Pavyzdžiui, Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) departamentas, atsakingas už informacijos apie Demokratų partijos kandidatę į JAV prezidento postą Hillary Clinton rinkimą, neturi nieko bendro su slaptais pasiklausymais ar kibernetiniais tyrimais. Pastaruoju metu ši tema vis tik aktyviai gvildenta Rusijos naujienų pranešimuose, nes ją apsunkino bankų ir finansų sistemos bei darbuotojų „stebėjimo“ skandalas, kuris baigėsi tuo, kad Vidaus reikalų pareigūnas iššoko pro langą.
Vidaus reikalų ministerija turi kitą departamentą, kuris kaip tik ir yra atsakingas už kibernetinius tyrimus. Dosjė įvardijamas Igoris Diveikinas, vyriausiasis V. Putino administracijos politikos departamento pareigūnas, kuris gavo užduotį spręsti JAV rinkimų klausimą. Būtent šis asmuo buvo atsakingas už rinkimus, tačiau ne JAV, o Rusijoje. Praėjusių metų spalio mėn., likus mėnesiui iki rinkimų JAV, jis perkeltas į Dūmos aparatą, rašo „The Guardian“.
Be faktinių detalių egzistuoja problemų ir dėl dokumento analizės: kaip klasikiniais konspiracijos atvejais dažniausiai nutinka, V. Putino sprendimai 2016 m. atleisti žinomus valdininkus, įskaitant ir įtakingąjį Sergejų Ivanovą – V. Putino administracijos vadovą – paaiškinami Rusijos kišimosi į rinkimus JAV pakilimais ir nusileidimais.
Vis tik V. Putinas turėjo galybę kitų priežasčių imtis selektyvių represinių priemonių, nukreiptų į politinį elitą. 2016-ieji taip pat tapo Dūmos rinkimų metais. Be to, Maskvoje vyravo akivaizdus susirūpinimas dėl 2018 m. vyksiančių prezidento rinkimų. Ne ką mažiau svarbūs klausimai susiję ir su šaltiniais: aukšto rango Kremliaus valdininkai atrodo pernelyg aktyviai nusiteikę kalbėti su buvusiu britų žvalgybininku ir perduoti jam žalingą informaciją apie jautriausią Kremliaus operaciją XXI a. ir tai padarė dar šiai operacijai nė nepasibaigus.
Nors nemaža dalis šios ataskaitos elementų atrodo surinkta šiek tiek skubotai, iš esmės tai tiksliai atspindi, kaip sprendimų priėmimas Kremliuje atrodo žvelgiant iš arti. Tenka pripažinti, kad nemažai dėmesio sutelkta į ne itin stabiliai atrodančius elementus, tačiau kokie šio epizodo aspektai atrodo įtikinami? Nutekintas dokumentas pateikia paveikslą, apimantį po visą pasaulį išsibarsčiusių pasamdytų įsilaužėlių tinklą, kurio veikla nukreipta atakuoti taikinius Vakaruose.
Rašau apie Rusijos slaptąsias tarnybas nuo 1999 m., o pastaruosius penkerius metus gilinuosi į rusų veiksmus kibernetinėje erdvėje. Jautrių puolamųjų operacijų perkėlimas už Rusijos teritorijos ribų – tai Kremliaus priemonė rizikai mažinti ir abejonėms dėl atsakomybės kelti. Šis metodas naudotas Kryme, Ukrainoje ir Sirijoje, kai rusų „savanoriai“ ir privačios karinės bendrovės, o prieš dešimtmetį Kremliaus taktika pradėta naudoti ir kibernetinėje erdvėje.
Nutekintame dokumente nurodoma, kad šiai operacijai asmeniškai vadovavo pats V. Putinas, o Užsienio reikalų ministerijai teko šalutinis vaidmuo. Po įvykdyto Krymo aneksavimo kaip tik ir pradėjo ryškėti faktas, kad Užsienio reikalų ministerija nebėra atsakinga už politikos Ukrainoje ar Sirijoje formavimą, taigi labiau tikėtina, kad sprendimų priėmimas tapęs kur kas mažiau pastovus. Be to, ši informacija kuo puikiausiai atitinka daugybės ekspertų vertinimus, kuriuose teigiama, kad įsilaužimas į JAV Demokratų partijos bazes buvo paspartintas „Panama Papers“ nutekinimo skandalo, kuris Kremliaus įvertintas kaip asmeninė prieš V. Putiną nukreipta ataka.
Galiausiai šioje dosjė teigiama, kad Kremlius daugumą šių metodų, taikomų D. Trumpui, pasiskolino iš KGB. Pavyzdžiui, teigiama, kad Rusijos slaptosios tarnybos siekė surinkti D. Trumpą juodinančios informacijos jo vizitų Rusijoje metu – pageidauta išsiaiškinti, ar užverbavimas būtų įmanomas. Nors šių įrodymų patikimumas abejotinas, vis tik pati idėja atrodo visiškai reali: juk KGB netgi turėjo specialių terminų, skirtų toko pobūdžio operacijoms – tai vadinta „razvedka s territorii“ (liet. žvalgybinių duomenų rinkimu iš teritorijos), t. y. užsieniečių užverbavimas, kai jie atvyksta į Rusiją. Šiuo tikslu kiekvienas KGB regioninis departamentas turėdavo padalinį, skirtą bendradarbiauti su užsieniečiais, kai tik jie atsiduria regiono teritorijoje. Įdomu pastebėti, kad pats V. Putinas kelerius metus praleido viename iš tokių padalinių Sankt Peterburgo mieste.
Nutekintame dokumente įvardijamas tikslas – sukurti D. Trumpą kompromituojančią medžiagą. Kompromatas – tai taktika, skirta juodinti oponentus žiniasklaidoje, Rusijoje pradėtas naudoti dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Naudotas junginys, susidedantis iš perimtų telefoninių skambučių ir analitinių profilių, kuriuos rengė oligarchų šešėlinės saugumo agentūros ir vyriausybės saugumo tarnybos. XXI a. pirmajame ir antrajame dešimtmečiuose kompromatas būdavo nukreipiamas į Rusijos opozicijos lyderius bei Vakarų diplomatus. Vaizdo įrašai su kompromituojančia medžiaga rodyti valstybinių televizijos kanalų ir skelbti prokremliškos žiniasklaidos internetinėse svetainėse.
Net ir nustūmus sensacingas detales apie D. Trumpą į šalį, nes jų realumo patikrinti beveik neįmanoma, ši dosjė – tai puikus atspindys, rodantis, kas gi iš tikrųjų vyksta Kremliuje: sumaištis sprendimų priėmimo lygmeniu ir vis dažniau pasitaikantis operacijų perkėlimas į užsienio valstybes, pasitelkiant iš KGB ir nežaboto dešimtojo dešimtmečio slaptųjų tarnybų pasiskolintus metodus.
Šis dokumentų rinkinys itin vertingas, nes tai nėra Kremliaus surežisuotas užsieniui skirtas vaizdelis apie tai, kokia efektyvi yra Rusijos biurokratija, kokia nuostabi šalies užsienio planavimo strategija ir kaip griežtai šioje šalyje baudžiama už taisyklių nesilaikymą. Tenka pripažinti: paaiškėjus, kad V. Putiną su D. Trumpu iš tikrųjų sieja konkretūs ryšiai, ateities perspektyva atrodo itin grėsminga.