Rinkiminę kovą stebintiems aiškėja, – čia grumiasi ne vien du kandidatai į prezidento postą, čia kaktomuša susiduria dvi pasaulio koncepcijos, dvi vertybinės interpretacijos, du pasakojimai apie šalies būklę ir jos ateitį.
Tą parodė ir paskutinieji televizijos debatai, kuriuose Marine Le Pen savo konkurentą titulavo „laukinės globalizacijos kandidatu“, o save pristatė kaip „tautos, kuri saugo darbo vietas, saugumą, mūsų sienas“ kandidatę. Entuziastingas europietis, atviros Prancūzijos šalininkas Emmanuelis Macronas, savo ruožtu, kaltino konkurentę baimės, nacionalinio egoizmo, neapykantos ar netgi pilietinio karo kurstymu.
Jų pasisakymuose esmingai skiriasi jau pati prancūzų, prancūziškumo ir Prancūzijos samprata. „Kai žvelgiu į Marselį, matau prancūzišką miestą, paveiktą 2000-metės imigracijos istorijos. Matau armėnus, komorus, italus, alžyriečius, marokiečius, tunisiečius, senegaliečius, matau Malio ir Dramblio Kaulo Kranto atstovus. Matau Marselio piliečius! Matau prancūzus!“ – emocingai skelbė E. Macronas džiūgaujančiai miniai balandžio mėnesį. „Esam patriotai, nes nemylim sienomis atsitvėrusios Prancūzijos. Prancūzijos viltis – Europoje!“ – įtaigavo jis.
„Šalis, kokios nori E. Macronas, nebėra Prancūzija“, – praeitą ketvirtadienį susitikime su rinkėjais Nicoje piktinosi „Nacionalinio fronto“ lyderė. „Tai jau ne tauta, o suskaidyta, multikultūriška visuomenė.“
„Atėjo metas patriotinei revoliucijai. Atėjo metas šiam kraštui grįžti prie savo ištakų, nuo kurių jis nutolo dėl masinės imigracijos. Mūsų šalyje per daug imigrantų!“
M. Le Pen pliekia „sistemą“ – „žmones, atitrūkusius nuo šalies realybės, besisukančius uždarame rate ir ginančius savo interesus, vykdančius tautų valios nepaisančią politiką.“ „Sistema – tai žmonės, ir toliau pasisakantys už masinę imigraciją į mūsų šalį, nors prancūzų dauguma tokią imigraciją atmeta“.
Programa, vedanti į aparteidą
„Prancūzai turi paprastą pasirinkimą. Arba ir toliau tęsti visišką dereguliaciją su visomis jos pasekmėmis, būtent: su darbo vietų perkėlimu į kitas šalis, su nesąžininga tarptautine konkurencija, su masine imigracija ir laisvu teroristų judėjimu. Arba apsisprendžiam už Prancūziją, už sienas, saugančias mūsų darbo vietas bei perkamąją galią, mūsų saugumą ir tautinę tapatybę,“ – brėžė alternatyvą Nicoje susirinkusiems rėmėjams M. Le Pen.
Nacionalinį aspektą ultradešinioji politikė vykusiai sieja su socialiniu ir ekonominiu, „imigracinės politikos“ temą jos rinkiminėje kampanijoje paprastai lydi „socialinio piktnaudžiavimo“ tema. „Nieko nepadarysi, teks pramušti nacionalinius prioritetus. O tai reiškia, kad pirmiausia bus pasirūpinta prancūzais.“
Į Prancūziją dirbti atvykusiems užsieniečiams socialinės apsaugos sistema taps prieinama tik po dviejų metų laukimo tarpsnio. Be to, užsieniečius įdarbinusiems darbdaviams teks mokėti papildomus mokesčius. Taip, paprastais sprendimais, „Nacionalinio fronto“ lyderė žada ginti Prancūziją nuo „masinės imigracijos“. Tai modelis, ginantis mūsų saugumą ir tapatybę, – aiškina ji. Ir šis modelis, kaip matyti, patraukia nemažą dalį prancūzų.
Vokiečių savaitraščio „Die Zeit“ korespondentė Annika Joeres, gyvenanti netoli Nicos, 5 tūkst. gyventojų turinčiame pietų Prancūzijos miestelyje Puget-Thénier, sakosi esanti apsupta radikalios dešinės rinkėjų.
„Jie pasirengę atiduoti balsus moteriai, kuri ketina konstituciškai įtvirtinti pirmenybę prigimtiniams prancūzams: teisę pirmiems gauti darbo vietą ar socialinį būstą, pirmiems būti aptarnautiems ligoninėje. Mano kaimynai apsisprendė už aparteidą ir nepastebi to,“ – savo nusivylimo neslepia žurnalistė.
Slapti Marine Le Pen rinkėjai
Pietų Prancūzijos provincija garsėja „ištikimiausiais patriotais“, kaip „Nacionalinio fronto“ lyderė vadina savo rėmėjus. Tačiau M. Le Pen patraukia ir ne vieną viduriniosios klasės prancūzą, – konstatuoja vokiečių savaitraštis „Die Zeit“. Pasisukinėjęs šiuose Paryžiaus, Lijono ir Tuluzo sluoksniuose, žurnalistas Bastianas Berbneris išsiaiškino, kad už „Nacionalinį frontą“ patyliukais ruošiasi balsuoti ne taip jau mažai advokatų, notarų ar medikų.
„Prancūzų tapatybei iškilusi grėsmė“, – sakė Paryžiaus teisininkas, vadovaujantis Advokatų kontorai su 150 darbuotojų, prašęs neviešinti jo pavardės. „Nacionalinį frontą“ jis remiąs dėl programos, kurios centrinės sąvokos yra suverenumas, tapatybė ir saugumas. 91-ajame programos punkte įrašyta: „Ginti tautinę tapatybę, prancūzų civilizacijos tradicijas bei vertybes. Kultūrinio paveldo gynimą ir puoselėjimą įtvirtinti konstituciškai.“
„Nacionalinį frontą“ rems ir elitinės Prancūzijos aukštosios mokyklos „Sciences Po“ studentas Mathieu Latrille de Lorencezas bei visa jo šeima, iki šiol paprastai rinkdavusi konservatorius. Jo netenkina tikrovę gražinanti E.Macrono prancūziškumo samprata, iš prancūzų jis reikalauja patriotizmo: „Tauta turi tikėti savo šalimi. Bet jūs tik pažvelkite į Banlieus: ten gyvena žmonės, turintys prancūzišką pasą ir spjaudantys ant Prancūzijos.“
Žymiausia Vokietijos feministė Alice Schwarzer, dažnai viešinti Prancūzijoje, susidarė panašų įspūdį kaip ir „Die Zeit“ žurnalistas, – kone visi jos pašnekovai sakė atiduosiantys savo balsą M. Le Pen. Jaunas homoseksualas ir visi jo draugai – dėl tarp migrantų klestinčios neapykantos tokiems kaip jis.
Žydų šeima argumentavo: „Paprasčiausiai mes bijome, o visos kitos partijos apsimeta problemos nematančios. Ji – vienintelė, norinti imtis priemonių prieš islamistus.“ O ilgametė A. Schwarzer bendražygė feministė prisipažino: „Niekada nemaniau, kad kada nors balsuosiu už „Nacionalinį frontą“. Bet ką daryti, jei kairieji susidėjo su islamistais?“
Jūs norite pilietinio karo
Skamba tarsi suokalbio teorija, tačiau vienas autoritetingiausių šalies islamo tyrinėtojų Gilles Kepelis būtent tą keistą ideologinį dalies Prancūzijos kairiųjų suartėjimą su islamistais analizuoja savo knygoje „Teroras Prancūzijoje“.
Tai tas pats G. Kepelis, kurį trečiadienio debatuose citavo E. Macronas, kritikuodamas M. Le Pen už pavojingą visuomenės skaldymą, baimės visuomenėje skleidimą. „Jūs norit pilietinio karo“, – metė socialliberalas sunkų kaltinimą konkurentei.
Mat, G. Kepelis perspėja, jog didžiausia pergalė džihadistams būtų, jei prezidente taptų Marine Le Pen. Mokslininkas atskleidžia, kaip pastaraisiais metais vienas kitą įsiūbavo du radikalumai: kultūrinį atsiskyrimą nuo Vakarų visuomenių propaguojantis salafizmas ir prancūzų vis dažniau remiamas „Nacionalinis frontas“.
Nemaža dalis Prancūzijos musulmonų net ir nesiruošia integruotis, internetas leidžia jiems palaikyti ryšius su „ne Prancūzijoje esančia, akimirksniu pasiekiama islamiška koordinačių sistema“, kas, savo ruožtu, skatina brėžti griežtesnes ribas tarp „halal“ (to, kas musulmonams leista) ir „haram“ (to, kas musulmonams uždrausta). Taip šalyje susikūrė ištisi „halal“ kvartalai, kuriuose tvirtinama musulmoniška tapatybė ir atmetama prancūziška.
„Į tokius tapatybės lūžius radikali dešinė reaguoja itin dirgliai“, – aiškina G. Kepelis. Tai, ką dabar regime Prancūzijoje, nėra vien tik priešprieša tarp „banlieus“ (priemiesčių, kur gyvena migrantų dauguma) ir centro. Šiandien kaktomuša susiduria dvi tapatybės: vienoje pusėje – „tikri“ prancūzai, kitoje – tie, kurių religija ir kilmė kita.“
Prancūzų visuomenė jaučiasi vis labiau spaudžiama nelyginant kokiose dviejų kraštutinumų, džihadizmo ir dešiniojo ekstremizmo, žnyplėse. „Apima jausmas, tarsi visuomenėje vertųsi lūžis. Tai visaapimantis nepasitikėjimas, kurį abipusės provokacijos veda prie užslėpto pilietinio karo.“
Prancūzijos tapatybė yra valia
Dar 2007 metais, vos tapęs prezidentu, Nicolas Sarkozy įsteigė imigracijos, integracijos ir tautinės tapatybės ministeriją, buvo pradėti intensyvūs debatai ta tema, deja, jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė. Dabar Marine Le Pen, kaip nė vienas kitas kandidatas į prezidentus, pasigavo šią nenusisekusios integracijos temą, taip patraukdama savo pusėn ne vieną „prigimtinį“ prancūzą.
Atviros visuomenės ir Europos entuziastą E. Macroną palaiko Bendrijos vadovai, visas viltis į jį deda vokiečiai, kuriems M. Le Pen nacionalizmas – ypač atkarus.
Tačiau Prancūzijoje nemaža dalis rinkėjų sakosi balsuosią už E. Macroną ne dėl jo prielankumo Europai, o tik kaip už mažesnį blogį. „Maždaug pusė rinkėjų yra nusiteikę priešiškai euro ir Europos atžvilgiu“, – konstatavo šiomis dienomis Radio France Internationale žurnalistas Pascalis Thibautas.
„Visos kampanijos metu ir dar labiau po pirmojo turo galėjau jausti įtūžį ant Europos ir globalizacijos. Aš į tai atsižvelgsiu“, – prisipažino ir pats kandidatas į prezidentus. Vakarų Europos dienraščių asociacijai LENA (Leading European Newspaper Alliance) pastarosiomis dienomis duotame interviu jis sakėsi supratęs žmonių įtūžį ir galįs sutaikyti prancūzų visuomenę.
Galbūt tą pasitikėjimą savimi jam teikia ne vien jaunas amžius, bet ir jo Prancūzijos kultūros bei tapatybės samprata? Prancūzijos kultūra nėra monolitas, ji – nelyginant upė su daugybe intakų, – aiškino E. Macronas tame pačiame interviu.
„Prancūzija neturi sustingusios tapatybės, neturi patybės, jei leistumėte man pavartoti šią sąvoką. Prancūzijos tapatybė yra valia.“ Ir jaunas kandidatas tą valią spinduliuoja.
