Prieš tai, rugpjūtį, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsakymą, draudžiantį rengti manifestacijas du su puse mėnesio, kol vyks olimpinės ir parolimpinės žaidynės. Artėjant Sočio olimpiadai, ginčai dėl žmogaus teisių ir saviraiškos laisvės Rusijoje aštrėjo. Iki praėjusių metų gruodžio vidurio įvairaus rango Europos politikų, atsisakančių vykti į olimpiados atidarymą, skaičius artėjo prie dešimties. Apie „Sočio 2014“ boikotą prabilta ir JAV Kongrese.
Brangesnė, nei visos olimpiados kartu sudėjus
Laikas parodys, kiek ir kas boikotuos Sočio olimpines žaidynes ir ar apskritai boikotuos, bet olimpiada, dar neprasidėjusi, spėjo išgarsėti dėl savo kainos. Rusijos opozicinių politikų Boriso Nemcovo ir Leonido Martyniuko šių metų gegužę paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad iš viso pasirengti skirta 50 mlrd. JAV dolerių, nors pradinė 2007-aisiais numatyta suma sudarė 12 mlrd. JAV dolerių.
Pavyzdžiui, Juodosios jūros pakrantę ir olimpinius objektus jungiančio geležinkelio tiesimo kaina išsipūtė pustrečio karto (nuo 2,88 iki 8,32 mlrd. JAV dolerių) – geležinkelis atsiėjo daugiau negu amerikiečių marsaeigio „Curiosity“ misija.
Vokiečių dienraštis „Die Welt“ „Sočiui 2014“ skirtoje publikacijoje cituoja Rusijos audito rūmų atstovus, išvardijusius pažeidimus: statybos terminų užtęsimas, mėginimai sukčiaujant pakelti statybos kainą ir otkatų praktika. Taip pat šios šalies Nacionalinio antikorupcinio komiteto pirmininką Kirilą Kabanovą, pasak kurio, tokia praktika Rusijoje įprasta – nei bendrovės, nei valdininkai nesuinteresuoti informacijos skaidrumu.
Bendrovės „Moskonversprom“ vadovas Valerijus Morozovas 2010 m. dienraščiui „Novaja gazeta“ prisipažino, kad jo bendrovei teko buvusiam Rusijos prezidento kapitalinės statybos centrinės valdybos viršininko pavaduotojui Vladimirui Leševskiui duoti kyšį, siekiantį 12 proc. sutarties sumos (apie 6,4 mln. JAV dolerių). Tuometis prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasiekė, kad prokuratūra pradėtų tyrimą, bet vėliau byla buvo nutraukta.
Pasak žiniasklaidos, iš olimpiados galėjo pelnytis ir nusikalstamos grupuotės. Kai 2011-aisiais Maskvoje buvo nužudytas vienas nusikalstamo pasaulio lyderių Senis Hasanas (Aslanas Usojanas), šaltiniai Rusijos teisėsaugos organuose dienraščiui „The Guardian“ sakė, kad gali prasidėti karas dėl įtakos zonų persidalijimo, mat A. Usojanas Sočyje buvo lyg ir kriminalinių grupuočių deleguotas gubernatorius – „prižiūrėjo“ daugelio viešbučių, restoranų statybą bei miesto prieplaukos infrastruktūros darbus.
340 tūkst. gyventojų turinčiame prieatogrąžių regione nėra labai daug besidominčiųjų žiemos sporto šakomis. Šveicarų dienraštis „Le Temps“ dar šių metų pradžioje retoriškai klausė, kurioje kitoje pasaulio šalyje investuotojai sutiktų pakloti 24,5 mlrd. JAV dolerių, kad padėtų šalies prezidentui pasirengti olimpinėms žaidynėms. Juo labiau kai didelėje dalyje Rusijos trūksta automobilių magistralių ir veikia pasaulyje vienas lėčiausių ir labiausiai perkrautų geležinkelių.
Pasiūlymas, kurio atsisakyti negalima
Pasak rusų bendrovės „FBK“ Strateginės analizės departamento direktoriaus Igorio Nikolajevo, viską lemia specifiniai valdžios ir verslo santykiai Rusijoje. Verslininkai gauna iš valdžios pasiūlymą, kurio atsisakyti negali, jei nenori didelių nemalonumų. Be abejo, Kremlius naudoja ne tik bizūną. Verslo oligarchai žino, kad užsikrovę keblią ir veikiausiai nepelningą užduotį jie gali tikėtis palankių sprendimų kitose srityse, kurie leis kompensuoti praradimus.
Tiesa, artėjant žaidynėms ėmė ryškėti šio meduolio lazdos antras galas. Praėjusių metų lapkričio 1 d. rusų dienraštis „Vedomosti“ pranešė, kad olimpinių objektų statybos investuotojai iš Rusijos valdžios pareikalavo suteikti jiems mokesčių lengvatų ir galimybę restruktūrizuoti iš „Vnešekonombank“ statybai gautas paskolas. Pasak investuotojų, olimpinių objektų statyba pabrango dėl naujų Rusijos vyriausybės reikalavimų. Tarkim, bendrovės „Interros“ atstovai „Vedomosti“ skundėsi, kad kalnų slidinėjimo komplekso „Roza chutor“ statyba iš pradžių buvo įvertinta 800 mln. JAV dolerių, bet vėliau valdžia pareikalavo papildomai pastatyti olimpinį kalnų kaimelį už 1 mlrd. JAV dolerių.
2013 m. lapkričio 27 d. „Vedomosti“ informavo, kad iš 20 „Vnešekonombank“ suteiktų kreditų (iš viso 240 mlrd. rublių) olimpinių objektų statybai devynis (190 mlrd. rublių) veikiausiai teks restruktūrizuoti. „Vnešekonombank“ finansiniai nuostoliai tokiu atveju sudarys 175 mlrd. rublių, juos teks dengti iš šalies biudžeto. Ir informacijos agentūra „Bloomberg“ tą pačią dieną informavo apie po kilimu užvirusią nuožmią kovą tarp Rusijos vyriausybės, turtingiausių pramonininkų ir valstybinio banko. 7,4 mlrd. JAV dolerių kreditus išsidaliję bendrovės „Nornikel“ generalinis direktorius Vladimiras Potaninas, „Rusalo“ savininkas Olegas Deripaska, „Gazprom“ valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris ir „Sberbank“ valdybos pirmininkas Germanas Grefas pareiškė, kad dėl išaugusių išlaidų gali netekti investuotų pinigų.
Šie projektai iš pat pradžių balansavo ties atsipirkimo riba, o statybai pradėjus brangti tapo tiesiog nuostolingi. „Vnešekonombank“ šaltinis rusų dienraščiui taip pat sakė, kad po olimpiados Sočio nekilnojamojo turto rinkoje atsiras daugiau kaip 1 mln. kv. m gyvenamosios ir komercinės paskirties ploto, nors paklausa, bent iš dabartinės perspektyvos, beveik lygi nuliui. V. Putinas pasirūpino, kad būtų išleistos milžiniškos sumos, kad jo mėgstamas kurortas veiktų visus metus. Pasak kritikų, jei taip neįvyks, Rusijos vyriausybė gaus miestą vaiduoklį.
Migrantų nugaromis
Olimpinių ir infrastruktūros objektų statyba paveikė Sočio gyvenimą – kas savaitę radosi nelegalių sąvartynų, padidėjo pasenusios kanalizacijos apkrova, padaugėjo spūsčių, kone kasdien nutrūkdavo elektros tiekimas. Dienraščio „The Independent“ 2013 m. gruodžio 2 d. numeryje pasakojama, kad prasidėjus statybos darbams Aštyrio kaime prie Sočio išdžiūvo visi šuliniai, gyventojai nustojo maudytis Mzymtos upėje. Arba kaip nutiesus greitkelį ir „pamiršus“ įrengti jungiamąjį kelią visa gyvenvietė liko atkirsta nuo išorinio pasaulio. Užtat palei greitkelį daugėjo šiukšlių kalnų.
Olimpinius objektus stato keliasdešimt tūkstančių žmonių, didelė dalis (apie 50 tūkst.) jų – vadinamieji gastarbeiter. Vokiečių dienraščio „Die Tageszeitung“ 2013 m. gruodžio 2 d. numerio redakciniame straipsnyje „Migrantų nugaromis“ pasakojama statybininkų brigadininko uzbeko Saido istorija – nei jis, nei jo 30 žmonių brigada taip ir neišvydo darbdavių žadėtų pinigų, iš viso 300 tūkst. rublių. Saidui teko kreiptis pagalbos į žmogaus teisių gynimo centro „Memorial“ Sočio skyriaus koordinatorių Semioną Semionovą, kuris nuo 2012 m. liepos mėgina padėti olimpinius objektus statantiems migrantams.
Pasak koordinatoriaus, pirmi pagalbos šauksmai nuskambėjo 2012 m. lapkritį. 2013-aisiais jam teko susidurti su daugiau kaip 80 algos neišmokėjimo atvejų daugiau nei 1 500 darbininkų. 200 jų S. Semionovui pavyko padėti – iš darbdavių išmušė 6 mln. darbuotojams žadėtų rublių. Deja, dauguma migrantų lieka be nieko – pradėjus aiškintis jų reikalavimus, paliudyti galintys darbų vykdytojai dažniausiai būna išvykę į tėvynę. Pasak „Die Tageszeitung“, migrantai negali tikėtis politinės pagalbos, o Krasnodaro gubernatorius Aleksandras Tkačiovas siekia kuo greičiau išprašyti užsieniečius. Šių metų spalį „Human Rights Watch“ informavo apie masinius reidus prieš imigrantus, jų gyvenimą dažnai nežmoniškomis sąlygomis ir deportavimą be jokių paaiškinimų.
„Varžymasis falais“
Simboliškai atrodo lapkričio pabaigoje tarptautinėje žiniasklaidoje paskelbta informacija, kad Rusijos valdžia mėgino išpirkti iš autorių dokumentinį filmą apie korupciją statant olimpinius objektus. Britų dienraštis „The Daily Telegraph“ nurodė, jog filmo prodiuserei Simone Baumann buvo pasiūlyta 600 tūkst. svarų sterlingų, kad tik filmas nebūtų rodomas. Pasak prodiuserės, ji tris kartus atsakė Rusijos valdžiai. Filmą kurti padėjo Vokietijos, Austrijos ir Izraelio piliečiai, prie jo finansavimo rusai neprisidėjo. Jame pasakojama apie ekologinę žalą, kurią kelia olimpinių objektų statyba, taip pat rangovą, kuriam pagrasino, kad paskandins kraujyje, jei šis nesutiks sumokėti 50 proc. siekiantį otkatą. Apie neteisėtus olimpiados rengėjų veiksmus pasakoja iš Rusijos buvęs priverstas išvykti verslininkas Valerijus Morozovas, politikai Borisas Nemcovas ir Garis Kasparovas.
Užtat siekio pasipuikuoti netrūksta. Tai iškalbingai pademonstravo olimpinės ugnies estafetės peripetijos. Kur tik ji nepabuvojo: Šiaurės ašigalyje, Baikalo ežero dugne, Tarptautinėje kosminėje stotyje... Šio vojažo vinis buvo olimpinio deglo išnešimas į atvirą kosmosą. Operacijos sumanytojų netrikdė faktas, kad per kosminį pasivaikščiojimą deglas nebuvo uždegtas. Vokiečių dienraštis „Die Zeit“ straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Kieno ilgesnis?“ ta proga pasidžiaugė, kad pagyrūniškas olimpinis „varžymasis falais“ nuo kitų žaidynių baigsis – Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė nutarimą, kad olimpinės ugnies estafetė ateityje turės vykti tik šalies rengėjos teritorijoje. Beje, niuansas didybės ir populizmo tema – Kremliaus apylinkėse olimpinis deglas per klaidą buvo užgesęs, apsaugininkui teko jį pridegti žiebtuvėliu.
Apibendrinant – iš pirmo žvilgsnio ekskursas į šalį nuo pasirengimo „Sočiui 2014“. Keletas neredaguotų anoniminių komentarų prie naujienų apie įvykius Kijeve po to, kai Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti asocijuotos narystės Europos Sąjungoje (ES) sutartį:
Aš tai Janukovyčiaus vietoj bausčiau darbdavius, kurie išleidžia darbuotojus mitinguoti. Normalūs žmonės dirba, o ne mitinguoja prieš nežinia ką. Kad šitam mitingui buvo ruošiamasi dar prieš sutarties nepasirašymą, matosi iš to, kad visos demonstrantų vėliavos buvo užkabintos ant vienodų teleskopinių meškerykočių (reiškiasi, kažkas turėjo finansuoti mitingo iniciatorius, kažkas turėjo viską pagaminti, o tai užtruko nemažai laiko).
Aš irgi per TV mačiau, kaip mitinguotojai eina paėsti į palapinę. Klausimas, kas juos šeria? Ranka nekyla rašyti valgydina, nes eiti mitinguoti tik už pavalgymą, tai iki kiek reikia nužeminti žmogų?
Dar meteliai kiti, ir šviečiasi po euro sajuzo platybes blūdinėjančių naujų čigonų ir indėnų likimas, pragerta, išparduota, praėsta, be tautybės, pinigų, žemės, už kampo laukiant estrelos šalininkų geidulingiem žvilgsniam, kas su mumis atsitiko? Kad patys pragaran žengdami dar ir kitus viliodami tempiamės.
Ir pora išverstų komentarų – irgi Ukrainos tema – prie straipsnių viename rusų interneto dienraštyje:
Čia jums, Vova [Rusijos prezidento vardo trumpinys – A. S.], ne du su puse „nesutinkančiojo“ į policijos automobilį įkišti! Suprantu, kodėl raudojai iš laimės, kai pusė šalies balsavo už patį trečią kartą. Ne kiekvienam pavyksta asmeniniam naudojimui gauti vieną turtingiausių planetos teritorijų, apgyventą daugiausia laimingų avių, kurios eis ten, kur jas pasiųsi. Tau, Vova, nežinoma, kaip trukdo miegoti milijoninės minios gaudimas po tavo langais.
Kijevo taksistai veža žmones į Maidaną už dyką, deputatai ir dvasininkai stoja tarp piliečių ir milicijos, užkandinėse mitinguotojai sušildomi ir maitinami nemokamai, cerkvės suteikia prieglobstį ir apsaugą. Ir šią naciją nori nugalėti kažkoks neišsilavinęs prasčiokas?
Jokia paslaptis, kad nemažą dalį interneto komentarų sugieda komentuotojai, kuriems už tai mokama, vadinamieji troliai. Tas srautas ypač sutirštėja rimtesnių geopolitinių slinkčių atvejais, o įvykiai Ukrainoje būtent tokie – Maskvai žūtbūt reikia atitraukti ukrainiečius nuo eurointegracinių siekių ir suniekinti europines vertybes; maždaug, vergvaldžiai ir vagys ten visi. Morališkai supuvę. Dar blogesni negu už eurazines sąjungas agituojanti Rusija. Ką ir kaip rašyti (taip pat anonimiškai) – kiekvieno, taigi ir trolio, sąžinės reikalas. Na, o Kremliaus renčiama žiemos olimpiada, brangesnė už visas 21 iki tol buvusias kartu sudėjus, akivaizdžiai rodo, kokia Rusija „nesupuvusi“.