Tas laikotarpis prieš konfliktą ir ankstesnė Vašingtono parama S. Husseinui šiandien gali tapti svarbia pamoka JAV regioninei politikai ir parodyti, kokia rizika kyla tinkamai nesureagavus į Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymą, leidiniui „Foreign Policy“ rašo apžvalgininkai Ryanas Costello ir Sinas Tossi.
Saudo Arabijos sosto įpėdinio Mohammedo bin Salmano iki šiol vykdytas laipsniškas ir brutalus galios įtvirtinimas bei oponentų šalies viduje kankinimas primena „tautą keičiančius išpuolius prieš disidentus Irako valdančiojoje partijoje 1979 metais, vykdytus jaunojo prezidento Saddamo Husseino“.
Londone veikiančio Tarptautinio strateginių studijų instituto Artimųjų Rytų ekspertas Toby Dodge'as naujienų agentūrai „Bloomberg“ pernai sakė: „Galios koncentracija vieno jauno, ambicingo ir neprognozuojamo asmens rankose dabar kelia tokį patį nerimą kaip ir tada“.
Tvirta Vašingtono parama S. Husseinui devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje leido jam siautėti ne tik prieš savus žmones, bet ir prieš kaimynines šalis. Galiausiai jis ėmė kenkti ir Jungtinių Valstijų saugumo interesams.
JAV santykiai su S. Husseinu prasidėjo 1963 metais, kai, kaip teigia buvęs Nacionalinės saugumo tarybos pareigūnas Rogeris Morrisas, Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA) prezidento Johno F. Kennedy valdymo laikais, „bendradarbiaudama su S. Husseinu“, suorganizavo perversmą sužlugdyti generolo Abdelio Karimo Kassemo vyriausybę, prieš penkerius metus nuvertusią proamerikietišką Irako monarchiją.
Amerikos ir S. Husseino santykiai iš tiesų pradėjo stiprėti 1982 metų vasarį, kai Ronaldo Reagano administracija išbraukė Iraką iš Valstybės departamento sudaryto terorizmo sąrašo, taip atverdama kelią Vašingtonui teikti karinę paramą Irakui.
Tai įvyko likus maždaug 17 mėnesių iki S. Husseino invazijos į Iraną, kai Irako pajėgos kėsinosi okupuoti ir aneksuoti naftos turtingą pietvakarinę Irano Chuzestano provinciją. 1983 metų gruodį R. Reaganas pasiuntė Donaldą Rumsfeldą kaip prezidento pasiuntinį susitikti su S. Husseinu ir paruošti dirvą JAV ir Irako santykiams normalizuoti.
„The Washington Post“ pažymi, kad karo metu JAV parama S. Husseinui augo ir apėmė „didelio masto dalijimąsi žvalgybine informacija“, kasetinių bombų tiekimą per priedangos kompaniją Čilėje ir galimybių Irakui įsigyti cheminių ir biologinių ginklų ingredientų (prekursorių) sudarymą“.
Tai, kad S. Husseinas per Irano ir Irako karą panaudojo cheminių ginklų ne tik prieš Irano kariuomenę, bet ir prieš civilius, taip pat savo paties žmones, Jungtinių Valstijų neatgrasė. D. Rumsfeldas susitiko su S. Husseinu, nepaisant to, kad Vašingtonas turėjo tvirtų įrodymų, jog Irakas 1983 metais pradėjo naudoti cheminių ginklų. Dar prieš D. Rumsfeldo vizitą 1983 metų lapkričio 1 d. aukštas Valstybės departamento pareigūnas Jonathanas Howe'as valstybės sekretoriui George'ui Shultzui pateikė žvalgybos ataskaitų, kuriose nurodoma, jog Irakas „beveik kasdien naudoja cheminius ginklus“ prieš iraniečius.
Nors Iranas iš Jungtinių Valstijų taip pat gavo šiek tiek ginkluotės, užkurdamas vadinamąjį Irangeito skandalą, svarstyklės šiuo atveju buvo gerokai nulinkusios į S. Husseino pusę. Kai žvalgyba pranešė, kad Iranas 1988 metų pradžioje ruošiasi didelio masto karinei kampanijai, kuri grasino pralaužti Irako linijas, R. Reaganas parašė savo gynybos sekretoriui: „Irano pergalė yra nepriimtina“.
Karo pabaigoje „JAV žvalgybiniai duomenys laisvai tekėjo S. Husseino kariškiams“, rašoma 2013 metais „Foreign Policy“ paskelbtame straipsnyje. Tai vyko nepaisant to, kad JAV pareigūnai „gerai žinojo, kad S. Husseino kariuomenė puls naudodama cheminius ginklus“.
Remiantis išslaptintais CŽA dokumentais, du trečdaliai visų karo metu Irako panaudotų cheminių ginklų buvo panaudota per paskutinius 18 konflikto mėnesių, kai Jungtinių Valstijų ir Irako bendradarbiavimas buvo pasiekęs piką.
Šis laikotarpis apima ir 1988 metų kovą įvykdytą genocidinį cheminių ginklų panaudojimą Irako kurdų gyvenamame Halabdžos miestelyje, kur žuvo net 5 tūkst. civilių. Ironiška, tačiau vėliau JAV prezidento George'o W. Busho administracija 2003 metais panaudos šį atvejį kaip pretekstą įsiveržti į Iraką esą likviduoti iš tikrųjų neegzistuojančių masinio naikinimo ginklų.
Praėjus keliems mėnesiams po Halabdžos išpuolio, 1988 metų rugsėjį JAV valstybės pasekretorius Richardas Murphy vidiniam naudojimui skirtame pranešime apie cheminius ginklus rašė, kad „Jungtinių Valstijų ir Irako santykiai... yra svarbūs mūsų ilgalaikiams politiniams ir ekonominiams tikslams“.
Dabar Donaldo Trumpo administracija kalba panašiai apie JAV ir Saudo Arabijos santykius, nepaisant su Saudo Arabijos valdžia siejamo J. Khashoggi nužudymo ir šalies karinės operacijos Jemene. JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo neseniai pareiškė, kad Saudo Arabija „su Jungtinėmis Valstijomis yra sudariusi svarbų strateginį aljansą“ ir kad „su Saudo Arabija iki šiol kartu puikiai dirbome kaip partneriai“.
Tad nenuostabu, kad Irako invazijos į Kuveitą išvakarėse S. Husseinas jautė, kad yra užsitikrinęs besąlygišką Jungtinių Valstijų paramą. Šį įspūdį sustiprino S. Husseino susitikimas su tuometine Jungtinių Valstijų ambasadore Irake April Glaspie 1990 metų liepos 25 dieną likus savaitei iki Kuveito invazijos. Diplomatiniame pranešime, kuriame apibendrinamas šis susitikimas, nurodoma, kad A. Glaspie pabrėžė „prezidento (George‘o H.W. Busho) norą palaikyti draugystę“ ir kad „prezidentas man nurodė plėsti ir gilinti santykius su Iraku“.
Kai S. Husseinas iškėlė Kuveito, kuriam negailestingai grasino, klausimą, JAV ambasadorė pareiškė, kad Jungtinės Valstijos „neturi pozicijos šiais arabų klausimais“.
Iki šių dienų tokie akademinės visuomenės ekspertai kaip Harvardo universiteto profesorius Stephenas M. Waltas mano, kad „Jungtinės Valstijos taip nesąmoningai uždegė S. Husseinui žalią šviesą“ pulti Kuveitą lygiai taip pat, kaip jis užpuolė Iraną – be griežto Jungtinių Valstijų atsako.
S. M. Waltas priduria, kad, priešingai kai kurioms nuomonėms, A. Glaspie „laikėsi jai nurodytų instrukcijų“, ir kad „šio svarbaus susitikimo metu ji darė tai, ko norėjo G. H. W. Busho administracija“.
Kaip rašo Vokietijos leidinys „Der Spiegel“, A. Glaspie laikų JAV diplomatiniai dokumentai rodo, kad „A. Glaspie ir jos pirmtakas piešė režimą itin palankioje šviesoje nuo pat pradžių ir ignoravo plačiai žinomus S. Husseino nusikaltimus ir juos taip vienijo priešiškumas Iranui, kad jie buvo aplaidžiai nekritiški“.
Jungtinės Valstijos klydo remdamos S. Husseiną tik dėl to, kad jis buvo priešiškas Iranui, ir ši klaidą persekiojo šalį dešimtmečius. S. Husseinui išvyti iš Kuveito ne tik prireikė dislokuoti daugiau nei 500 tūkst. karių (tuomet žuvo 382 amerikiečių kariai), bet tai pastūmėjo JAV valdžią prie karinės operacijos 2003 metais, kuomet S. Husseinas buvo nuverstas. Tai sukėlė ne tik didžiulių humanitarinių ir finansinių nuostolių Irako ir Amerikos žmonėms, bet ir leido iškilti tokioms teroristinėms grupuotėms kaip „Islamo valstybė“, ir nepaprastai pakeitė regioninę galios pusiausvyrą Irano naudai, nes jo šiitai sąjungininkai po demokratinių rinkimų perėmė valdžią Bagdade.
Šiandieninė D. Trumpo administracijos parama Saudo Arabijos sosto įpėdiniui Mohammedui bin Salmanui veda ta pačia linkme, kaip ir lemtinga Vašingtono parama S. Husseinui. Šiandieninė Vašingtono parama Rijadui net pateisinama ta pačia grėsme – Iranu. D. Trumpas palaikė Saudo Arabijos sosto įpėdinį, kai šis šalies viduje pradėjo priešininkų valymą, suteikė jam neribotą galią nesėkmingoje kovoje su hučių sukilėliais Jemene (ir žudant nekaltus civilius). Ir viskas vien tam, kad paverstų Katarą vasaline valstybe bei nubaustų Kanadą už pateiktą skundą dėl žmogaus teisių pažeidimų.
Akivaizdus nurodymas nužudyti J. Khashoggi yra tik vienas iš naujausių Mohammedo bin Salmano beatodairiškų ir impulsyvių sprendimų, į kuriuos Jungtinės Valstijos nesugebėjo pakankamai griežtai sureaguoti.
Po žurnalisto nužudymo D. Trumpo pareigūnai gėdingai perspėjo, kad Saudo Arabijos nubaudimas galėtų pakenkti prieš Iraną nukreiptai spaudimo kampanijai. Noras susilpninti Iraną neturėtų vėl užtemdyti augančios grėsmės regione – nevaldomo ir ambicingo Saudo Arabijos sosto įpėdinio, kuris jau nurodė imtis karinių veiksmų Jemene ir žiauriai nužudyti garsų žurnalistą siekdamas įtvirtinti savo absoliučią valdžią.
Jeigu Mohammedui bin Salmanui bus leista atsisėsti į sostą, o Vašingtonas neištars nė žodžio, jis veikiausiai dar ne vieną dešimtmetį terorizuos šį regioną, kaip tai darė S. Husseinas.
Jeigu J. Khashoggi nužudymas ignoruojant visas tarptautines normas ir galimas pasekmes savo sąjungininkams yra naujo Saudo Arabijos plano ženklas, tuomet pasaulis gali susidurti su dar didesne grėsme nei kad buvo S. Husseinas.
Saudo Arabijos sosto įpėdinis ne tik aiškiai išreiškė savo norą naudoti jėgą prieš kaimynines valstybes, bet jo šalis vis dar turi daugybę naftos išteklių, suteikiančių jam galimybę pakenkti pasaulinei ekonomikai (nors ir ne taip, kaip per 1973 metų naftos krizę) ir kelti grėsmę Vakarų šalių gynybos kompanijoms, atsižvelgiant į tai, kad Saudo Arabija pagal karines išlaidas yra trečia pasaulyje po Jungtinių Valstijų ir Kinijos.
D. Trumpo administracija privalo jau dabar imtis veiksmų ir aiškiai parodyti Saudo Arabijos karališkajai šeimai, kad tokie nusižengimai sulauks rimtų pasekmių, ir nutraukti besąlygišką paramą Saudo Arabijai. Mažų mažiausiai Jungtinės Valstijos turėtų nutraukti savo dalyvavimą Jemeno kare, sustabdyti ginklų pardavimus ir įvesti Magnickio sąrašo stiliaus sankcijas visiems Saudo Arabijos pareigūnams, susijusiems su J. Khashoggi nužudymu.