Du mėnesius šeima neturėjo apie jį jokių žinių. Kiek vėliau žuvusiojo seserys ėmė aiškintis, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis žuvo brolis, rašo BBC Rusijos tarnyba.
Sausio 24 d. Artiomas Kucaris atšventė 34-ąjį gimtadienį, o praėjus dar dienai – sausio 26-ąją – jis paskutinį kartą paskambino motinai – už 60 kilometrų nuo Čitos esančio Makavejevo kaimo gyventojai. Vasario 3 d. А. Kucaris paskambino žmonai Olesiai.
„Žadėjo susisiekti po poros dienų arba po poros savaičių, – prisimena А. Kucario sesuo Larisa. – Vasario 10 d. perskaičiau apie susirėmimą Deir az Zoro provincijoje ir apie tai, kad žuvo daug rusų. Širdį kaipmat persmelkė nuojauta, bet meldžiau Dievą, kad Artiomas būtų ne daugiau kaip sužeistas. Nuo tos dienos iki balandžio 16-osios, kai jį pagaliau palaidojome, gyvenimas atrodė tarsi pragaras.“
Svajonė apie Čečėniją
A. Kucaris buvo jauniausias vaikas šeimoje. Kai jis gimė, seseriai Larisai buvo jau dešimt metų, o kita sesuo, Natalija, buvo šešerių.
„Gyvenome kaime, vertėmės sunkiai, o aš buvau jam tarsi auklė, – pasakoja Larisa. – Kai jam tebuvo ketveri, nuo tromboflebito mirė tėvas, tad jo Artiomas apskritai neprisimena.“
Gimtajame Kucarių Makavejeve – maždaug 4 tūkst. gyventojų. Pilietinio karo metais, kaip rašoma regiono istorijai skirtose svetainėse, kaime buvo dislokuoti generolo majoro Artiomijaus Tirbacho vadovaujami pulkai ir veikė liūdnai pagarsėjusi Makavejevo areštinė – įstaiga, kurioje su gyvenimu teko atsisveikinti daugiau kaip 5 tūkst. žmonių.
Šios tragedijos atminimui 1920 metais Makavejevo centre buvo pastatytas kryžius, 1957-aisiais – atidengtas paminklas, o 1968-aisiais – memorialas.
Mokslai kaimo mokykloje, pasak seserų, Artiomui ėjosi sunkiai – apie aukštąjį išsilavinimą nebuvo ko nė svajoti, užtat dar besimokydamas vyresnėse klasėse jis aktyviai rengėsi tarnybai armijoje. 2002 metų gegužę, kai buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos, Artiomas išvyko į centrą Ulan Udėje.
„Mobiliųjų telefonų tais laikais dar nebuvo, bet kartą jis užsakė pokalbį per telegrafą, todėl aš specialiai važiavau į paštą, kad galėtume pasikalbėti. Tada jis pasakė, kad skubiai reikia tūkstančio rublių, – pasakoja sesuo Natalija. – Aš neklausiau, kam. Tais metais mano vyras dingo be žinios, todėl aš buvau gavusi pensiją už visus metus. Išsiunčiau jam pinigus, o vėliau paaiškėjo, kad jų reikėjo kelionei į Čečėniją.“
Artiomas, kaip vienintelis vyras šeimoje, neturėjo būti siunčiamas į karštąjį tašką. Kad apeitų šią taisyklę, jis pats vieną iš motinos pažįstamų įvardijo kaip savo patėvį ir leidimas vykti buvo išduotas.
Jau 2002 metų rudenį, kai Karmadonsko perėjoje, Šiaurės Osetijoje, nuslinkęs ledynas palaidojo vietinę gyvenvietę, o kartu pražudė ir rusų aktoriaus Sergejaus Bodrovo filmavimo grupę, kariui A. Kucariui teko dalyvauti paieškos operacijoje ir kapoti užgriuvusį ledą.
Ilgiau nei pusmetį Artiomo artimieji nieko nežinojo apie tai, kur yra ir kuo užsiima tarnybą armijoje atliekantis jų giminaitis.
„Tačiau tada aš dirbau organizacijos DOSAAF Čitos skyriuje. Kadangi aplinkui buvo galybė kariškių, kreipiausi į vieną pulkininką, pranešdama, kad dingo brolis, – pasakoja Natalija Kucar. – Po kiek laiko buvau informuota, kad brolis dalyvauja Antrajame Čečėnijos kare. Kadangi šis faktas turėjo likti paslapty, kariams buvo uždrausta rašyti artimiesiems apie savo buvimo vietą.“
Tarnaudamas armijoje, pasak Larisos, brolis suprato, kuo nori užsiimti visą savo gyvenimą. Tada jis ir nutarė siekti karinės karjeros ir po būtinosios tarnybos likti pajėgose pagal sutartį. Motina tokiam sprendimui kategoriškai prieštaravo.
„Jis jos pagailėjo ir grįžo, – prisimena Larisa. – 2004 m. gegužės 7 d. jis atvyko į Čitą, 8 d. jau buvo Makavejeve, o 9 d. Grozno stadione per galingą sprogimą žuvo Ramzano Kadyrovo tėvas. Kaip tik tada pasidžiaugėme, kad jis spėjo grįžti, kitaip, matyt, būtų ten užstrigęs.“
Artiomo seserys pamini, kad Makavejeve tuo metu nebuvo įmanoma rasti jokio darbo, todėl visi kaimo gyventojai vertėsi neteisėtu miško kirtimu.
„Dabar už tai žmones į kalėjimą sodina, o tada veikė punktai, į kuriuos reikėjo pristatyti medieną. Vėliau ji buvo gabenama į Kiniją“, – prisimena seserys.
Suprasdamos, kad ilgai taip tęstis negali ir kad perspektyvų kaime neatsiras, seserys ėmė įkalbinėti brolį persikelti į Čitą.
„Ten buvo galimas vienintelis pasirinkimas – susituokti, prisigimdyti vaikų ir nusigerti“, – sako Natalija.
Patekęs į eismo įvykį ir atsidūręs ligoninėje A. Kucaris nutarė persikelti. Padedant seserims Čitoje jis įsidarbino kroviku.
Šiandienos Čitoje žvilgsnį trikdo kinų verslo centrų, Chruščiovo laikų penkiaaukščių, medinių trobų ir dviaukščių stalinistinės epochos barakų kakofonija. Pagal oro užterštumo rodiklius miestas pastoviai atsiduria galutinėse valstybinės statistiko tarnybos reitingų sąrašo vietose.
Žymiausias miesto objektas – XVIII a. pastatyta cerkvė. Joje įrengtas dekabristų muziejus. Savo teises į ją be perstojo reiškia Rusijos stačiatikių bažnyčia. Jaunimas stengiasi išvykti į sostinę arba labiau klestinčius miestus – Irkutską ir Ulan Udę.
„Ne visada aišku, su kuo turėtumėm save identifikuoti. Viena vertus, Užbaikalė priskiriama Sibiro federalinei apygardai, tačiau apie neseniai čia surengtas karines pratybas „Vostok-2018“ rašę žurnalistai nurodė, kad mokymai vyksta Tolimuosiuose Rytuose, – aiškina leidinio chita.ru komercijos direktorė Jelena Romanova. – Maskvoje reguliariai rengiamos Tolimųjų Rytų ir Užbaikalės plėtros programos, tačiau Užbaikalė kažkuriuo etapu tarsi pamirštama ir programose numatytas finansavimas mūsų nepasiekia.“
A. Kucaris keletą metų Čitoje dirbo kroviku. Vėliau su draugais įkūrė santechnikos remonto įmonę. 2011 metais jis įsidarbino mieste žinomo verslininko apsauginiu.
Seserys prisimena, kad maždaug tuo metu Artiomas susipažino su mergina, vardu Olesia. 2013 metais ši pastojo. Pats A. Kucaris iš pradžių norėjo su ja skirtis, tačiau seserims tvirtinant, kad merginos su kūdikiu palikti negalima, tų pačių metų birželį ją vedė.
Po oficialios ceremonijos sesuo Larisa savo namuose surengė jaunavedžiams kuklią šventinę vakarienę. 2013 metų lapkritį pora susilaukė kūdikio.
Neužilgo A. Kucaris metė apsauginio darbą ir pradėjo dirbti taksistu. Tačiau mintys apie kariškio karjerą vis sugrįždavo.
2015 metų pavasarį keletas jo pažįstamų ir buvusių tarnybos bičiulių išvyko kariauti į Rytų Ukrainą, o A. Kucaris pamėgino gauti tarnybą FSB pasienio karių gretose. Sesuo Larisa prisimena, kad keletą mėnesių buvo vykdoma patikra, tačiau į FSB jo vis dėlto nepriėmė.
„Dar kai tarnavo armijoje, jam buvo sulaužyta nosis. Nebuvo apsieita be operacijos. Dėl to jo ir nepriėmė. Tačiau jis vis tiek pastoviai norėjo tarnauti pajėgose“, – sako sesuo.
Iš ten dar reikia grįžti
2016 metų vasarą vienas iš buvusių tarnybos draugų papasakojo A. Kucariui apie PKK „Vagner“ ir galimybę neblogai užsidirbti išvykus į Siriją. Būtent tada vaikinas metė taksisto darbą, pardavė automobilį, tačiau kelionę kelis kartus teko atidėti.
Į Molkino kaime, Krasnodaro krašte, įkurtą PKK bazę A. Kucaris išvyko tik 2017 metų sausį. Ten jis gavo žetoną su asmeniniu numeriu 2642 ir prisiskyrė Apaštalo slapyvardį. Pirmą mėnesį A. Kucaris prabuvo Molkine, kitus du – Sirijoje. Motinai tuo metu vaikinas pasakojo, kad dirbo su poligrafu, o darbą jam, esą, padėjo gauti tai, kad buvo dalyvavęs kariniuose veiksmuose, be to, turėjo patirties Čečėnijoje.
Po išvykos į Siriją, kaip sako seserys, kariui buvo sumokėtas kelių mėnesių dydžio atlyginimas – maždaug 1,5 mln. rublių (19,5 tūkst. eurų). „Iš pat pradžių jis net sutriko, nes niekada nebuvo laikęs rankose tokių pinigų“, – sakė seserys.
Uždirbtų pinigų visiškai pakako kreditams grąžinti ir naujam automobiliui įsigyti. Netrukus A. Kucaris ėmė žvalgytis namo Kyroje – per 420 kilometrų nuo Čitos, Užbaikalės pietuose, netoli sienos su Mongolija esančiame kaimelyje, iš kurio kilusi jo žmona. „Jis svajojo apie namą, – tikina Artiomo sesuo Larisa, – tačiau jo žmona grįžti į Kyrą nenorėjo ir pradėjo ieškoti buto Čitoje.“
2017 metų vasarą A. Kucaris praleido Čitoje – remontavo Makavejeve esančius motinos namus, o rugsėjo pradžioje sulaukė vieno iš „Vagner“ vadų skambučio. A. Kucariui vėl buvo pasiūlyta vykti į Siriją. Tiesa, iš pradžių jis atsisakė: artimiesiems tada paaiškino, kad su tuo vadu vykti nenori, mat jam vadovaujant patiriamos didžiausios netektys.
Po mėnesio, spalio pradžioje, A. Kucaris visgi dar kartą išvyko į Molkiną, o iš jo – į Siriją. Jam išvykus žmona Olesia paėmė paskolą butui, kuriame A. Kucaris taip niekada ir neapsilankė. Kaip pradinę įmoką ji pervedė 420 tūkst. rublių (5,5 tūkst. eurų) – sumą, likusią nuo algos už pirmą išvyką į Siriją. Kad sugebėtų visiški apmokėti paskolą, A. Kucaris tąkart nutarė užtrukti ne tris mėnesius, o ištisą pusmetį.
Prieš išvykdamas A. Kucaris kartu su bičiuliu aplankė Makavejeve gyvenančią motiną. Kai ši palinkėjo laimingos kelionės, draugas teatsakė: „Iš ten dar reikia grįžti.“
Dingimas ir paieškos
„Žinojome, kad jis Sirijoje, bet apie „Vagner“ egzistavimą neturėjome nė menkiausio supratimo, – pasakoja Artiomo sesuo Natalija. – Buvome įsitikinusios, kad jis sudarė oficialią sutartį ir išvyko per karinį komisariatą – juk visada norėjo grįžti į tarnybą. Kad iš tiesų tai buvo PKK, motina mums pasakė tik tada, kai buvo atgabenti palaikai.“
Vasario 3 d. A. Kucaris paskutinį kartą iš Sirijos paskambino žmonai, o neužilgo dingo. Ištisus du mėnesius artimiesiems nepavyko nieko sužinoti apie jo likimą.
Vasario pabaigoje į Čitą iš Sirijos grįžo vienas iš PKK samdinių. Tada pirmą kartą ir pasklido kalbos apie tai, kad A. Kucaris žuvo. Kovo 2 d. viename iš socialinio tinklo „VKontakte“ puslapių buvo paskelbtas pranešimas, informuojantis, kad A. Kucaris Sirijoje žuvo ir dabar ieškoma jo artimųjų, kuriems turi būti suteikta pagalba.
Kovo 14 d. pirmiau minėtas iš Sirijos grįžęs A. Kucario bendražygis būdamas neblaivus paskambino vaikino motinai ir pasakė, kad jos sūnus žuvo ir netrukus jo kūnas bus atgabentas į Čitą. Vis dėlto ryte jis savo žodžius paneigė.
„Kitą dieną motina nuėjo pas būrėją, – prisimena sesuo Larisa. – Būrėja pasakė, kad jos sūnus gyvas, kad greitai grįš ir atveš daug pinigų. Taigi, mes iš paskutiniųjų tikėjome, kad Artiomas grįš pats, kad kalbos apie žūtį tėra nevykęs pokštas.“
Sesuo Natalija norėjo inicijuoti brolio paieškas. „Visiems sakiau, kad jei jau sykį radau jį Čečėnijoje, tai rasiu ir Sirijoje. Visgi Artiomo žmona uždraudė man kur nors kreiptis ir pasakė, jog turime suprasti, kad ten jis išvyko ne meduolių valgyti, todėl dėl kokių nors mūsų veiksmų, jis, esą, gali likti be atlygio.“
Balandžio 10 d. A. Kucario žmona sulaukė skambučio iš „Vagner“. Jai buvo pranešta, kad vyras žuvo Sirijoje. Balandžio 13 d. į Čitą atskrido PKK atstovai ir susitiko su ja oro uoste. Iš susitikimo Olesia parsivežė oficialiai negaliojančius „Vagner“ medalius ir vėliavą. Žuvusiojo seserims dar parodė mirties liudijimo nuotrauką.
Dokumentas, kurio kopiją pavyko gauti ir BBC Rusijos tarnybai, balandžio 2 d. buvo pasirašytas Rusijos konsulo Sirijoje. A. Kucario seserys buvo informuotos, kad brolis žuvo ne vasario pradžioje per susirėmimą prie Deir az Zoro, o kovo 12 d. Beit Naime.
„Beit Naimas – tai Rytų Guta, Damasko priemiestis. Kovo 12 d. buvo praėjusi jau savaitė kaip ši vietovė tapo kontroliuojama vyriausybės, – sako projekto „Conflict Intelligence Team“ iniciatorius Ruslanas Levijevas. – Apie tai, kad per susirėmimus Gutoje kovėsi ir „Vagner“ samdiniai, sklido tik kalbos – jokių įrodymų nebuvo. Jei tas asmuo iš tiesų kovo mėnesį žuvo Beit Naime, tai yra pirmas atvejis, patvirtinantis „Vagner“ pajėgų dalyvavimą kariniuose veiksmuose.“
Vis dėlto A. Kucario seserys netiki, kad brolis žuvo kovo 12 d. R. Levijevas tikina negirdėjęs, kad Sirijoje dirbantys rusų diplomatai į PKK karių mirties liudijimus įrašytų klaidingas žūties datas ir vietas. „Iš tiesų keista. Suprasčiau, jei vietoj vietovės būtų įrašyta „nenustatyta vieta Sirijoje“, bet juk yra ne taip“, – pakomentavo jis.
A. Kucario mirties liudijimas Rusijos konsulate Sirijoje buvo pažymėtas 58 numeriu, o tai reiškia, kad nuo 2018 metų pradžios rusų diplomatams teko užregistruoti ne mažiau nei 58 toje šalyje žuvusius asmenis.
Tikslus Deir az Zoro provincijoje vasario mėnesį žuvusių rusų tautybės piliečių skaičius lig šiol nenustatytas. Kaip rašė laikraštis „New York Times“, iš viso tada žuvo 200–300 žmonių, tačiau kokios jie tautybės, taip ir liko neaišku.
JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo per Senate vykusius posėdžius užsiminė apie porą šimtų žuvusių rusų. „Visada laikėmės nuomonės, kad per vasario susirėmimus galėjo žūti ne mažiau kaip 50 asmenų, – sakė R. Levijevas. – Spėjame, kad mūšio lauke galėjo žūti 50–80 karių.“
Balandžio 15 d. į Čitą buvo atgabentas cinkuotas karstas su A. Kucario palaikais. Sesuo Natalija iki paskutinės akimirkos vylėsi, kad įvyko kažkokia klaida ir galop paaiškės, jog brolis gyvas. Vilties ji nenustojo net pamačiusi užrašą „Domodedovas. Kucaris Artiomas Valentinovičius“. Kadangi tiesioginių reisų iš Rostovo prie Dono į Čitą nebuvo, kūną teko gabenti per Maskvą (Domodedovo oro uostą).
„Nebuvo leista net karsto į morgo pastatą įnešti, o kai pasakėme, kad norime, jog būtų atlikta ekspertizė, darbuotojai pasakė, kad jokios ekspertizės neatlikinės, – prisimena Natalija. – Našlė pasakė, kad „Vagner“ atstovai uždraudė net atidarinėti karstą, bet mes atsakėme, kad tikrai jį atidarysime.“
„Būtinai turėjome atidaryti karstą ir įsitikinti, kad tikrai su juo atsisveikiname. Kitaip iki šiol galvočiau, kad jis tebėra gyvas. Atsirado kažkoks įrankiu nešinas vyras ir tiesiog morgo kieme atidarė sunkvežimyje stovėjusį karstą. Tada medicinos darbuotojai išnešė kėdutes. Ant jų ir perkėlėme karstą“, – pasakoja moteris.
„Motina man liepė eiti pirmai. O man tik kojos dreba – niekaip neįsidrąsinu, – prisimena Natalija. – Tada priėjo motina, pamažu atidengė kūną ir ištarė: „Sūneli mano.“ Tada priėjau ir aš. Atpažinau. Visada jį tokį ir prisiminsiu.“
Kitą dieną A. Kucaris buvo palaidotas pušyne esančiose pagrindinėse Čitos kapinėse. Ant jo kapo aptvaro buvo pritvirtinta žuvusiojo našlei kartu su kitais daiktais ir dokumentais grąžinto neoficialaus „Vagner“ medalio su įrašu „Už kraują ir drąsą“ padidinta kopija.
Tvirtina, kad vyras gyvas
Žuvusio A. Kucario našlė Olesia seserims prisiekė, kad jokios kompensacijos iš PKK „Vagner“ ji negavo, bet pasirūpino, jog motina pateiktų notaro patvirtintą pareiškimą, esą, jokių pretenzijų į kokį nors palikimą neturi, mat kitu atveju jai tektų apmokėti dalį buto kredito.
Aptarinėti vyro žūtį Sirijoje su BBC korespondentu Olesia atsisakė. „Mano vyras gyvas ir sveikas. Atstokite nuo manęs. Visiškai nesuprantu, apie ką jūs kalbate“, – atsakė ji į telefonu užduotą klausimą, ar tiesa, kad negavo žuvusių karių šeimoms paprastai išmokamos kompensacijos.
Minėtina ir tai, kad vyro seserį ji pašalino iš draugų grupės svetainėje „Odnoklasniki“.
A. Kucario seserys tvirtina, kad pretenduoti į pinigus iš „Vagner“ jos šiaip ar taip neketino.
„Nereikia mums jokių milijonų, mes nė kapeikos nebūtume paėmę, – sako Natalija. – Mes tiktai norime žinoti tiesą ir labai prašome, kad atsilieptų kuris nors toje pačioje PKK tarnavęs karys bei pasakytų, kada vis dėlto iš tikrųjų žuvo brolis, nes netikime, kad tai įvyko kovo 12 d.“
Artėjant brolio žūties pusės metų sukakčiai, seserys ilgai galvojo, kada užpirkti mišias. Galop nusprendė, kad tai turėtų būti rugpjūčio 7 d. – pusmetis nuo susirėmimo prie Deir az Zoro. A. Kucario mirties metinėms seserys nori pastatyti kapinėse paminklą, ant kurio būtų įrašyta tiksli jo žūties data, jei ją kada nors pavyks išsiaiškinti.
Jos taip pat paminėjo, kaip svarbu buvo pasakyti, kad žuvęs brolis nedalyvavo kovose Rytų Ukrainoje nepriklausomomis pasiskelbusių „respublikų“ pusėje.
Rugsėjo pradžioje Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė Sirijoje žuvusių „Vagner“ tarnavusių karių sąrašą. Daugelis iš jų buvo apkaltinti priklausymu Ukrainoje dislokuotoms neteisėtoms Rusijos ginkluotosioms struktūroms. Į sąrašą buvo įtrauktas ir A. Kucaris, tačiau jo seserys primygtinai tvirtina, kad nei už Luhansko, nei už Donecko „liaudies respubliką“ jų brolis nekovojo.
Į Maskvą iš Čitos grįžęs BBC korespondentas gavo nuo A. Kucario sesers Larisos laišką. „Norime pridurti, kad mes brolį laikome tikru didvyriu. Jis norėjo būti kariu ir mirė kaip karys. Norime, kad šalis pripažintų ir jo, ir kitų karių žūtis, taip pat paskelbtų juos didvyriais. Norime kad jų nepamirštų ir gerbtų jų atminimą.“