko. Jis giminaičiui suteikė pulkininko laipsnį ir paskyrė vadovauti šalies ginkluotosioms pajėgoms.
J. B. Bokassos atsidėkojimo ilgai laukti nereikėjo. Naujametinę 1966-ųjų naktį jis įvykdė perversmą ir užėmė prezidento vietą. Akimirksniu buvo paleistas parlamentas, nustojo veikti konstitucija, iš esmės pakeisti įstatymai. J. B. Bokassa apsiskelbė prezidentu iki gyvos galvos, vėliau nutarė tapti šalies maršalu, bet to jam pasirodė maža – jis nusprendė karūnuotis imperatoriumi.
J. B. Bokassa šalį valdė nuo 1966-ųjų iki 1979-ųjų. Visą tą laiką jis statė prabangius rūmus sau ir artimiesiems. Vien oficialių žmonų diktatorius turėjo 18, jos pagimdė 77 vaikus. Pati mylimiausia žmona buvo Catherine, su kuria jis ir įžengė į sostą.
Kaip rašė užsienio žiniasklaida, norėdamas nesupainioti savo atžalų su kitais rūmuose esančiais vaikais, J. B. Bokassa, kai tik jam gimdavo vaikas, dovanodavo jam auksinį ženklelį su savo atvaizdu.
Vėlyvieji viduramžiai
Valdant J. B. Bokassai šalyje įsigalėjo viduramžiška tvarka: viešpatavo žiaurumas ir teroras. Už bet kokius prasižengimus, net ir nedidelius, CAR piliečiai buvo griežtai baudžiami. Už du nusižengimus nupjaudavo ausį, už tris – ranką.
Specialiosios tarnybos medžiojo disidentus, o tironas dalyvaudavo egzekucijose, kuriose su jais būdavo susidorojama. Tiesa, kruvini Afrikos diktatoriaus valdymo metodai Vakaruose mažai kam rūpėjo. Prancūzus tenkino J. B. Bokassos lojalumas, o dėl metodų, kuriais jis išlaikė valdžią, jie stengėsi nesukti galvos.
Tuo metu ekonominė šalies padėtis vis blogėjo, vis sunkiau pavykdavo užlopyti biudžete žiojėjančias skyles. Situacija dar labiau suprastėjo po karūnavimo iškilmių, kurių išlaidų dalį apmokėjo Prancūzija. 1979-aisiais Paryžiuje prieita prie išvados, kad daugiau nebepavyks užmerkti akių ir nebematyti to, kas vyksta CAR: tolimesnė parama J. B. Bokassai kompromituotų Prancūzijos užsienio politiką. Paskutiniu lašu Paryžiui tapo J. B. Bokassos inicijuotas žiaurus susidorojimas su moksleiviais.
Moksleivių byla
Tai buvo vienas kruviniausių ir žiauriausių nusikaltimų, kuriuos valstybės vadovo poste įvykdė J. B. Bokassa. Norėdamas papildyti dėl prabangaus jo gyvenimo būdo beveik ištuštintą biudžetą, J. B. Bokassa išleido originalų įsaką: visi basomis vaikščioję mokiniai, lankantys vienintelę šalies sostinės mokyklą, nuo šiol į pamokas turėjo ateiti tik apsivilkę mokyklinę uniformą. Tačiau jų tėvai vargiai išgalėjo nupirkti vaikams vadovėlių, tad uniforma daugeliui jų buvo neįperkamas daiktas.
Moksleiviai surengė protesto akciją, po kurios su vaikais žiauriai susidorojo: 200 mokinių iš pradžių buvo kankinami, o galiausiai mirtinai sumušti. Pats J. B. Bokasa taip pat dalyvavo egzekucijoje.
Netrukus žmogėdra imperatorius išvyko vizito pas savo draugą – Libijos lyderį Muamarą Kadhafi, o tuo metu CAR sostinėje Bangyje išsilaipino prancūzų desantas, kuris skubiai ir be kraujo praliejimo atkūrė prieš 13 metų nuversto prezidento D. Dacko režimą.
Neįprasti kulinariniai pomėgiai
J. B. Bokassa ir jo žmona liko tremtyje. Dviejose prabangiose jo vilose, „Villa Kolongo“ ir „Villa Berengo“, prancūzų kariai aptiko kalnus pornografinės medžiagos, dešimtis didžiulių deimantų, taip pat į šaldymo kameras sugrūstų žmonių palaikų ir žmonių, kuriuos J. B. Bokassa įsakė sušerti krokodilams, kaulus.
Asmeninis diktatoriaus virėjas prisipažino gaminęs jam patiekalus iš žmogienos, tačiau niekam neprasitarė, nes jam buvo prigrasinta mirtimi. Sklido gandai, kad J. B. Bokassa nužudė vieną savo ministrą ir jo mėsa pavaišino kitus kabineto narius, o po šios kviestinės vakarienės atskleidė „ypatingojo patiekalo“ sudėtį, taip siekdamas pamokyti ir įbauginti.
J. B. Bokassa po nuvertimo apsigyveno prabangiame dvare prie Paryžiaus, tačiau 1986-aisiais visgi nusprendė grįžti į tėvynę ir stoti prieš teismą. Buvusiam imperatoriui pavyko įtikinti teisėjus, kad jis nevalgė žmonių, o šaldytuvuose žmonių kūno dalis laikė, nes jos, kaip byloja senas afrikietiškas prietaras, „atneša sėkmę“.
Nepaisant to, kad jį paskelbė nekaltu dėl kanibalizmo, kitų kaltinimų pakako, kad J. B. Bokassai būtų galima skirti mirties bausmę. Tačiau po metų didžiausia bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, o galiausiai – 20 metų kalėjimo. Bet kruvinasis tironas į laisvę išėjo jau 1993-aisiais, kai šalyje buvo paskelbta visuotinė amnestija.
Maža to, J. B. Bokassa nusprendė grįžti į didžiąją politiką, visiems apsiskelbęs, kad tapo vegetaru. Vakarų politologai prognozavo jam neblogas pergalės galimybes. Visgi, likimas išgelbėjo CAR piliečius nuo žmogėdros diktatoriaus valdymo atkūrimo: 1996-aisiais J. B. Bokassa mirė nuo infarkto.
