Pirmadienį paviešintoje tyrimo komisijos ataskaitoje nurodoma daugybė priežasčių, kodėl nuskendo „MV Butiraoi“, įskaitant girtą kelto įgulą ir nekompetentingą kapitoną.
Komisija, kurią praėjusiais metais įsteigė Kiribačio vyriausybė, nustatė, kad daugelis (galbūt net visos) nelaimės aukų mirė nuo alkio, dehidratacijos ir hipotermijos. Viena moteris mirė gimdydama.
Nors komisija išsiaiškino, jog kelto įgulos narių veiksmai prisidėjo prie didžiausios jūrų katastrofos Kiribačio istorijoje, tačiau jie nebuvo tyčiniai.
Komisija pateikė keletą rekomendacijų, pavyzdžiui, pastatyti paminklų žuvusiesiems atminti.
Kaip viskas įvyko
2018 m. sausio 18 d. rytą 89 keleiviai ir 13 įgulos narių įlipo į keltą „MV Butiraoi“ Nonouti saloje, viename iš 32 Kiribačio salyno atolų. Salyne gyvena apie 109 tūkst. žmonių.
Keltas turėjo plaukti į Betio gyvenvietę, esančią atole už 288 km. Anot Naujosios Zelandijos valdžios pareigūnų, kelionė turėjo trukti dvi paras.
17,4 metro ilgio laivui išplaukus į atvirą jūrą, jis susidūrė su iki 2,5 metro aukščio bangomis. Po 30 minučių pradėjo braškėti laivo pagrindinės skersinės sijos, o po dviejų valandų kai kurios laivo dalys sukrito į jo vidų. Galiausiai keltas subyrėjo ir nuskendo.
„MV Butiraoi“ buvo du 25 vietų gelbėjimosi plaustai ir dvi aliuminio valtys. Deja, vieną gelbėjimosi plaustą pradūrė laivo nuolaužos, o antrojo dugnas neatlaikė, todėl žmonės galėjo įsikibti tik į pripūstas kameras.
Maždaug trečią dreifavimo jūroje dieną viena aliuminio valtis apvirto ir nuskendo. Likusioje valtyje buvo labai nedaug maisto ir vandens, todėl išgyvenusiųjų gretos ėmė sparčiai retėti.
Sausio 26-ąją, praėjus aštuonioms dienoms nuo kelto išplaukimo iš salos, buvo pradėta paieškos ir gelbėjimo operacija.
Galiausiai sausio 28 d. aliuminio valtį pastebėjo Naujosios Zelandijos karinių oro pajėgų patrulinis lėktuvas „Orion“. Pavyko išgelbėti tik septynis žmones. Juos visus kamavo dehidratacija ir alkis. Tarp išgyvenusiųjų buvo du įgulos nariai ir 14-os metų amžiaus mergaitė.
Naujosios Zelandijos, Australijos ir JAV gelbėtojai tęsė paieškas iki vasario 3 d., Kiribačio – iki vasario 8 d. Nepaisant pastangų, likę 95 keltu plaukę žmonės laikomi dingę be žinios.
Kodėl nutiko nelaimė
Tyrimo komisija išsiaiškino, kad nuogąstavimų dėl „MV Butiraoi“ būta dar prieš keltui išvykstant iš uosto. Laivas neseniai buvo du kartus užplaukęs ant seklumos, pažeistas „dažnai viršijant leistiną keleivių ir krovinių svorį bei labai prastai prižiūrimas“.
Jo radijo ryšio licencija galiojo iki sausio 1 d., o pats keltas turėjo būti pripažintas netinkamu plaukioti jūromis sausio 20 d. Komisijos teigimu, iš esmės tai reiškia, kad ir sausio 18 d. „MV Butiraoi“ nebebuvo galima eksploatuoti.
Sausio 3 d. laivų inspektorius apžiūrėjo keltą ir nustatė, kad jame yra per mažai gelbėjimosi liemenių, o aliuminio valtyse nepakanka vietos keleiviams. Atsižvelgdamas į šiuos trūkumus jis nurodė, jog keltu negalima gabenti žmonių.
Kitą dieną „MV Butiraoi“ įvyko mechaninis gedimas – laivo propeleris įsipainiojo į žvejybinį tinklą.
Sausio 18 d. iš Nonouti salos išplaukusiame laive buvo per daug žmonių ir krovinių. Dėl viršsvorio padidėjo apkrova anksčiau pažeistoms kelto konstrukcijoms, rašoma komisijos ataskaitoje.
Kelto kapitono klaidos
Komisija taip pat išsiaiškino, kad kelto kapitonas ne kartą šiurkščiai suklydo. Laivui išplaukus, jis ignoravo savo kolegos perspėjimą apie prastas oro sąlygas atviroje jūroje ir nurodė tęsti kelionę nepaisydamas didelių bangų.
Kapitonas atsisakė sumažinti greitį „MV Butiraoi“ pradėjus skleisti stiprius garsus ir tinkamai neatliko savo pareigų „po avarijos įsiviešpatavus chaosui“.
„Jis sėdėjo ant apvirtusios valties korpuso kartu su keliais keleiviais. Liudininkų teigimu, kapitonas atrodė pritrenktas, apgailestaujantis ir nuliūdęs“, – pranešė tyrimų komisija ir pridūrė, kad visi įgulos nariai, regis, kovojo tik už savo gyvybę. Kapitonas „visiškai nesiėmė lyderio vaidmens“.
Laivui nuskendus, sausumoje apie nelaimę niekas nežinojo. Kapitonas nepranešė uosto sargybai, kad keltas išplaukia, neišsiuntė pagalbos signalo ir neįjungė radijo švyturio, kuris būtų padėjęs gelbėtojams rasti laivo keleivius ir įgulos narius.
Dėl šių klaidų paieškos ir gelbėjimo operacija buvo pradėta per vėlai, todėl žuvo daug žmonių.
Apskritai kalbant, kapitonui ir įgulos nariams trūko patirties ir kompetencijos. Kapitonas elgėsi neapgalvotai ir neatsižvelgė į laivo, įgulos ir keleivių saugumą.
„Vadovavimas įgulai ir kelto valdymas buvo labai prasti, todėl kilo pavojus juo plaukusiems žmonėms“, – teigiama tyrimo ataskaitoje.
Joje taip pat pabrėžiama, kad „MV Butiraoi“ kapitonas ir įgula darbo valandomis vartojo alkoholį. „Kiekvienas apsvaigęs įgulos narys jautėsi visagalis ir galvojo, kad pats gali priimti sprendimus.“