Afrikoje kinai – it Kalėdų seneliai
Darbininkai iš Kinijos ir Kenijos baigia paskutiniuosius darbus didžiausiame per Kenijos nepriklausomybės istoriją infrastruktūros projekte – kalbame apie 3,8 mlrd. dolerių kainavusį 472 kilometrų ilgio geležinkelį, sujungusį šalies Monbasos uostą su sostine Nairobiu.
Akcentuojama, jog ši geležinkelio gija – didžiausia kada nors kinų nutiesta kelias šalis jungianti geležinkelio atkarpa, tad Pekinas tiktai turi kuo didžiuotis.
Kai birželį šiais bėgiais ims riedėti lokomotyvai ir krovininiai vagonai, Kenijos žmonių gyvenimas, anot ekspertų, ims keistis. Šalis, kuriai priklauso didžiausias uostas visoje Rytų Afrikoje, praktiškai visą savo eksportą iš šalies siunčia liūdnai pagarsėjusiu dviejų juostų greitkeliu.
Tikimasi, kad naujasis geležinkelis perims maždaug 50 proc. krovinių.
Palyginimui: dar britų kolonistų kadaise nutiestas geležinkelis atsakingas vos už 4 proc. viso krūvio, teigia Šanchajaus tarptautinių studijų universiteto asocijuotas profesorius Alexandras Wangas, kuris aktyviai dalyvavo vystant naujausią geležinkelio projektą Kenijoje.
Darbo jėgos ir pinigų iš Kinijos atėjimas į Keniją kurį laiką buvo itin karštų diskusijų objektas. Pekinas tiek viešai, tiek už akių kaltinamas apverktina darbų kokybe, prastu elgesiu su darbininkais ir elementaraus skaidrumo trūkumu.
Už geležinkelio projektą Kenijoje atsakinga Kinijos valdžios remiama bendrovė „China Road and Bridge Corporation“ (liet. Kinijos kelių ir tiltų korporacija) kritikus nutildyti bandė darbams samdydama per 25 tūkst. darbininkų iš Kenijos ir mokydama naujus darbuotojus, pavyzdžiui, traukinių mašinistus. Be to, pasirūpinta specialiomis požeminėmis perėjomis gyvūnams (geležinkelis driekiasi net per du nacionalinius parkus). Nepaisant to, vien praeitais metais per incidentus, susijusius su statybomis, žuvo aštuoni drambliai, skelbia Kenijos nevyriausybinė organizacija „Save the Elephants“.
Geležinkelio kaina kaip reikiant nustebino – ir ne itin maloniai. Projektas finansuojamas lėšomis, paskolų pavidalu gautomis iš valstybės remiamo „China Export Import Bank (Exim)“ banko. Remiantis oficialiais skaičiavimais, šios geležinkelio atkarpos kilometro kaina net du kartus brangesnė nei 750 kilometrų ilgio Adis Abebą ir Džibutį sujungusio geležinkelio, kurį taip pat tiesė kinai.
Už šią atkarpą bus atsakinga valstybinė bendrovė „Kenijos geležinkeliai“ į žurnalistų užklausas nereagavo. Praeityje pareigūnai yra sakę, kad šių dviejų minėtųjų geležinkelio projektų lyginti nevertėtų, nes Kenijos geležinkelis gali gabenti daugiau krovinių, be to, jis driekiasi labiau urbanizuotomis vietovėmis, tad kaina natūraliai šauna į viršų. Visus žurnalistų klausimus „Kinijos kelių ir tiltų korporacija“ nukreipė savo būstinei Kinijoje, kuri su CNN kol kas taip nesusisiekė.
„Afrikoje mūsų politinių sprendimų priėmėjai mano, kad kinai – tarsi kokie Kalėdų seneliai. Ne, jie čia su labai paprastu tikslu – ne tik susigrąžinti, ką investavo, bet ir užsidirbti“, – sako finansų analitikas iš Nairobio Ali Khanas Satchu.
Per dešimt metų – nuo 2004 iki 2014 metų – Afrikos valstybės įvairiems geležinkelio projektams iš Kinijos per „Exim“ pasiskolino beveik 10 mlrd. dolerių. Pekinas geležinkelius vertina kaip puikią investavimo galimybę, kuri taip pat prisideda ir kuriant eksporto rinką sparčiai kylantiems plieno ir statybos sektoriams.
Nairobio gyventojai šį geležinkelio projektą vertina labai įvairiai. Pavyzdžiui, apsaugoje dirbantis Josephas Mailoya jį vertina netgi labai teigiamai: „Manau, kad tai puiki idėja. Tikiuosi, kad gana greitai čia viskas ims keistis į gerą pusę“.
Vyras mosteli ranka į toliau esančius naujos statybos namelius – čia gyvena naujakuriai, kuriuos atviliojo būtent naujasis geležinkelis.
„Šie žmonės čia pradės verslus, bendruomenė ims augti. Kas žino – gal čia dirbs mano vaikai“, – optimizmo nestokoja vietinis.
Kinų turistai užplūdo pasaulį
Keturis vaikus auginanti britė Annabel Edwards, gyvenanti tykiame kaimelyje Anglijoje, puikiai prisimena, kada tai įvyko pirmąjį kartą.
„Tai buvo apie 50 ar 60 kinų, kurie vaikštinėjo aplinkui, užeidavo į žmonių kiemus, kaip išprotėję fotografavo viską iš eilės – pradedant gėlynais ir baigiant šiukšlių konteineriais“, – netikėtų svečių antplūdžio pradžią prisimena britė.
Niekuo neypatinga jos gatve mįslingieji lankytojai pradėjo domėtis prieš beveik metus. Taip jau nutiko, kad jos namai Kidlingtone tapo kone tarptautiniu mastu žinomu lankytinu objektu.
Remiantis nepatvirtintais gandais, turistai buvo suklaidinti, jog Kidlingtone buvo filmuojami filmai apie Harry Potterį. Remiantis kita teorija, turistai iš Kinijos minėtame miestelyje palikti po to, kai nesutiko papildomai susimokėti už bilietus į netoliese esančius Blenhaimo rūmus. BBC teigia, kad atvykėlius sužavėjo tylios gatvelės ir išpuoselėti vietinių sodai.
Nors tikslaus atsakymo į klausimą, kodėl į Kidlingtoną plūsta turistai, tarsi niekas ir nerado, dėl vieno visi be išimties sutaria vieningai: A. Edwards ir kiti miestelio gyventojai akis į akį susidūrė su fenomenu, globalų kelionių sektorių sukrėtusiu bene labiausiai nuo tada, kai prasidėjo komercinių skrydžių era. Jis vadinasi – kinų turistai.
2016 metais į užsienį vyko per 135 mln. kinų, kurie ten išleido nei daug, nei mažai – 261 mlrd. dolerių. Tai žymiai didesnė suma nei kitų. Pavyzdžiui, amerikiečiai užsienyje praeitais metais išleido 122 mlrd. dolerių, suskaičiavo Jungtinių Tautų turizmo organizacijos specialistai.
„Brexit“ kaip reikiant sugniuždytas svaras, lankstesni reikalavimai vizoms ir geresni ryšiai su Pekinu Didžiąją Britaniją turistams pavertė viliojančia šalimi. 2015 metais Didžiojoje Britanijoje apsilankė apie 270 tūkst. kinų – nuo 2014 metų fiksuotas 46 proc. šuolis.
„Šioje kelionėje man patinka viskas be išimties. Kas patinka labiausiai? Galbūt įstabaus grožio kraštovaizdis – ir visai nesvarbu, ar tai būtų miestai, ar provincijos kampeliai“, – sako neseniai iš grupinės ekskursijos po Didžiosios Britanijos apylinkes grįžęs IT specialistas iš Kinijos.
Didžioji Britanija, kaip ir visos Europos šalys, svetingai laukia atvykėlių. Lyginant su turistais iš kitų šalių, atvykėliai iš Kinijos įprastai pasilieka gana ilgai (vidutiniškai 15 parų lyginant su kitais, kurie svečiuojasi apie 8 paras) ir išleidžia gana nemažai pinigų (po 2807 dolerius kiekvienas – tai net tris kartus daugiau nei vidutinis turistas), skelbia „Visit Britain“.
„Visit Britain“ taip pat stengiasi Didžiąją Britaniją paversti „svetingesne šalimi svečiams iš Kinijos“. Iš viso iniciatyvoje „Great China Welcome“ dalyvauja mažiausiai 500 verslų iš Didžiosios Britanijos, tarp kurių nemažai viešbučių, kurie pasiryžę savo svečiams rytais ruošti tradicinius kinų virtuvės pusryčius, siūlo kinų televizijos kanalus, ir pardavėjų, priimančių tokius kinų mokėjimo metodus kaip „UnionPay“ ar „Alipay“.
Nors asmenukės ant kiekvieno kampo besidarančių ir autobusais keliaujančių turistų grupių formatas Kinijoje vis dar labai populiarus, šalies žmonės, siekdami autentiškesnių patirčių svečioje šalyje, po truputį pradeda pamėgti ir individualias keliones.
„Mano puikiausias prisiminimas – apsilankymas pas vieną atokiame kotedže gyvenantį menininką“, – apie mėnesį trukusią pažintinį kelionę po Didžiąją Britaniją kalba IT specialistas iš pietinės Kinijos Kenas Chanas.
Kalbant apie Kidlingtono gyventojus, jie sako, kad turistai iš Kinijos ir toliau kartą ar du per savaitę atvyksta pasižvalgyti, tačiau jų gėlių lysvių nebetrypia. „Labai keista, juokinga, bet tuo pačiu ir miela“, – tvirtina E. Edwards.
Auganti karinė galia
Pietų Sudanas tapo vieta, kur Kinija išmoko svarbią pamoką – būti pasaulinės svarbos šalimi nėra lengva.
2016 metų liepą du kariai, dalyvavę Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje sostinėje Džuboje, namo grįžo karstuose. Kinijos karinėse pajėgose mirčių nebūta daugiau nei tris dešimtmečius.
„Šalies valdžiai tai buvo tikrų tikriausias šokas. Jiems tikrai nereikia aukų projekte, kurį vertina kaip švelniąją galią“, – besikeičiančią situaciją komentuoja Fudan universiteto Šanchajuje tarptautinių santykių profesorius Shenas Dingli.
Taikos palaikymo pajėgų iš Kinijos misija Afrikos žemėje tik vienas iš Pekino siekio tapti Jungtinėms Valstijoms prilygstančia karine galia įrodymų.
Džibutyje Pekinas stato pirmąją karinę bazę, ji bus vos kelis kilometrus nutolusi nuo 2008 metais pradėjusios veikti amerikiečių karinės bazės „Camp Lemonnier“. Be to, kinai intensyviai kuria naujos kartos karinį laivyną, kuris galėtų be vargo vykdyti misijas atvirame vandenyje – balandį buvo oficialiai pristatytas pirmasis Kinijoje pagamintas lėktuvnešis. Pripažįsta ir ekspertai: Kinijos karinė technika, nors kol kas ir negali lygintis su Jungtinių Valstijų turima, tampa vis tobulesnė.
Pekinas pirmą kartą savo karių į kovos lauką pasiuntė 2013 metais – į Malį buvo pasiųsta taikos palaikymo pajėgų. 2015 metais Kinija savo karių delegavo į Pietų Sudaną, kur jie dalyvavo misijoje, skirtoje naftos objektų, į dalį kurių investavo ir kinai, saugumo užtikrinimui. Adeno įlankoje, kur vykdoma tarptautinė kovos su piratais misija, taip pat dalyvauja trys Kinijos karinio jūrų laivyno laivai.
Visame pasaulyje įvairiose Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijoje dalyvauja 2 tūkst. 322 Kinijos karių (tai didžiausias skaičius iš visų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai priklausančių valstybių). Be to, Pekinas dar žada ir 8 tūkst. karių profesionalų greitojo reagavimo pajėgoms. Nors Jungtinės Valstijos ten turi vos apie 42 karius, tačiau gali didžiuotis didžiausiu indėliu į Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijų biudžetą (tiesa, JAV prezidentas Donaldas Trumpas dabar norėtų jį sumažinti per pusę).
Sh. Dingli teigia, kad tai susiję su globalia Kinijos pozicija įrodyti, jog šalis yra atsakinga karinė galia, ir noru paruošti šalies kariuomenės personalą, kuris kariniuose veiksmuose nedalyvavo nuo 1988 metų, aktyvioms operacijoms.
Nepaisant to, atsargos pulkininkas leitenantas Dennisas J. Blasko, buvęs JAV kariuomenės atašė Pekine ir Honkonge, sako, kad šiuo atveju svarbiausia „iš minimalių investicijų pinigais ir žmogiškaisiais ištekliais gauti maksimalios politinės ir propagandinės naudos“. Paprašyta komentaro, Kinijos gynybos ministerija į žurnalistų užklausą neatsakė.
Spalį Kinija buvo priversta neigti kaltinimus, esą šalies taikos palaikymo pajėgos nesugebėjo pasirūpinti humanitarinės pagalbos darbuotojais, užpultais tiesiog viešbutyje tą pačią dieną, kai žuvo du kariai.
Pekinas tokius kaltinimus įvardijo kaip „piktavališkus pramanus”.
Naujausioje Jungtinių Tautų parengtoje ataskaitoje skelbiama, kad Kinijos kariai buvo palikę savo postus. Ataskaitoje kaltė dėl incidento suversta prastai vadovavimo grandinei, jungiančiai taikos palaikymo pajėgas iš Kinijos, Etiopijos, Nepalo ir Indijos“ – esą atsakas į agresiją buvo „chaotiškas ir neveiksmingas“.
Žūtys ir po jų kilęs skandalas Pietų Sudane Kinijos noro dalyvauti taikos misijose nenumaldė.
Savo naujausiame pranešime Kongresui Kinijos klausimu, kuris buvo išplatintas gruodį, JAV valstybės departamentas pareiškė, kad taikos palaikymo misijos padeda Pekinui siekti „įvairių tikslų“ – įskaitant įvaizdžio tarptautinėje arenoje gerinimą ir žvalgybinės medžiagos rinkimą.
Devynios iš 16 Jungtinių Tautų misijų vykdomos Afrikoje, kur Kinija nemažai investavusi į įvairius projektus.
Aktyvesnis dalyvavimas taikos palaikymo misijose taip pat suteikia daugiau svorio Kinijos balsui priimant sprendimus Jungtinėse Tautose ir stiprina Pekino įtaką ateities susitarimams Artimuosiuose Rytuose, kuriais Pekinas kliaujasi dėl naftos.
„Kinija suinteresuota tiek švelniąja, tiek realia karine galia. Tai akivaizdžiai matoma tarptautinėje arenoje“, – konstatuoja
