Pirmame ciklo straipsnyje atskleidžiama, kaip su trečiųjų šalių pagalba buvo siekiama padaryti poveikį fiziniams asmenims ir konkrečioms organizacijoms, tad jame tarsi bandoma atsakyti į klausimą, kokiomis priemonėmis V. Putinui artimi asmenys galėjo mėginti manipuliuoti JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų štabo darbuotojais.
Publikacijos autorius pateikia konkrečiai neįvardijamo, tiesiog profesoriumi vadinamo asmens paveikslą. Tai garbiems akademikams būdingo aplombo nestokojantis 55-erių metų vyras, nevengdavęs patikinti, kad jo nuomonė girdima ir į ją atsižvelgiama visame pasaulyje. Skaitant vieną iš internete paskelbtų profesoriaus biografijų paaiškėjo, kad kitados tam tikras svarbias pareigas jis užėmė gimtosios Maltos užsienio reikalų ministerijoje ir tuo pat metu teikė konsultacijas Švietimo ministerijos personalui.
Jam buvo patikėtas rinkimų stebėtojo vaidmuo vienoje Vidurinės Azijos regiono autokratinėje valstybėje. Kurį laiką šiam vyrui teko dirbti įvairiose institucijose, kurių pavadinimai įsimena nebent kaip analogiškos dirbtinai suregztos žodžių samplaikos. Tarp jų buvo kad ir Londono diplomatijos akademija, Slovėnijos Europos ir Viduržemio jūros regiono universitetas ir pan.
M. Weissas taip pat pamini, kad profesorius kartkartėmis dalyvaudavo Kremliaus finansuojamuose Rusijos ekspertų grupių organizuojamuose draugiškuose pasitarimuose, kuriuose nevengdavo pasisakyti kokiais nors neapibrėžtais klausimais, kaip antai ekonominis ir tarptautinis bendradarbiavimas.
Profesorius, kaip pats tvirtino, sykį net yra dalyvavęs privačioje audiencijoje su pačiu Rusijos prezidentu, nors jo sekretorė pastarojo fakto patvirtinti nesiryžo. Anot M. Weisso, jį komentuodama sekretorė tepasakė, kad profesorius pernelyg nereikšminga figūra, kad dalyvautų pasaulinės reikšmės istoriniuose susitikimuose.
„Galbūt ir taip, – svarsto straipsnio autorius, – tačiau kažkokiu būdu profesorius visgi nugirdo, kad rusams pavyko perimti tūkstančius kandidatei į JAV prezidentus priklausiusių el. laiškų. Šį faktą akademikas sužinojo gerokai anksčiau nei visas likęs pasaulis. Turimą informaciją jis perdavė priešininko rinkimų štabe dirbusiam jaunam ir visiškai nepatyrusiam patarėjui, su kuriuo nesunkiai susibičiuliavo kartu keliaudamas po Italiją.“
Kiek vėliau profesorius su patarėju susitiko Londone. Tuo metu į rinkimų būstinę siunčiamuose laiškuose amerikietis profesorių jau be išlygų vadino geru savo draugu, mat šis atvėrė jaunuoliui nemažai durų: supažindino jį su Rusijos pasiuntiniu Didžiojoje Britanijoje, taip pat su rusų tautybės moterimi, kurią per klaidą, o gal atvirkščiai – tyčia, pristatė kaip Rusijos prezidento dukterėčią, teigiama „The Daily Beast“ publikacijoje.
Po susitikimo Londone profesoriaus bendravimas su amerikiečiu tapo kiek vangesnis. Moteris, kuri nebuvo nei prezidento dukterėčia, nei apskritai kokio nors svarbaus pareigūno giminaitė, kartu su dar vienu asmeniu – Kremliaus finansuojamo Rusijos idėjų instituto programų direktoriumi – el. paštu ir programa „Skype“ ėmė aptarinėti galimus ryšius tarp asmenų, dirbančių kandidatų į JAV prezidentus rinkimų štabuose, (o gal ir pačių kandidatų) ir Rusijos vyriausybės atstovų (o gal ir paties Rusijos prezidento).
Rašytiniuose parodymuose, pridėtuose prie George‘ui Papadopoulosui (jis ir buvo tas štabe darbavęsis patarėjas) federalinės JAV valdžios pateikto ieškinio, specialusis FTB agentas Robertas Gibbsas rašė: „Man žinoma, kad Rusijos vyriausybė, taip pat jai pavaldžios žvalgybos ir saugumo tarnybos, savo tikslų dažnai siekia pasinaudodamos valstybiniam sektoriui nepriklausančiais tarpininkais.“
Ir iš tiesų, turint omeny šią visuotinai paplitusią praktiką, teismui pateiktame FTB dokumente paminėto profesoriaus (vėliau įvardyto kaip Josephas Mifsudas) istorija tampa dar labiau intriguojanti nei įtarimų sukėlę jo bandymai suartėti su aukšto rango JAV konsultantu politiniais klausimais.
Vos tik jo vardas tapo žinomas, profesorius ėmė kategoriškai neigti, kad yra FTB dokumente paminėtas asmuo.
„Aš mokslininkas“, – tikino jis duodamas interviu „The Daily Beast“. Vis dėlto, atsižvelgdami į daugybės patikrų rezultatus, amerikiečių tyrėjai jo tvirtinimais linkę abejoti.
Metodai, apie kuriuos kalbama G. Papadopoulosui FTB pateiktame skunde, t. y. civilių vertimas agentais, kuriems vėliau pavedamos užduotys daryti poveikį kitiems civiliams, laisvai galinčiais būti užsienio ar net priešiškai nusiteikusių valstybių piliečiais, atitiko kelių kartų darbo standartus.
Savo teiginius M. Weissas grindžia pateikdamas „The Daily Beast“ žinion patekusio dokumento aprašą. „Tai 108 puslapių dokumentas su žyma „Slapta informacija“ rusų kalba. Jo pavadinimas – „Politinė žvalgyba iš SSRS teritorijos“. Leidimo vieta – Maskva, o metai – 1989-ieji (tie patys, kuriais subyrėjo sovietinis blokas)“, – rašoma publikacijoje. Ypač reikšmingas ir prierašas: „SSRS KGB PGU [Pirmosios vyriausiosios valdybos] patvirtinta mokomoji medžiaga, skirta J. Andropovo vardo Raudonosios vėliavos ordino instituto (dabar – Išorinės žvalgybos akademija) 1 kurso ypatingos disciplinos studentams ir užsienio žvalgybos agentams“.
„Kaip tik šiame dokumente ir buvo pateikta nuorodų, kaip, naudojantis įstaigomis, kurios neva užsiima kuo tik nori, tik ne šnipinėjimu, verbuoti į SSRS atvykusius užsienio šalių agentus ir daryti jiems įtaką“, – rašoma portale „The Daily Beast“. Straipsnio autorius net pateikia citatą iš minėto dokumento, kuriame, be kita ko, rašoma, kad ieškant būdų, kaip užmegzti ryšį su užsieniečiais, kaip priedanga laisvai galima naudotis ne tik „Užsienio reikalų ministerija, Išorinių ekonominių ryšių ministerija, Valstybiniu mokslo komitetu, Kultūros ministerija, Kovos už taiką komitetu, Mokslų akademija ir kt., bet ir teatru, dailės parodomis, kinu ar turizmu“.
Remiantis leidinio pateikta informacija, KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos patvirtintą instruktažą portalui ne taip ir seniai perdavė viena Europos saugumo tarnyba. Jos atstovai užsiminė, kad Rusijoje šis 30 metų senumo dokumentas ir dabar priskiriamas slaptai informacijai, be to, juo iki pat šių dienų naudojamasi kaip mokomąja medžiaga, skirta slaptas užduotis vykdantiems V. Putinui pavaldiems kadrams.
„Esame tvirtai įsitikinę, kad šio dokumento turinys net dabar dėstomas Rusijos žvalgybos akademijose. Rusijos tarnybos didžiuojasi savo Šaltojo karo metų istorija. Konkrečių atvejų analizė ir tada išmoktos pamokos laikomos reikšmingomis dabarties operatyvininkams“, – M. Weissą patikino vienas iš Europos tarnybos darbuotojų.
Kaip pastebėjo du mokomąją medžiagą tyrę ir jos autentiškumą patvirtinę buvę amerikiečių žvalgybininkai, didžioji dalis čia pateiktos informacijos tarsi perkelta iš pirmųjų laikraščių skilčių, be to, ir iš tiesų niekas nesikeičia.
KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos padalinys, atsakingas už užsienio agentų verbavimą gimtosios šalies teritorijoje, buvo pavadintas RT valdyba (RT – pirmosios rusiškų žodžių „razvedka s territorii“ (liet. – žvalgyba iš teritorijos) raidės). Remiantis vadovėlyje pateiktais duomenimis, į užsieniečių verbavimo operacijas buvo įtrakta bemaž 2 tūkst. RT valdybos vardu veikusių sovietų diplomatų ir šimtai šalyje dirbusių žurnalistų bei prekybos atstovų. RT valdyba bendradarbiavo su neįtikėtinu skaičiumi žmonių. Tiesą sakant, kone kiekvienas Sovietų Sąjungos pilietis, prireikus, galėjo tapti šnipu, ir tam tikrą kiekį duomenų KGB iš tikrųjų gaudavo iš asmenų, dirbusių kai kuriose su užsieniečiais susijusiose ministerijose.
Pasak „The Daily Beast“ publikacijos autoriaus, į verbuojamųjų gretas veikiausiai galėjo pakliūti užsienio vyriausybių atstovai ir jų vaikai, taip pat verslininkai, norėję pasinaudoti vykdoma „glasnost“ politika ir įžengti į Rytų bloką, kitaip sakant, padidinti turimus akcijų paketus (tarp jų, beje, laisvai galėjo būti ir nekilnojamojo turto magnatų iš Niujorko). Žvalgybininkų taikiniais galėjo tapti ir į šalį atvykdavę mokslininkai, studentai, kariškiai, giminių Sovietų Sąjungoje turintys asmenys ar 3–6 mėnesiams apsistojantys užsieniečiai.
Kaip teigia Andrejus Soldatovas, vienas iš knygos „Naujoji dvarininkija“ autorių, RT valdybos požiūriui į žvalgybą buvo artimas išskirtinai totalitarinis mąstymas. Kone visą SSRS teritoriją ši institucija pavertė gigantiškais spąstais. Visuose šalies regionuose veikė KGB padaliniams pavaldūs skyriai, kuriems buvo paversta ieškoti vis naujų jų prižiūrimose teritorijose atsidūrusių užsieniečių verbavimo būdų. Pasak straipsnio autoriaus, šio aparato dar ne metas priskirti Šaltojo karo reliktams.
„Kad ir kaip ironiškai beskambėtų, tada, kai 1999 metais V. Putinas ėmė vadovauti Federalinei saugumo tarnybai (FSB) ir, plečiant FSB galias, buvo kuriamas nuosavas užsienio žvalgybos padalinys, jo formavimo pagrindu tapo galinga regioninių skyrių imperija, – teigia A. Soldatovas savo knygoje. – Buvo įsteigtas specialusis koordinacinis organas, kuris vėliau ir tapo už išorės žvalgybą atsakingu FSB padaliniu.“
Straipsnio autorius tik primena, kad dabar šis darbo su užsieniu skyrius yra žinomas Išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) pavadinimu, nors iš tiesų tai ne kas kita, kaip Pirmosios vyriausiosios valdybos tąsa, o ir J. Andropovo vardo Raudonosios vėliavos ordino institutas dabar tapo tiesiog SVR akademija.
M. Weissas taip pat tikina, kad vadovėlyje gana dažnai kartojama eiliniam amerikiečiui jau, ko gero, gerai pažįstama frazė „veiksmingos priemonės“, KGB terminijos kontekste reiškianti kokius nors nesąžiningus triukus, kurių griebiamasi, siekiant apšmeižti ir demoralizuoti Vakarus. D. Trumpo vadovavimo epochoje šią frazę yra pasigavęs ne vienas naujienų kanalas, skelbiantis apie milžiniškus Rusijos valstybiniais žiniasklaidos portalais, taip pat ne rusiškomis ir ne valstybinėmis platformomis plūstančius melagysčių srautus.
Niekas taip efektyviai neišpopuliarina koncepcijų, kaip naujienų laidos, tad jei nepasitikite televizijos tinklu MSNBC, siūlančiu savą dezinformacijos apibrėžtį ir jos plėtros mechanizmo aiškinimą, tai galbūt pasitikite KGB, klausia straipsnio autorius ir pateikia citatą: „Sąmokslininkų inicijuotos sufalsifikuotų naujienų, o ypač specialiai parengto turinio bei dokumentų, sklaidos tikslas – suklaidinti juos gaunantį priešininką ir išprovokuoti jį veikti sovietams naudinga linkme.“
Jei nekreiptume dėmesio į pompastišką, seniems laikams būdingą retoriką, „The Daily Beast“ žinion patekęs vadovėlis galėtų kuo puikiausiai praversti neseniai FSB, SVR ir GRU [Vyriausiosios žvalgybos valdybos] (t. y. Rusijos vidaus, užsienio ir karinės žvalgos tarnybų) gretas papildžiusiems naujokams, privalantiems įvaldyti Vakarų atžvilgiu vykdomos apgaulės ir klaidinimo mechanizmus.
M. Weissas pateikia keletą galimų tikrąją situaciją iškreipiančių idėjų pavyzdžių. Toliau – keltas iš jų.
„Tai CŽA išrado Ebolos virusą, kad sunaikintų afrikiečius.“
„Ukrainos valdžią užgrobė neonaciai, padedami Valstybės departamento.“
„Rusija išveda savo karius iš Sirijos, nes sunaikino „Islamo valstybę“.
„Emmanuelis Macronas, ko gero, gėjus.“
Straipsnį parengęs žurnalistas laikosi nuostatos, kad dezinformacijos paskirtis nėra priversti patikėti kokia nors melaginga, tačiau gana įtikinamai skambančia prielaida. Dezinformacija skleidžiama siekiant priversti suabejoti visomis nepaneigiamomis ir įrodytomis tiesomis, tarsi eliminuoti neginčytinų faktų egzistavimo galimybę. Beje, tada, kai akivaizdus arba su išmone sukurptas melas nesuveikia, jo pakaitu gali tapti elementariausia tiesa, papildyta ganėtinai stipriu piktų kėslų užtaisu.
„Faktų paviešinimas, kaip konkretus veiksmingoms priemonėms priskiriamas metodas, gali būti pritaikytas siekiant atskleisti pasaulio arba pavienių šalių bendruomenėms slaptus sovietų valstybei priešiškus scenarijus, apie agresiją liudijančius planus ir užmačias, piktavališkus veiksmus bei kitas neigiamo poveikio apraiškas, neva sietinas su karinėmis ir politinėmis menamo priešininko struktūromis“, – užsimena publikacijos autorius, cituodamas „The Daily Beast“ turimą dokumentą, ir priduria, kad į paviešinimo operacijas buvo žvelgiama kaip į priemones, galinčias turėti lemiamos įtakos SSRS atžvilgiu palankios nuomonės užsienio šalyse formavimui, pajėgias sutirštinti jose antiamerikietiškas nuotaikas ir kt.
Kita vertus, svarsto straipsnio autorius, įslaptinti RT valdybos dokumentai primena, kad KGB buvo vienas iš įtakingiausių XX a. viešosios nuomonės formuotojų. Veiksmingos priemonės, kaip nurodoma parengtose instrukcijose, gali reikštis per „užsienio spaudoje pasirodančias publikacijas, knygų leidybą, užsienio autorių vardu spausdinamas brošiūras bei proklamacijas, taip pat radijo ir televizijos transliacijas, spaudos konferencijų rengimą, interviu su svarbiais valstybės, politiniais ir visuomeniniais veikėjais, žymiais mokslininkais ir kitais įtakingais užsieniečiais organizavimą, susibūrimų, mitingų ir demonstracijų užsienio valstybėse inicijavimą, peticijų vyriausybėms rašymą, užklausų parlamentams teikimą, Sovietų Sąjungos interesus atitinkančių sprendimų, nutarčių ir manifestų priėmimo skatinimą ir t. t.“
Dabar RT valdybos priedermes vykdo Rusijos naujienų kanalai RT ir „Sputnik“, net prezidentus gebantys „priversti“ kartoti Maskvai palankias tezes. Svarbu ir tai, kad šiais laikais veiksmingas priemones pavyksta įgyvendinti be jokių brangiai atsieinančių ir ilgai trunkančių pastangų.
Reikalus komplikuoja tai, kad grįžti prie sovietinio vadovėlio ir iš naujo perprasti XXI a. pritaikytose jo versijose pateiktus nurodymus Vakarai suskumba tik susiklosčius nepaprastajai situacijai arba po netikėtų taktinių nesėkmių, apie kuriuos liudija įvykiai Ukrainoje ir Sirijoje, taip pat strategiškai reikšmingesni padariniai JAV ir Europoje.
V. Putinas ir jo pavaduotojai smerkia Šaltojo karo mentaliteto apraiškas Vakaruose, nors patys tokio mąstymo niekada neatsisakė. Taip darydami jie tikisi išprovokuoti Vakarams būdingą savikritiką ir kaltės jausmą. Susidurdami su institucijoms ir jų tarnautojams metamais įtarimais, žmonės gali patys pasijusti niekšais. Stokojant budrumo, kyla pavojus pasiduoti įtaigai.
„Ar tikrai reikia stebėtis, paaiškėjus, kad rusai turi visą tokios asmenybės kaip D. Trumpas dosjė?“ – retoriškai klausia buvęs CŽA pareigūnas Johnas Sipheris.