Staiga, visą dieną ir naktį, trasomis ėmė skrieti nutrūktgalviai, ant ledo suktis blizgučiais nusagstytos fėjos, rašo washingtonpost.com.
Po šitiek kalbų apie benamius šunis, dušų ir tualetų įdomybes, jau nekalbant apie terorizmo grėsmę ir žmogaus teisių problemas, dėmesio centre atsidūrė kiti dalykai, kaip tai beveik visuomet nutinka kitą dieną po Olimpiados atidarymo ceremonijos.
Pirmąją varžybų dieną dėmesio centre atsidūrė sportininkai ir varžybos. Sudie, #sočioproblemos. Sveiki, #sočioolimpiečiai.
Regis, atsisveikinta kiek per anksti.
Iki šeštadienio vakaro Sočio problemos pasirodė niekur nedingusios, nors amerikiečių snieglentininkas Sage'as Kotsenburgas labai netikėtai tapo pirmuoju 2014 metų Olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtoju, o šokėjai ant ledo Meryl Davis ir Charlie White'as savo stipriu pasirodymu užsitikrino medalius komandinėse dailiojo čiuožimo varžybose.
Ir kalba eina ne vien apie pustuštes arenas ar kilusias diskusijas dėl dailiojo čiuožimo balų skaičiavimo. Ne vien tuo pasižymėjo pirmoji Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui 50 milijardų dolerių atsiėjusios fejerijos diena. Atsirado nauja vonios humoro porcija.
Jungtinių Amerikos Valstijų olimpietis bobslėjininkas Johnny Quinnas šeštadienį pateko į kuriozinę situaciją. Socialiniame tinkle „Twitter“ jis paskelbė nuotraukomis iliustruotą pasakojimą, kaip išsilaisvino iš vonios kambario, netikėtai užsikirtus jo durims.
Su savimi telefono neturėjęs sportininkas nerado kitos išeities, kaip išlaužti duris. Buvęs profesionalus amerikietiško futbolo žaidėjas tvirtina pasinaudojęs „bobslėjaus rogučių stūmimo treniruotėmis“ ir išmušęs skylę duryse, išlipo per ją.
Iki šeštadienio vakaro jo žinutė su nufotografuotomis durimis, kurios, kaip paaiškėjo, pagamintos ir gipso kartono plokštės, buvo persiųsta 18 tūkstančių kartų, o pats J. Quinnas pasirodė NBC laidoje „Today Show“.
Kitas, neabejotinai mažiau juokingas nutikimas su durimis šeštadienio rytą vos nesibaigė sunkia trauma. Arba dar blogiau. Didžiosios Britanijos bobslėjaus komandos narė Rebekah Wilson ketino lipti į liftą sportininkų kaimelyje, kai paskutinę sekundę pamatė, kad to lifto nėra, vietoj jo – vien tik tuščia šachta. Žinoma, kadangi tai 2014-ieji, ji taip pat įkėlė nuotrauką į „Twitter“. Laimei, moteris nenukentėjo.
Iki šeštadienio pusės dešimtos ryto, kai įsibėgėjo pirmosios vienuolika varžybų, oro temperatūra siekė puspenkto laipsnio šilumos ir kilo aukštyn, o dangus buvo nuostabiai giedras. Po kelių valandų dvidešimtmetis S. Kotsenburgas iš Jutos valstijos, stebėtinai panašus į Seano Penno vaidinamą personažą Jeffą Spicoli iš juostos „Pašėlęs gyvenimas Ridžmondo vidurinėje“ („Fast Times at Ridgemont High“), lenkėsi ant pakylos, kad jam ant kaklo būtų užkabintas pirmasis Olimpiados aukso medalis.
„Esu pakankamai nustebęs, kad man pavyko laimėti“, - neslėpė S. Kotsenburgas.
S. Kotsenburgo pergalė snieglenčių akrobatinio nusileidimo rungtyje – tai viena iš dvylikos šiemet debiutuojančių rungčių – tapo tikra sensacija.
Prieš užsitikrinant vietą prieš tris savaites vykusiose kvalifikacinėse varžybose, sportininkas nebuvo nugalėjęs nei vienose snieglenčių varžybose nuo tada, kai jam buvo vienuolika. Bet tai niekis, palyginus su tuo, kad subtropinio klimato zonoje esantis Sočis, beveik neturintis tam tinkamos infrastruktūros ir esantis šalia karo zonos, 2007 metais laimėjo teisę čia rengti žiemos olimpines žaidynes.
Tačiau po mėnesius trukusių įspėjimų dėl galimų teroristinių išpuolių, ir po kelių dienas netylančių diskusijų apie Sočio pasirengimą olimpinėms žaidynėms, guodė vien jau tas faktas, kad pirmoji varžybų diena praėjo be didelių trikdžių.
Pavyzdžiui, „Rosa Khutor“ parke, kur vienas realiausių pretendentų į medalius per treniruotę praėjusią savaitę susilaužė raktikaulį ir kur amerikiečių snieglenčių sporto superžvaigždė Shaunas White'as nusprendė verčiau pasitraukti, nei čiuožti, jo žodžiais, „bauginančia“ trasa, buvo visai nedaug griuvimų ir nemažai pagyrų dėl „sušvelnintų“ tramplinų.
„Snieglenčių akrobatinio nusileidimo trasos padarytos tikrai gerai, - sakė Norvegijos atstovas Staale'as Sandbechas, šeštadienį laimėjęs sidabro medalį. - Manau, kad šiandien viskas vyko sklandžiai“.
Apie visur esančią apsaugą – V. Putino vadinamąjį „plieninį žiedą“, kurį sudaro 37 tūkstančiai apsaugos darbuotojų, besirūpinančių Olimpiados saugumu – S. Kotsenburgas sakė: „Jie tikrai čia patikimi, visą laiką su kredencialais, ieško ir visa kita. Tačiau daugiausiai labai ramu“.
Dauguma olimpinių žaidynių vyksta pagal tą pačią schemą: ilgas savaites nerimaujama dėl infrastruktūros, teroro grėsmės ar dar kažko, kas greitai pamirštama vos prasidėjus varžyboms. Pavyzdžiui, 2008 metų Pekino vasaros olimpiada kėlė tuos pačius nuogąstavimus, kaip ir Sočio, tačiau dabar dauguma žmonių prisimena tik istorinius plaukiko Michaelo Phelpso ir sprinterio Usaino Bolto pasirodymus. Būtent apie tai praėjusią savaitę dažnai kalbėjo ir Rusijos pareigūnai, kurie šiuo klausimu darėsi vis kovingesni, ir dauguma sportininkų veteranų.
„Tai mano penktosios olimpinės žaidynės, - sakė amerikiečių žvaigždė slidininkas Bode'as Milleris, sekmadienį pasirodęs kalnų slidinėjimo varžybose, - ir atrodo, kad artėjant žaidynėms visi visada jaučia nerimą bei rūpestį, o pamąstymai ir visas dėmesys yra nukreipta į viską, išskyrus sportą ir sportininkus ir... olimpiados idealą. Manau, kad ir šį kartą ne kitaip. Žinoma, šie klausimai buvo ne daugiau politiniai nei Kinijoje ar olimpiadose, kurias tik galite prisiminti“.
Kita karšta šių žaidynių tema – seksualinių mažumų teisės. Šeštadienį buvo bemaž apsieita su tuo susijusių užuominų. Turint omenyje, kad pasaulis atidžiai seka V. Putino antigėjišką politiką, o praėjusią savaitę buvo imtasi griežtų priemonių prieš protestuotojus Maskvoje ir Sankt Peterburge, stebėtojai atidžiai sekė, ar nebus kokių protestų ant medalininkų pakylos ar bent jau vaivorykštės spalvų simbolikos.
Tačiau nieko panašaus šeštadienį nebuvo pastebėta, bent jau tarp sportininkų.
Vokietijos žurnalistas Christofas Siemesas iš savaitraščio „Die Zeit“ vilkėjo savo paties sukurtus marškinėlius su vaivorykštės spalvų vėliava ir tekstu iš olimpinės chartijos šeštojo principo, kuris skelbia: „Bet kokia šalies ar asmens diskriminacijos forma rasės, religijos, politikos, lyties ar kitu pagrindu yra nesuderinama su priklausymu olimpiniam judėjimui“.
Ch. Siemesas sakė, kad iš dalies jis taip siekė išsakyti kritiką Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentui Thomui Bachui, kuris taip pat yra vokietis, už tai, kas jo manymu, yra neadekvatus atsakas į įstatymus, kuriais draudžiama „gėjų propaganda“.
Ch. Siemeso teigimu, T. Bachas „visada sakė, kad pagal šį įstatymą nebus imtasi veiksmų per šias olimpines žaidynes. Aš maniau, kad tai tam tikras testas. Pamatysime“.
Jei kuri iš daugelio Sočio problemų nepraranda aktualumo tęsiantis žaidynėms, tai varžybų lankomumas. Snieglenčių akrobatinio nusileidimo varžybos šeštadienį vyko nedideliame stadione, tačiau vistiek didžiąją dalį dienos buvo užpildyta vos ketvirtadalis tribūnų. O štai 12 tūkstančių vietų turintys čiuožimo rūmai „Iceberg“, kuriuose neeiliniu įvykiu tapo kita naujiena – komandinio dailiojo čiuožimo varžybos – iš pradžių buvo pustuštė, tačiau iki varžybų pabaigos buvo bemaž užpildyta.
Bet vėl gi, tai nieko naujo. 2008 metais Pekine žaidynėse dirbantys savanoriai buvo vežami į varžybas vien tam, kad užimtų žiūrovų vietas (nors „Twitter“ buvo dar per jaunas, kad internete išplistų #pekinoproblemos). Mažiau nei prieš dvejus metus, per pirmąjį vasaros Olimpinių žaidynių savaitgalį, Londone organizatoriai į laisvų varžybų vietas dalino nemokamus bilietus britų kariams ir moksleiviams. Bet kaip įrodė Pekinas ir Londonas, lūkesčių sumažinimas prieš atidarymo ceremoniją priverčia tai, kas vyksta po to, atrodyti dar įspūdingiau.