Naujienų agentūra SMART („Syrian Media Action Revolution Team“) yra praktiškai vienintelis informacijos šaltinis iš Sirijos. Visą vaizdo medžiagą, reportažus, tiesioginę transliaciją nuo pat pirmųjų karo dienų pateikia būtent ji.
SMART įkūrėjas Chamsy Sarkisas papasakojo portalui Snob.ru, kaip ir kodėl Sirijoje susiformavo nepriklausomos žiniasklaidos priemonės.
– Už kokias lėšas jūs dirbate?
– SMART neturi investuotojų, tai nepriklausoma organizacija, kurią beveik 100 proc. finansuoja pasaulinė sirų diaspora. Dabar dar gauname paramą iš įvairių universitetų, bet didžiausią dalį vis dėlto sudaro atskirų asmenų aukos.
Pradėjome dirbti nuo pat pirmųjų Sirijos revoliucijos dienų – 2011 m kovą. Pradėjome nuo infrastruktūros atstatymo. Visuose Sirijos rajonuose, kurie nepalaikė B. Assado, buvo išjungtas internetas, elektros energija, vanduo. Jei leidžiate laikraštį – jums reikia jį spausdinti ir tiražuoti, jei tai radijas – reikia signalo. Ir mums teko atkurti visą telekomunikaciją keliuose regionuose – Chomse, Damaske, Alepe. Atvežėme šimtus palydovinių interneto įrenginių, atidarėme daugiau nei tris šimtus biurų su telefonais ir prieiga prie interneto. Pastatėme spaustuves, sukūrėme žurnalų ir laikraščių platinimo tinklą.
Padėtis šalyje buvo tokia: 40 metų nebuvo opozicijos, nepriklausomos žurnalistikos. Apie žodžio laisvę jie apskritai nebuvo girdėję, neįsivaizdavo, kad apie vadovybę galima pasakyti kažką blogo. Ėmėme dirbti su pilietiniais aktyvistais, žurnalistais, paprastais sirais. Iki revoliucijos Sirijoje buvo trys laikraščiai, be abejonės, provyriausybiniai. O 2012 metais mes suskaičiavome jau 82 naujus žurnalus ir laikraščius. Tai buvo bumas.
Mes padėjome vietos gyventojams transliuoti tiesiogines laidas. Daugiausiai transliacijos buvo skelbiamos arabų žiniasklaidoje, per du kanalus: „Al Jazeera“ ir „Al Arabia“. „Al Jazeera“ suteikdavo eterį savo politiniame kanale „Mubasher“.
Likusią vaizdo medžiagą mes siuntėme visur ir visiems, ji buvo laisvai prieinama. Tūkstančiai aktyvistų skelbė ją „YouTube“ vaizdo įrašų svetainėje. Per 18 darbo mėnesių internete buvo paskelbta beveik 2 mln. vaizdo įrašų iš Sirijos.
Iš pradžių mes norėjome visiems paaiškinti, kad tai taikūs protestuotojai. Bet režimas įvedė represijų politiką – opozicionierius sušaudydavo. Po 8 mėnesių nuo sukilimo pradžios prasidėjo ginkluota revoliucija, susiformavo FSA („Free Syrian Army“ – „Laisvoji Sirijos armija“). Dalis protestuotojų į rankas paėmė ginklus. Įvyko būtent tai, ko norėjo režimas – žmonės buvo pastūmėti į karinius veiksmus.
– Bet juk jūs nebuvote pasiruošę padėti ginkluotai revoliucijai?
– Taip, taiki revoliucija baigėsi ir mums teko keisti strategiją. Reikėjo išsaugoti žodžio laisvę. Ir mes supratome, kad mūsų žiniasklaidos priemonės neturi jokio poveikio. 2012 metų vasario mėnesį buvo nagrinėjama JTO rezoliucija, kuri numatė B. Assado nušalinimą nuo valdžios ir jo teismą.
Naktį prieš tai mes transliavome tiesioginį reportažą, pirmą per visą Sirijos televizijos istoriją, apie masines taikių gyventojų žudynes.
Tai buvo stiprūs vaizdai, kurie galėjo padaryti didelę įtaką, daug ką pakeisti. Šimtai kanalų parodė juos tiesioginiame eteryje. Bet jie nepadarė jokio poveikio. Kitą dieną įvyko balsavimas, ir Rusija su Kinija paskelbė veto šiai rezoliucijai. Mes buvome šokiruoti.
Mes nusprendėme: jei mūsų žiniasklaidos priemonės nekeičia nieko pasaulyje, lai tada jos inicijuoja pokyčius Sirijos viduje. Palaikykime žodžio laisvę ir naujas idėjas, kurios atsirado šios revoliucijos dėka.
2013 metų karas buvo daug žiauresnis. Ekstremistai atvykdavo iš viso pasaulio – tai „Islamo valstybės“ pradžia, „Al-Nusra“ fronto („Al-Nusra“ frontas – tarptautinės islamistų teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ atšaka Sirijos ir Libijos teritorijoje) susiformavimas. Esu tikras, kad ekstremizmą išprovokavo režimo ir jo bendrininkų politika. Tiesioginė Rusijos, Kinijos, Irano parama, netiesioginė Persijos įlankos šalių parama.
Režimas siekė Sirijos radikalizacijos, kad galėtų sakyti: žiūrėkite, mes geriečiai, mes kovojame su ekstremistais.
Taigi iš 82 naujų žiniasklaidos priemonių mes išrinkome 12 žurnalų ir tris radijo stotis ir sutelkėme į juos visas jėgas, aprūpindavome visomis reikalingomis priemonėmis. Ir sukūrėme savo žiniasklaidą, jau ne vietos, o nacionalinę. Vietos žiniasklaida negali, pavyzdžiui, skelbti žinių iš rytinės šalies dalies pietuose, Damasko radijas negauna informacijos iš kitų miestų.
Bet mes sukūrėme nacionalinę žiniasklaidą, nes mūsų aktyvistų buvo visoje Sirijoje. Rengėme korespondentus per „Skype“ visame pasaulyje: Prancūzijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Libane, JAV, Persijos įlankos šalyse. Su mumis jau dirbo daugiau kaip šimtas žmonių. Mes mokėme tuos, kurie nuo pirmų dienų nušvietė karą Sirijoje.
Kasdien per „Skype“ bendraudavome po tris valandas, kalbėdavome apie žurnalistikos pagrindus, apie tai, ką reiškia būti reporteriu, kaip dirbti sudėtingomis sąlygomis su kamera, kaip imti interviu.
Dauguma mūsų reporterių – jauni vaikinai nuo 18 iki 25 metų, bet yra ir vyresnių. Prasidėjus revoliucijai dauguma mūsų buvo studentai, padirbėti niekur nespėjome. Dažnai jiems nepakakdavo išsilavinimo, tad reikėjo dėti labai daug pastangų, kad galėtų būti žurnalistais. Bet jie darė viską, kas įmanoma, o mes atlikdavome likusią žurnalistinio darbo dalį už Sirijos ribų.
Čia mes samdėme patyrusius specialistus, kurie jau galėjo apdoroti informaciją, ją patikrinti patikimuose šaltiniuose ir profesionaliai perteikti.
– O kaip saugumas? Jie gi rizikavo gyvybe.
– Nuo pat pirmų dienų saugumas tapo didele problema. Nuo pat pradžių žmogus su kamera gatvėje buvo taikinys. Demonstracijų metu snaiperiams buvo įsakyta visų pirma šaudyti į žmones su kameromis. Režimas padrikai žudė taikius gyventojus, nes norėjo turėti ginkluotą priešininką.
Dirbdami su aktyvistais naudojame užkoduotą kalbą, šifrus, visas naujausias technologijas ir tradicinius informacijos įslaptinimo metodus. Niekada nekalbame su nepažįstamais žmonėmis tiesiai. Mūsų aktyvistų tinklas apskritai labai uždaras. Jei jūsų, pavyzdžiui, paklaustų: ar tu šiandien nupirkai bulvių? Jūs nežinote, ką tai reiškia, o aš žinau. Todėl net jei mus stebi, mes esame saugūs. Ir žinoma, mes visada buvome stebimi.
Kai kurie mūsų aktyvistai buvo suimti ir davė parodymus, pasakojo, ką darė ir kur dalyvavo, bet režimas niekada nesugebėjo susekti viso mūsų tinklo, nes mūsų protokolai labai geri, mes labai atsargūs. Apie visą tinklą jie vis vien nesužinos.
– Kodėl pasaulis nereaguoja, kaip jūs tikėjotės, į jūsų pateikiamą informaciją?
– Žmonės nenori suprasti to, kas vyksta Sirijoje, nes tai labai sudėtinga. Be to, visa informacija iš Sirijos yra apie smurtą, o žmonės nenori matyti kraujo, žudynių, bausmių, nukirstų galvų, sprogimų. Jie nori pozityvo.
O iš šios šalies per visą šį laiką nebuvo linksmų žinių. Vienas iš laikraščių, kuris labai palaikė „Sirijos pavasarį“, išanalizavo, kad jei pirmajame puslapyje skelbiama informacija iš Sirijos, pardavimai sumažėja 50 proc. Taip yra Europoje, Vakaruose. Ir jie liovėsi tai daryti, jiems juk reikia užsidirbti. Sirijos tema žiniasklaidai nebėra pelninga.
Be to, veikia propaganda, kuri naudoja gandus, melą, pateikia prieštaringą informaciją, kad žmonės abejotų ir netikėtų pranešimais iš Sirijos. Todėl mes automatiškai abejojame visomis naujienomis, net tokiomis akivaizdžiomis, kaip cheminė ataka Damasko rajone.
Visi žino, kad tai režimo darbas, bet propagandinės Rusijos, Irano, Sirijos ir Kinijos žiniasklaidos priemonės skelbia: ne, tai padarė teroristai. Ir daugelis žmonių pradeda abejoti: „Gal tai tikrai ne šalies vadovybės darbas? Kažkur juk skaičiau, kad tai buvo ekstremistai.“
Net tokia žinoma žiniasklaidos priemonė, kaip „Russia Today“, labai elegantiškai dalyvauja šioje propagandoje. Jie kažkaip keistai parenka žodžius savo medžiagose. Neseniai „YouTube“ svetainėje žiūrėjau Sergejaus Lavrovo ir Johno Kerry pokalbį per spaudos konferenciją. Jie aptarinėjo kovos su „Islamo valstybe“ būdus Sirijoje.
O „Russia Today“ pasakė, kad jie nusprendė, kaip nukenksminti tuos, kas mėgina destabilizuoti B. Assado režimą. Bet juk „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ į Siriją atėjo ne tam, kad kovotų su B. Assadu. Jie atėjo įkurti savo kalifatą ir „Islamo valstybę“. Jiems nusispjauti į B. Assadą, jie net pasiruošę su juo tartis – diskutuoti dėl teritorijų. Dėl propagandos paprasti žmonės susidaro nuomonę, kad visi, kas kovoja su B. Assadu, yra teroristai. Tai netiesa. 90 proc. B. Assado priešininkų – Sirijos gyventojai, kurie nori atsikratyti diktatūros. Ir tai jų teisė, jie yra laisvi žmonės.
– Kaip situaciją Sirijoje paveikė Rusijos įsikišimas?
– Iš pradžių Rusija afišavosi kaip šalis, kurios Sirija paprašė pagalbos. Buvo manoma, kad Rusija atvyks kovoti su teroristais. Bet šios viltys nepasiteisino.
Yra tokia grupė „Bellingcat“. Tai ekspertai, kurie atlieka tyrimus. Jie panagrinėjo kelis oficialius Rusijos kariuomenės vaizdo įrašus apie atakas Sirijoje. Pavyzdžiui, yra įrašas, kuriame Rusija teigia: tai Rakos miesto ataka. „Bellingcat“ pasitelkę GPS vietos nustatymo sistemą įrodė, kad tai ne Raka, o Idlibas, o ten nėra „Islamo valstybės“ – tai vieta, kur gyvena taikūs gyventojai ir yra opozicionierių, Laisvosios Sirijos armijos kariai.
Šie ekspertai išnagrinėjo daug vaizdo įrašų ir įrodė, kad 80 proc. iš to, ką skelbia rusų kariuomenė – melas. Kai sako, kad vaizdo medžiagoje Latakija, tai gali būti Damaskas, kai Raka – Idlibas.
Šiaurinėje Sirijos dalyje yra Kafr Nablo miestas. Tai laisvės simbolis. Miestas, kuriame iki šiandien nebuvo nutrauktos demonstracijos. Ten nėra islamistų. Kiekvieną penktadienį žmonės išeina į gatves. Šis miestas – nesmurtinio opozicinio judėjimo centras.
Viena iš pirmųjų rusų operacijų buvo surengta būtent čia. „YouTube“ svetainėje yra vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota pirma Kafr Nablo atakų naktis. Kodėl jie tai padarė? Tai ataka prieš politinės opozicijos – beginklės, pilietinės, demokratinės – simbolį. Reiškia, svarbiausias taikinys ne teroristai, o demokratai, B. Assado priešai.
Rusijos ir Sirijos tautas anksčiau siejo šilti santykiai, sena draugystė. Tūkstančiai Sirijos studentų Rusijoje įgijo išsilavinimą. Jie kalba rusiškai, jie sukūrė šeimas su rusais, daug rusų gyveno Sirijoje. Dabar didelė dalis sirų laiko rusus priešais.
Nesu tikras, kad rusai tai dabar suvokia. Jie įgijo priešų Čečėnijoje, Afganistane, dabar Sirijoje. O jei tu Sirijos priešas, iškart tampi viso arabų pasaulio priešu. O būti arabų priešu yra menki juokai. Aš iš tiesų manau, kad rusai turėtų tai suvokti ir pradėti kritiškai vertinti tai, kas vyksta.
– Kokį projektą vykdote dabar?
– Dabar mes kaip ir anksčiau svarstome, kaip galima būtų paveikti Vakarus, kad mus ten išgirstų. Mes mėginame pasitelkę naująsias technologijas atkreipti žmonių dėmesį į padėtį Sirijoje. Sukūrėme štai šiuos virtualius akinius su 360 laipsnių matymu. Nuvykome į Siriją, į šalies šiaurėje esantį Džisr aš Šugūrą, kurį iš pradžių išlaisvino opozicija, o po to sunaikino B. Assado kariuomenė. Dabar tai miestas vaiduoklis. Viskas sunaikinta, neliko nesugriautų pastatų.
Filmavome šešiomis kameromis, po to sujungėme vaizdo įrašus ir gavome sferinį vaizdą.
Paskelbėme „YouTube“ svetainėje. Pasitelkus išmanųjį telefoną galima virtualiai vaikščioti sugriauto miesto gatvėmis. Telefoną įmontuojate į akinius, sukinėjate galvą į visas puses ir atsiduriate tarp griuvėsių. Sukuriamas buvimo toje vietoje efektas. Šis išradimas sulaukė didelės sėkmės – apie jį papasakojo šimtas keturiasdešimt žiniasklaidos priemonių, įskaitant ir tas, iki kurių prieš tai nepavyko prisibelsti. Vienas iš pirmųjų paprastų vartotojų komentarų buvo: „Dabar suprantame, kas vyksta Sirijoje ir kodėl iš ten plūsta tiek pabėgėlių.“
– O jūs patys suprantate, kas vyksta?
– Siriją dabar galima padalyti į keturis regionus. Pirmas – zonos, kurias kontroliuoja režimas. Ten žmonių gyvenimas daugmaž ramus, saugus. Ten apsauga, visur kontrolės punktai, negalima laisvai judėti, visada esi stebimas, negalima nieko sakyti, daryti, bet užtat tavęs neužmuš, tu išgyvensi.
Antrą regioną kontroliuoja opozicija. Jį nuolat bombarduoja Sirija, o dabar jau ir Rusijos kariuomenė. Trečią regioną užgrobė „Islamo valstybė“, tai daugiausiai rytinė šalies dalis. Ir ketvirtas regionas – kurdų teritorija, kur vyrauja separatistai.
Ateitis man neatrodo linksma. Beveik visa šalis jau sunaikinta, pusė gyventojų išvyko. Aš nežinau, kas bus toliau, bet tikiu, kad sirai iš viso pasaulio kada nors atkurs savo šalį – ko gero, ją teks pastatyti iš naujo.