Septynetą pastarųjų metų A. Busarovas paslapčia vykdė savo paties sumanytą misiją: jis traukė į dienos šviesą archyvuose saugomą išspręstų bylų medžiagą ir, naudodamasis politiškai represuotų asmenų reabilitavimą numatančių Rusijos įstatymų suteikiama teise, netiesiogiai darė spaudimą autoritarinei Rusijos vyriausybei, stengdamasis priversti ją prieš savo pačios valią vienareikšmiškai ir įtikinamai pasmerkti J. Staliną, paties V. Putino sykį pavadintą sumaniu vadovu.
Sovietmečiu KGB tarnavusio V. Putino valdžios metais požiūris į J. Staliną stabiliai keitėsi – darėsi vis labiau teigiamas. Rusijoje ėmė dygti monumentai, statomi iš pagarbos diktatoriui, kurio sąskaitoje – milijonai žmonių gyvybių, atimtų per dirbtinai užtrauktą badą, masinį deportavimą, neteismines egzekucijas ir brutalaus režimo lagerius. Šimtai rusų J. Stalino mirties metinių dieną traukia į Raudonąją aikštę padėti gėlių ant nuožmaus despoto kapo, rašo RFE/RL.
Kaip rodo kovo mėnesio apklausos rezultatai, daugiau nei pusė rusų jaučia J. Stalinui pagarbą arba prielankumą, o po vienos pernai surengtos apklausos paaiškėjo, kad tik 47 proc. 18-24 metų Rusijos piliečių apskritai yra ką nors girdėję apie J. Stalino nusikaltimus.
Apie A. Busarovą ko nors panašaus pasakyti niekaip neišeitų: jį J. Stalino era domina iš asmeninių paskatų, todėl jo interesas – begalinis. A. Busarovo senelis tarnavo diktatoriui pavaldžioje siaubą keliančioje slaptojoje policijoje – NKVD, tačiau pats pakliuvo į „Didžiojo valymo“ girnas ir 1939-aisiais buvo nužudytas. Studijuodamas protėvio biografiją, A. Busarovas priėjo išvadą, kad nei senelis, nei su juo dirbę enkavėdistai iš prigimties žudikiškų polinkių neturėjo, tačiau nusikalstama organizacija, kurioje tarnavo, neišvengiamai pavertė juos tikrais monstrais.
Suvokęs šią tiesą, A. Busarovas tiesiog įtikėjo, kad Rusijos vyriausybė privalo pasmerkti stalinistinę sistemą, nesvarbu, nori to, ar ne.
Šitaip mąstydamas jis ėmėsi akcijos, paties pavadintos „Nemezidės projektu“. Nemezidė graikų mitologijoje – griežto teisingumo, dievų bausmės deivė.
Reabilitavimas ar pelnyta bausmė?
A. Busarovui yra 44-eri. Dabar jis gyvena Europoje. Jo darbo stalas apkrautas aplankais, kuriuose susegti iš karinės prokuratūros, prezidento administracijos ir Federalinės saugumo tarnybos (FSB) archyvų gauti dokumentai. Ant daugelio iš jų galima išvysti slaptumą žymintį spaudą. A. Busarovas sutiko papasakoti RFE/RL apie donkichotiškąjį savo projektą.
Pagal Rusijos įstatymus bet kas gali kreiptis į šalies vyriausybę dėl nuteisto arba susidorojimą patyrusio individo reabilitavimo – simbolinio oficialaus pareiškimo, kuriuo būtų pripažinta, kad persekiojimas ir įvykdyta bausmė nebuvo teisėti. Taigi, A. Busarovas sumanė kreiptis su prašymu reabilituoti stalinistinių nusikaltimų vykdytojus (kokiu buvo ir jo paties senelis), vėliau melagingai apkaltintus, tarkim, priklausymu L. Trockį rėmusiems sąmokslininkams arba šnipinėjimu persimetus į Japonijos pusę, ir dėl to nuteistus.
Vyriausybė, A. Busarovo įsitikinimu, būtų priversta jo prašymus atmesti dėl faktinių nusikaltimų, kuriuos konkretūs asmenys įvykdė valdant J. Stalinui. Tie asmenys net būtų antrą kartą nuteisti už tai, ką iš tiesų padarė.
Bent tokia logika vadovavosi A. Busarovas.
A. Busarovas taip pat numatė, jog siekiant, kad planas išdegtų, reikia veikti slapta. Taigi, jis vengė bet kokio viešumo, o užklausas dėl reabilitavimo siuntinėjo atsitiktine tvarka, kad nesusidarytų įspūdis, jog kažkas veikia metodiškai. A. Busarovas vylėsi, kad valdininkai tiesiog palaikys jį užkietėjusiu stalinistu, turinčiu tikslą atkurti menamą istorinį teisingumą į save patį panašių diktatoriaus pakalikų akyse.
„Lankiausi įvairiuose renginiuose, stengiausi neoficialiai pasikalbėti su karo prokurorais, – pasakojo A. Busarovas kalbėdamas su RFE/RL. – Sakiau, kad geri pareigūnai turi būti atskirti nuo blogiečių. Jie nepalaikė manęs disidentu.“
Tyrimų ėmęsis teisininkas galop surinko net kelis šimtus pavardžių, priklausiusių asmenims, atitinkantiems reikiamą profilį.
Pirmieji reabilitavimo prašymai buvo pateikti 2012-aisiais. Iš tuokart atrinktų kandidatų A. Busarovui pavyko suburti išties grėsmingą šutvę, kurioje buvo, pavyzdžiui, NKVD operatyvinės-techninės valdybos direktorius Michailas Aliochinas, NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Stepanas Mamulovas ir majoras Dmitrijus Grečuchinas, asmeniškai atsakingas už tūkstančius egzekucijų.
Didžiai A. Busarovo nuostabai, iš karinės prokuratūros ėmė plaukti laiškai, informuojantys, kad prašymus dėl reabilitavimo nutarta patenkinti. Vadinasi, Rusijos vyriausybė vieną po kito ėmė reabilituoti žmones, tiesiogiai kaltus dėl tūkstančių žmonių gyvybių. Daugelis tokių buvo reabilituoti ir postalinistiniu laikotarpiu.
Tarkim, 2013 m. sausio 22 d. A. Busarovas gavo laišką, kuriame pranešama apie Jakovo Agranovo reabilitavimą, nors šis asmuo buvo vienas iš pagrindinių „Didžiojo valymo“ vykdytojų. Jam buvo pavesta ištirti 1934-aisiais įvykdytą sovietų valstybės veikėjo Sergejaus Kirovo nužudymą.
Nusikaltimas, beveik neabejotinai užsakytas J. Stalino, vėliau buvo panaudotas kaip pretekstas masiniams areštams ir egzekucijoms. J. Agranovas atliko lemtingą vaidmenį ir daugybėje kitų ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje įvykdytų parodomųjų teismo procesų, įskaitant Grigorijaus Zinovjevo ir Levo Kamenevo baudžiamąjį persekiojimą.
Nepaisant to, atsiųstame dokumente puikavosi lakoniška eilutė: „2013 m. sausio 22 d. Centrinės karinės prokuratūros priimtu sprendimu J. S. Arganovas skelbiamas reabilituotu.“
Atidžiai pagalvok, ko prašai
Kitais metais A. Busarovas gavo maždaug 30 panašaus turinio laiškų su pranešimais apie reabilitavimą. Netikėtus savo iniciatyvos padarinis jis linkęs aiškinti tuo metu Rusijoje nusistovėjusiu politiniu klimatu. Į V. Putino perrinkimą trečiai prezidentavimo kadencijai 2012-aisiais visuomenė sureagavo masiniais protestais, kurie buvo numalšinti jėga. Prokurorai ėjo „Baltojo kaspino“ judėjimo organizatorių pėdomis, vykdė žmonių paieškas, suėmimus. Dešimtys žmonių užsitraukė baudžiamąjį persekiojimą dėl to, kas įvyko Bolotnajos aikštėje. Nemažas skaičius opozicionierių ir priešiškai valdžios atžvilgiu nusiteikusių rusų tiesiog emigravo.
A. Busarovas įsitikinęs, kad prašymų dėl reabilitavimo autoriumi pareigūnai manė esant kokį nors Kremliuje sėdintį aukšto kalibro valdininką. Tarsi norėdamas pagrįsti savo spėjimą jis nurodė, kad į prašymus buvo deramai atsižvelgta ir operatyviai sureaguota: atsakymai paprastai ateidavo praėjus 15 dienų po kreipimosi. Tokia neįprasta skuba, matyt, tikrai šį tą reiškia.
A. Busarovas sako negalėjęs apsispręsti, kaip elgtis įvykiams pakrypus šia netikėta linkme. „Juk negalėjau paprasčiausiai jiems pasakyti: „Neteisingai mane supratote. Kreipiausi dėl reabilitavimo todėl, kad norėjau sulaukti kardinaliai priešingo sprendimo.“ Turėjau tęsti, ką pradėjęs, ir negalėjau leisti jiems laimėti“, – sakė A. Busarovas.
Taigi, jis nutarė elgtis taip, kaip jo vietoje būtų elgęsis džiūgaujantis stalinistas. Kadangi egzekucijų vykdytojai buvo reabilituoti, atrodė logiška kreiptis dėl jų laipsnių, medalių ir apdovanojimų sugrąžinimo.
Visgi valdybos, į kurias A. Busarovas kreipėsi, to padaryti nesutiko – visi prašymai buvo atmesti. Pranešimus apie atmetimą A. Busarovas persiuntė į prokuratūrą, nepamiršdamas pasiskųsti ir pasipiktinti dėl nutarčių reabilituoti konkrečius asmenis ignoravimo.
Štai šiuo etapu susidariusi absurdiška situacija tapo tiesiog groteskiška. Prokuratūra ėmė ir persigalvojo.
„Susidarė tiesiog beprecedentė situacija, – prisimena A. Busarovas. – Šitiek reabilitavimo atšaukimo atvejų nebuvo užfiksuota per visą prokuratūros darbo istoriją.“
A. Busarovas taip pat paminėjo, kad daugeliui pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl stalinizmo laikų nusikaltėlių reabilitavimo, teko atsisveikinti su užimamais postais. Veikiausiai jie sulaukė bausmės už pademonstruotą uolumą – bent taip mano A. Busarovas.
Tarkim, 2013 m. liepos 24 d. jis gavo dar vieną trumpą laišką dėl J. Agranovo reikalų.
Laiške buvo rašoma, kad, atsižvelgiant į Rusijos Federacijos institucijų archyvuose saugomą medžiagą, galinčią tapti kitokio šio asmens veiksmų teisinio vertinimo pagrindu, sprendimą jį reabilituoti tenka atšaukti.
Rugpjūčio mėnesį tam sprendimui pritarė ir Rusijos Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija. Gruodžio mėnesį A. Busarovas gavo laišką iš Kremliaus, informuojantį, kad, atsižvelgdamas į teismo nutarimą, valstybinių apdovanojimų J. Agranovui V. Putinas grąžinti negali.
Slaptasis Niurnbergas
Vis dėlto keletas reabilitavimo atvejų galioja iki šiol. Taip yra kad ir su S. Mamulovu, NKVD generolu leitenantu ir L. Berijos pavaduotoju. Jis šefavo daugybę liūdnai pagarsėjusių Gulago resursais vykdytų kalnakasybos ir miško paruošimo operacijų, be to, yra žinomas kaip asmuo, savo kabinete turėdavęs milicininko lazdų ir pats jomis mušdavęs tardomus žmones.
A. Busarovas ir toliau siuntė prašymus reabilituoti, tačiau visi iki vieno buvo atmesti. Tuo pat metu jis sugebėjo pasiekti, kad būtų anuliuota ir daugiau prieš tai patenkintų analogiškų prašymų.
2001-aisiais prokurorai reabilitavo Veniaminą Agasą, aukšto rango NKVD valdininką, keletą metų prieš Antrąjį pasaulinį karą dalyvavusį falsifikuojant ieškinius prieš valdančiuosius postus užimančius sovietų karininkus, taip pat vykdžiusį stačiatikių šventikų ir vienuolių persekiojimą.
Daugelis J. Stalino represijų aukomis tapusių asmenų įvardijo jį kaip tokį, kuris pats griebdavosi smurto per tardymus.
Ilgiau nei metus A. Busarovas susirašinėjo su valdininkais, teikdamas V. Agaso nusikaltimų įrodymus. Pagaliau, 2016 m. balandžio 12 d. įvykusiame uždarame Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos posėdyje buvo priimtas nutarimas anuliuoti V. Agaso reabilitavimą.
Tikrieji stalinistinių nusikaltimų vykdytojai nebuvo vieninteliai A. Busarovo siųstuose prašymuose minimi asmenys. Jis taip pat dėjo pastangas, kad būtų reabilituoti tie sovietmečiu reiškęsi veikėjai, kurie priešinosi stalinizmui ir slaptajai policijai. Vienas iš jų – Savelijus Dmitrijevas, 1942-aisiais šovęs į automobilį, kuriame, jo įsitikinimu, buvo J. Stalinas. Siekis jį reabilituoti baigėsi nesėkme.
Tas pats nutiko ir kai buvo kreiptasi dėl KGB kapitono Viktoro Orechovo. 1978-aisiais jam buvo mesti kaltinimai dėl to, kad perspėjo sovietų disidentus apie gresiančias kratas ir areštus. Dabar šis asmuo gyvena Jungtinėse Valstijose.
„Kuo atvejis artimesnis šiems laikams, tuo sunkiau siekti teisingumo“, – sakė A. Busarovas.
2015-aisiais jam pavyko išsireikalauti, kad būtų reabilituota žinoma disidentė Valerija Novodvorskaja. Aštuntajame ir devintajame praeito amžiaus dešimtmečiais ši moteris buvo ne kartą teista už antisovietinę veiklą. Ji mirė 2014-aisias ir per savo gyvenimą pati nebuvo pateikusi prašymo dėl reabilitavimo. Užtat tai padarė A. Busarovas: 2015-aisiais V. Novodvorskaja buvo reabilituota.
Metai iš metų A. Busarovo kaupiamų dokumentų, susijusių su jam rūpimais atvejais, archyvas vis gausėjo. Ilgainiui istorikas ėmė nerimauti, kad saugumo pajėgos suvoks, kuo jis užsiima, ir konfiskuos vertingus dokumentus.
„Todėl aš paprasčiausiai susirinkau aplankus, savo daiktus ir automobiliu išvykau iš šalies“, – sakė jis, aiškindamas, kodėl 2018-aisiais apsisprendė emigruoti.
„Apskritai, ši medžiaga įrodo, kad tenka susidurti su nusikalstama organizacija, panašia į Niurnbergo teismuose tokiomis pripažintas SS ir gestapą, – sakė A. Busarovas. – Medžiaga yra susijusi su centrine vadovybe, regioninių institucijų vadovybe ir žemesnio rango pareigūnais. Visa ši struktūra, kaip paaiškėjo, susidorojo su žmonėmis, kurie, kaip žinia, buvo nekalti.“
„Nieko panašaus į Niurnbergo teismą Rusijoje neįvyks, bet visgi galima išsakyti pagrįstą nuomonę, kad tai – nusikalstama organizacija. Toks poelgis būtų tarsi slaptasis Niurnbergas. Štai kodėl šis archyvas yra toks svarbus“, – aiškino A. Busarovas.