„Man iki gyvo kaulo įgriso laukti, kada galėsiu užsiiminėti seksu. Man jau 32 metai, aplinkui nėra vyro, už kurio galbūt norėčiau ištekėti. Kaip man įveikti baimę, kad, jeigu prieš vestuves užsiimsiu seksu, Dievas imsis manęs nekęsti?“, – prisipažino, reaguodama į tai, ką perskaitė mano knygoje.
Esu girdėjusi daug tokių istorijų. Mano elektroninio pašto dėžutė pilnutėlė laiškų moterų, kurios kaip ir aš, kilusios iš Artimųjų Rytų ar musulmoniškų šeimų. Jos man rašo, prašydamos patarimų, kaip „atsikratyti nekaltybės naštos“, arba tiesiog klausia apie mergystės plėvės atkūrimo procedūrą, nes ketina tekėti už vyro, kuris nenumano, kad būsimoji žmona jau paragavo sekso džiaugsmų. Nemažai tokių, kurios tenori pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais apie seksą.
Apie Artimuosiuose Rytuose gyvenančių vyrų intymų gyvenimą prirašyta daugybė straipsnių – pradedant tuo, kad jie gundomi kariauti džihadą, nes už tokį pasiaukojimą kitame gyvenime jų laukia būriai nekaltų mergelių, ir baigiant paprastų arabų nesugebėjimu išgalėti sukurti šeimą. Apie moteris šioje srityje kankinančias bėdas kalbama puse lūpų.
Nesu dvasininkė, tikrai neketinu aiškinti, ką religija teigia apie seksą. Gyvenu Egipte, esu musulmonė, kuri nekaltybę prarado sulaukusi 29 metų ir bandė atsigriebti už prarastą laiką. Auklėjimas ir tikėjimas mane išmokė iki vedybų gyventi be sekso. Taip ir gyvenau, kol vieną dieną supratau, kad taip ir nerandu vyro, už kurio norėčiau ištekėti, tad ėmė augti nepasitenkinimas. Ėmiau gailėtis, kad prireikė tiek daug laiko, kol ėmiau maištauti ir pagaliau patyriau tai, kas teikia tiek malonumo.
Mes net nesuvokiame, kokiais ankštais tramdomaisiais marškiniais velkamos moterys. Kalbant apie dailiąją lytį, ypatingai Artimuosiuose Rytuose gyvenančias moteris, istorija prasideda ir baigiasi diskusija apie musulmonišką skraistę. Svarbiausia skraistės. Tarsi jos būtų svarbesnės nei tai, ką dengia.
Taigi kur gimsta istorijos, apie savo seksualumą privalančias slėpti ir negalinčias juo naudotis moteris? Ką jos išgyvena ir kaip sprendžia problemas? Praktiškai visus 2015 metus praleidau pristatinėdama savo knygą, aplankiau 12 šalių. Kad ir kur bebūčiau nukeliavusi – nuo Europos ir Šiaurės Amerikos iki Indijos, Nigerijos ir Pakistano – moterys, įskaitant ir musulmones, noriai su manimi dalijosi savo istorijomis apie kaltę, gėdą, neigimą ir geismą. Jos rado drąsos pasidalinti, nes savo jausmais ir išgyvenimais drąsiai pasidalinau ir aš.
Nemažai kultūrų ir religijų propaguoja susilaikymą, toks elgesio modelis buvo skiepijamas ir man. Kai 2010 metais dėsčiau Oklahomos universitete, viena iš mano studenčių visai auditorijai prisipažino, kad tėvui davė skaistybės priesaiką, kurios metu prisižadėjo – jokio sekso iki vedybų.
Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad nekaltybės kultas nėra specifinė Egipto, kur gimiau, ar islamo, mano išpažįstamos religijos, problema. Prisiminusi, kiek daug patyriau, kiek kovojau ir iškentėjau, nes buvau viena su savo problemomis, nusprendžiau prabilti garsiai, kas mane kamavo peržengus 20 metų slenkstį, kaip man pavyko įveikti pirminę kaltę nepaklusus ir įsisąmoninti, kad seksas pats savaime nėra blogis.
Mano tėvams tikrai nebuvo lengva klausytis, kaip jų dukra atvirai ir nuoširdžiai kalba apie seksą, tačiau, kaip ten bebūtų, mano drąsa atvėrė naują pasaulį kitoms moterims. Daugumoje Vakarams nepriskiriamų valstybių kalbėti apie tokius dalykus – gėda, „baltųjų“ elgesys ar vakarietiška mada. Nepaisant to, kai seksą gaubia tyla ir įvairiausi tabu, labiausiai kenčia pažeidžiamiausi – tai yra merginos ir seksualinės mažumos.
Niujorke viena iš Egipto kilusi amerikietė man papasakojo, su kokias nepakeliamais sunkumais susidūrė, kai panoro šeimai prisipažinti esanti netradicinės seksualinės orientacijos. Vašingtone jauna egiptietė taip pat apsisprendė visiems susirinkusiems papasakoti, kad jos šeima – patys artimiausieji – nežino, kad ji yra lesbietė. Indijos Džaipuro mieste jauna indė papasakojo apie iššūkius, neatsiejamus nuo noro gyventi ne taip kaip visi. Lahore taip pat susipažinau su jauna moterimi, kuri papasakojo, kaip Pakistane sunku netradicinės orientacijos žmonėms.
Mano užrašų knygutėje – šimtai tokių istorijų. Draugams juokauju, kad galėčiau parašyti neprastą vadovą, kaip prarasti nekaltybę.
Dauguma merginų ir moterų, kurios su manim dalijasi savo patirtimi, pati puikiai suprantu, gyvenime gali naudotis šiokiomis tokiomis privilegijoms – ar tai būtų auštasis išsilavinimas, ar finansinė nepriklausomybė. Labiausiai sukrečia tai, kad tokios tariamos privilegijos toli gražu ne visada susijusios su seksualine laisve ir tikrai neapsaugo moterų, kurioms pakanka drąsos pasipriešinti kultūriniams ir religiniams suvaržymams.
Seksas – tema, aktuali visoms be išimties moterims, ne tik toms, kurios gali puikuotis universiteto diplomu ar solidžia sąskaita banke. Kartais išgirstu argumentą, kad Artimuosiuose Rytuose gyvenančios moterys ir taip turi dėl ko sukti galvą – pradedant neraštingumu ir baigiant sunkumais ieškant darbo. Mano atsakymas skeptikams skamba taip: nejaugi skurdas ar nemokėjimas skaityti atima teisę mėgautis seksu ir naudotis savo kūno teikiamomis galimybėmis?
Atsakymai į šį klausimą kaip ant delno - tokiuose tinklaraščiuose kaip „Adventures From the Bedroom of African Women“, kurį rašo Ganoje gyvenanti rašytoja Nana Darkoa Sekyiamah ir skaitmeniniame seksualinio švietimo ir patarimų projekte iš Mumbajaus „Agents of Ishq“. Šios iniciatyvos įrodo, kad seksą kaip teigiamą dalyką vertinantys požiūriai tikrai nėra vien vadinamojo baltojo feminizmo apraiškos. Kaip teigia rašytoja Mitali Saran: „Man ne gėda būti seksualia būtybe“.
Mano asmeninė revoliucija apėmė 29 metų mergelės virsmą 49 metų moterimi, kuri drąsiai, pasitaikius bent menkiausiai progai, deklaruoja: mano kūnas priklauso tik man vienai. Ne valstybei, ne mečetei, ne gatvei ir ne mano šeimai. Mano teisė užsiimti seksu kada tik noriu ir su kuo tik noriu – renkuosi tik aš.
Rašytoja Mona Eltahawy (@monaeltahawy) - knygos „Headscarves and Hymens: Why the Middle East Needs a Sexual Revolution“ autorė ir skiltininkė.