Organizacija, pasivadinusi šiek tiek gremėzdišku pavadinimu – Vyriausioji žvalgybos valdyba (rus. Glavnoe razvedyvatelnoe upravlenije, GRU) – sugebėjo supurtyti Vašingtoną ir Londoną.
Amerikiečiai Rusijos karinę žvalgybą kaltina dėl kibernetinių atakų prieš jų prezidento rinkimus 2016 metais. Per daug diskusijų sukėlusį V. Putino ir Donaldo Trumpo susitikimą Helsinkyje buvo mesti kaltinimai dvylikai konkrečiomis pavardėmis įvardytų agentų.
Britai savo ruožtu mano, kad GRU yra atsakinga už bandymus nunuodyti savo buvusį pareigūną, dvigubą agentą Sergejų Skripalį. Be jo, apnuodyti buvo dar keturi pašaliniai asmenys, įskaitant jo dukrą Juliją. Vienas žmogus mirė, rašo norvegų portalas vg.no.
Šios operacijos, surengtos po Šaltojo karo, yra šiais laikais praktiškai negirdėtas dalykas. Opozicija Jungtinėse Valstijose mano, kad Rusijos kišimasis į rinkimus tapo pagrindine priežastimi, kodėl JAV prezidentu buvo išrinktas D. Trumpas. Didžiojoje Britanijoje įtariami Rusijos agentai naudojo nervus paralyžiuojančios medžiagos „Novičiok“, sukurtos dar Sovietų Sąjungoje, variantą.
Vienas geriausių Rusijos žvalgybos ekspertų Europoje Markas Galeotti per interviu leidiniui VG pareiškė, kad vargu ar galime abejoti, jog abiem šiais atvejais savo nagus prikišo GRU.
„Agresyvus elgesys“
„Įdomiausia tai, kad Amerikos valdžia kaltina tik GRU agentus. Mes žinome, kad Federalinė saugumo tarnyba (FST) taip pat rengdavo panašias operacijas, tačiau jai tiek dėmesio neskiriama“, – teigė M. Galeotti.
„Tą patį galima pasakyti apie S. Skripalį. Esu įsitikinęs, kad reikia kalbėti apie Rusijos valstybę, bet nebūtinai apie buvusius jo kolegas iš GRU. Abiem atvejais kaltinimai yra visiškai pagrįsti, tačiau reikia pažymėti, kad „garbė“ už viską, ką rusai sugalvoja surengti užsienyje, atitenka GRU“, – pridūrė jis.
M. Galeotti mano, kad vis didėjantį šios organizacijos žinomumą ir sąlygines jos pergales galima paaiškinti kariniu GRU pobūdžiu.
„Jie elgiasi agresyviai ir daugiau dėmesio skiria užduočiai atlikti, o ne tam, kad išvengtų rizikos“, – sakė jis.
„Tankų skaičiavimas“
Prieš dešimt metų GRU padėtis buvo visiškai kitokia, pažymi ekspertas. Sovietų Sąjungos KGB skilo į FST ir Užsienio žvalgybos tarnybą (UŽT), kurios atitinkamai buvo atsakingos už vidaus ir išorės klausimus. Būtent joms V. Putinas pradėjo skirti pinigus, o seniesiems karinės žvalgybos vilkams teliko stebėti, kaip traukiasi jų biudžetas.
Tuo metu iš GRU buvo atleista 80 iš 100 generolų – jų darbo metodai buvo paskelbti nešiuolaikiniais ir neaktualiais. Buvusios sovietinių interesų sferos priežiūra tapo ne itin trokštamu reikalu.
„Atrodė, kad GRU nieko nemoka – tik tankus skaičiuoja“, – M. Galeotti cituoja vieną šaltinį iš Rusijos specialiųjų tarnybų.
Sėkmė Kryme
Tačiau net ir tai jiems ne visada pavykdavo. Iš dalies GRU buvo kaltinama dėl ne itin vykusio apsišaukėliškos respublikos vaidmens 2008 metų kare su Gruzija, ir prastas žvalgybos darbas lėmė tai, kad iš GRU buvo atimta teisė vadovauti 25 tūkst. specialios paskirties karių, parengtų specialiosioms operacijoms.
2011 metais GRU vadovu paskyrus generolą majorą Igorį Serguną, tapo aišku, kad GRU buvo nustumta į šoną. I. Sergunas neturėjo jokios karinės patirties, o jo karinis rangas buvo neįprastai žemas tokiam kadaise svarbiam postui. Tačiau buvęs diplomatas ir šnipas pasirodė besąs gana veiklus. 2014 metais Ukrainoje kilusi krizė suteikė jam puikią galimybę pasireikšti ir I. Sergunas ja pasinaudojo.
Tų pačių metų vasarį, kai ukrainiečiai nuvertė savo prorusišką prezidentą, Krymo pusiasalyje netikėtai pasirodė gerai ginkluoti kariai. Jie vilkėjo šiuolaikinėmis Rusijos karinėmis uniformomis, tačiau jokių skiriamųjų ženklų ant jų nebuvo. Per trumpą laiką jie užėmė strategiškai svarbius Krymo taškus ir paskyrė naują ministrą pirmininką. Po mėnesio buvo surengtas daug kritikos sulaukęs referendumas ir Rusija šį pusiasalį aneksavo.
„Visam tam vadovavo GRU ir jie parodė, ką sugeba. Jie griežtai kontroliavo Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, žinojo, kur reikia smogti, ir žinojo, ką gali priversti pereiti į kitą pusę. Vargu ar kada nors ateityje bebus naudojamas toks įžūlus sprendimas, tačiau nusiėmę nuo uniformų skiriamuosius ženklus jie išlošė 24 valandas, sukėlusias sumaištį. Kol Vakarų valstybės suprato, kas vyksta, buvo jau per vėlu“, – sakė M. Galeotti.
Tradicinė karinės žvalgybos veikla Rusijos kaimyniniuose regionuose ir netikėti bei inovatyvūs metodai pavertė įsiveržimą į Krymą įtikinama šios tarnybos sėkme, nors dar visai neseniai ji buvo nurašyta.
Operacijos metu žuvo vienas Ukrainos karys ir, nepaisant tarptautinių protestų, Krymas tebėra Rusijos rankose.
Kritikos strėlės
Pasak „The New York Times“, šiandien GRU yra vienas svarbiausių Amerikos valdžios kritikos objektų.
Be šnipų, kuriems dėl kišimosi į JAV prezidento rinkimus iškeltos baudžiamosios bylos, virtinei atskirų asmenų, susijusių su Krymu, karu Ukrainos rytuose ir įvairiais kibernetiniais veiksmais, įvestos griežtos JAV sankcijos.
GRU taip pat kaltinama pažeidusi taisykles, kurios turėtų trukdyti Iranui, Sirijai ir Šiaurės Korėjai įsigyti technologijų bei medžiagų, reikalingų masinio naikinimo ginklams kurti.
Karinė žvalgyba ir jos specialiosios paskirties pajėgos taip pat turėjo daug įtakos kariniams Rusijos veiksmams Sirijoje, kur palyginus nedidelis Rusijos indėlis karo eigą pasuko Sirijos režimo naudai.
Tačiau į priekines gretas GRU prastūmė būtent intervencija į Krymą, kai buvo pradėta laikytis naujo ir griežtesnio kurso Vakarų atžvilgiu.
Toks Rusijos metodas buvo pramintas hibridiniu karu, apimančiu šnipinėjimą, dezinformaciją, destabilizavimą ir karą, kuriam pasitelkiami „pavaduotojai“ ir nereguliariosios karinės pajėgos. Naujasis Kremliaus avangardas – kompiuterių įsilaužėliai ir gangsteriai, kuriems vadovauja GRU.
„Iš dalies tai yra seni metodai, tačiau poideologiniame pasaulyje, susaistytame interneto, jie pasirodė esantys labai efektyvūs“, – sakė M. Galeotti.
Silpna pozicija
Nepaisant to, kad GRU dabar traukia daug dėmesio ir vėl pradėjo pasitikėti savimi, mokslininkas įspėja nemanyti, kad GRU yra nenugalima ar veikia pagal kokį nors ilgalaikį „blogio planą“.
„Jie pakankamai protingi ir kompetetingi, kad pasinaudotų realiomis Vakarų silpnybėmis. Tai senų aljansų ir sąjungų skilimas. Mes vis mažiau tikime žiniasklaida ir savo lyderiais. Rusai, remdami alternatyvias naujienas ir alternatyvius politinius kandidatus, gali daug ką pasiekti, tačiau reikia turėti galvoje kelis momentus. Mes galime imtis atsakomųjų veiksmų, be to, rusai taip elgiasi ne dėl to, kad yra stiprūs, bet dėl to, kad yra silpni“, – mano M. Galeotti.
Jis paaiškino:
• Rusijos ginkluotosios pajėgos yra kur kas mažesnės, negu NATO, net jei neskaičiuosime JAV ir Kanados.
• Rusijos ekonomika yra maždaug tokia pati, kaip Ispanijos, ir jos perspektyvos nėra džiugios.
• Rusai neturi jokios įtakos ar kultūrinės galios – vadinamos „švelniosios jėgos“ (angl. soft power), o jei ir turi, tai labai mažą.
Maža to, daug ženklų rodo, kad ne viskas vyksta taip, kaip nori V. Putinas – nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio naujieji metodai atrodo efektyvūs.
„Brandesnės ir mažiau nusivylusios valstybės bei jų specialiosios tarnybos stengiasi vengti tokių ekstremalių poveikio priemonių vien todėl, kad numatyti visų jų pasekmių neįmanoma. Leiskite pateikti paprastą pavyzdį: regis visai suprantama, kad Centrinė žvalgybos valdyba ir MI-5 rėmė diktatorių – Irano šachą, tačiau jie niekada nebūtų to darę, jei būtų žinoję, kad po kelerių metų valdžią perims ajatola. Rusai dabar mokosi iš šių pamokų“, – teigė M. Galeotti.
Nenuspėjami metodai
M. Galeotti pritaria tai teorijai, kad rusus taip pat pribloškė D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Kitaip tariant, jis ir kai kurie kiti analitikai mano, kad rusų tikslas iš tikrųjų buvo pasėti nesantaiką ir nepasitikėjimą, kad būtų apsunkintas gyvenimas akivaizdžia rinkimų laimėtoja laikytai kandidatei – Hillary Clinton.
„Jai būtų buvę sunkiau susitelkti ties savo tikslu – susilpninti V. Putino pozicijas. Gali būti, kad būtent tai būtų buvę geriau. Galiausiai negalima sakyti, kad toks nenuspėjamas ir taip lengvai įtakai pasiduodantis prezidentas kaip D. Trumpas rusams bus parankus“, – teigė M. Galeotti.
Kišimosi į Ukrainą ir paramos rusų maištininkams itin daug kainuojančiame ir beveik įšalusiame kare Ukrainos rytuose taip pat negalima pavadinti besąlygiška pergale.
„Manau, kad tas faktas, jog jie šiek tiek prislopino tokį agresyvų politinį kišimąsi, kokį stebėjome Jungtinėse Valstijose, kalba pats už save. Tačiau tai nereiškia, kad jie liausis naudoję tokio pobūdžio metodus. Rusai tikrai nuoširdžiai mano, kad jie yra įsitraukę į egzistencinę kovą su Vakarais – ir tai nepriklauso nuo to, ką mes apie tai galvojame. Taigi jie toliau stengsis atmušinėti smūgius įvairiais būdais“, – sakė M. Galeotti.
Rusijoje didvyriški GRU ir specialiosios paskirties pajėgų agentai, susiremiantys su blogaisiais islamistais ir čečėnų teroristais, yra atskiras popkultūros žanras, pažymi M. Galeotti. Tačiau jų didvyriškumas vargu ar nukenčia nuo to, kad žvalgyba kaltinama dėl efektyvių ir pražūtingų operacijų, suduodančių smūgį seniems priešams.
Kalbant apie jų kolegas iš KGB įpėdinės FST, paveikslas yra šiek tiek kitoks.
„Asmenys, dirbantys užsienyje, yra laikomi savotiškais Džeimsais Bondais, tačiau FST yra kur kas labiau korumpuota organizacija. Jei rusams tenka susidurti su žvalgyba, tai dažniausiai ji būna ne kas kita, kaip politiškai orientuota, slaptoji policija būtent iš FST. Jos darbas Rusijoje nesulaukia vienareikšmiškai teigiamo įvertinimo“, – pažymi M. Galeotti.
Rusijos žvalgybą visuomet lydėjo gandai, kad jai būdinga konkurencija – tiek vidinė, tiek tarp atskirų jos atšakų (GRU įkūrėją Levą Trockį savo laiku ledo kirtikliu užmušė KGB pirmtakės NKVD agentas – aut. past.).
Tačiau konfliktas tarp skirtingų žvalgybos tarnybų labiau susijęs tik su vienu tikslu.
„Jos turi savas atsakomybės zonas. Kartais jos persidengia ir tuomet kyla tarpusavio prieštaravimų. Tačiau tikroji konkurencija yra susijusi su kova tik už vieno žmogaus, kurio nuomonė Rusijoje yra svarbi, dėmesį, – teigė M. Galeotti. – V. Putino“.