Sovietų pasaulėžiūroje viskas buvo labai paprasta: visi iki vieno užsieniečiai buvo ilgalaikis ir neišvengiamas pavojus, kurį būtina izoliuoti specialiose itin saugomose teritorijose, jie buvo šnipinėjami blakėmis, sekami gatvėse, priversti taikstytis su įvairiausiais kelionių ribojimais ir maitinami kontrabanda. Norėdami turėti slaptą kozirį, KGB pareigūnai apie užsieniečius rinko juos sukompromituoti galinčią informaciją, kurią, esant reikalui, būtų galėję panaudoti kaip priemonę šantažui ar tiesiog susidorojimui.
Kaip ir bet kuris kitas žurnalistas iš užsienio, tapau tokių bandymų auka – arba bent jau kelių, apie kuriuos sužinojau.
Kartą vieno viešbučio Odesoje, už kurį buvo atsakingas ne kas kitas, o „Intourist“ (agentūra, tvarkiusi užsieniečių kelionės reikalus), bare man ant kaklo nė iš šio, nė iš to pakibo mergina.
Tiesa, prieš tai dingo elektra – kaip romantiška ar ne? Kitas incidentas įvyko Samarkando mieste, kur kartu su kolega vienuose arbatos namuose buvome slapta girdomi degtine, o tada, o stebukle, už alkoholio vartojimą atsidūrėme areštinėje. Kitas mano kolega – užkietėjęs blaivininkas – taip pat buvo pavaišintas „Mickey Finn“, siekiant jį kone mirtinai nugirdyti. Kiekvienu iš tų atveju mes pateikėme oficialų protestą, tačiau neilgai trukus incidentus pamiršdavome, nes puikiai supratome – tokia tad buvo buvimo žurnalistu iš Vakarų šioje paranojikų šalyje kaina.
Kartais tokia sovietų taktika atnešdavo norimos naudos. Diplomatai, šnipai ir žurnalistai ne kartą buvo priversti gėdingai krautis lagaminus ir grįžti, iš kur atvykę, nes košės privirdavo netikėtai paviešinta pikantiška informacija. Nepaisant to, jos dažniausiai niekas nesivargindavo tikrinti – kaip ten bebūtų, kompromatas liaujasi buvęs naudingas tą pačią sekundę, kai tampa viešas.
Nepaisant to, jis buvo naudingas kaip propaganda, kurios pagrindinis tikslas buvo pademonstruoti sovietams, kokie pavojingi ir amoralūs yra užsieniečiai. Tiesą sakant, sovietų pastangos įtikinti šalies žmones imperialistų blogybėmis (ir priversti nuo jų laikytis kuo atokiau) mums, užsieniečiams, atrodė nesuvokiamos protu.
Didis sovietinių laikų pogrindžio bardas Vladimiras Vysockis buvo parašęs dainą apie paprastą to meto žmogų, kuris laimėjo kelionę į užsienį ir jį ištikusį tikriausią panikos priepuolį dėl pagundų, kurių jam neabejotinai nepavyks išvengti.
Neturėtų stebinti, kad dalis tokių taktikų išgyveno iki šių dienų ar tiesiog netikėtai prisikėlė naujam gyvenimui. Šiandieninė Rusija – ne Sovietų sąjunga, tačiau prezidentas Vladimiras Putinas valdomas panašių instinktų: jis noriai klijuoja „užsienio agentų“ etiketes arba tiesiog neigia akivaizdžią tiesą (kaip kad Rusijos dopingo skandalo atveju).
Šiame žaidime „šnipas prieš šnipą“, kuris tikrai neapsiriboja vien Rusija, kompromatas neabejotinai pareikalavo savo aukų – šnipais šantažuojant paversti diplomatai, išvykti priversti žurnalistai ar reputaciją negrįžtamai susigadinę politikai. Rimtesniame žaidime – geopolitiniame – bandymas kištis į kitos šalies vidaus reikalus kelia žymiai rimtesnės žalos riziką.
Sovietų laikų kompromatas ir dezinformacija, galima teigti, režimui padarė meškos paslaugą, atskleisdamas jo juntamą nesaugumo jausmą ir silpnumą. Sunku įsivaizduoti, kad tokie metodai galėtų padėti šiandieniniam Kremliui.