Triskart Nacionalinio susivienijimo (RN) kandidatė į prezidentus po susitikimo paragino surengti neeilinį parlamento posėdį, kad jo nariai per balsavimą dėl pasitikėjimo galėtų nedelsdami atmesti bet kokią naują vyriausybę.
„Nenoriu, kad ministras pirmininkas turėtų mėnesį laiko dekretu įgyvendinti toksišką politiką, kuri būtų pavojinga Prancūzijos žmonėms“, – sakė M. Le Pen.
Praėjusį mėnesį centristo E. Macrono paskelbti pirmalaikiai rinkimai nepadėjo Prancūzijai išsivaduoti iš aklavietės, kurioje nuo 2022 metų jo stovykla vadovauja mažumos vyriausybei.
Vietoj to Nacionalinė asamblėja (žemieji parlamento rūmai) yra iš esmės padalyta tarp trijų blokų: Naujojo liaudies fronto (NFP) kairiųjų partijų aljanso, turinčio daugiau kaip 190 vietų, prezidento šalininkų, turinčių apie 160 vietų, ir kraštutinių dešiniųjų RN, gavusio 140 vietų.
Nė vienas iš jų neturi daugumos – 289 narių 577 vietų parlamento rūmuose.
Nuo liepos 7 dienos, kai baigėsi antrasis rinkimų turas, kairieji siekė, kad E. Macronas ministru pirmininku paskirtų jų atstovą, sakydami, kad šis postas priklauso jiems, kaip didžiausiai valdančiajai jėgai.
Savo būsima kandidate į vyriausybės vadovus jie įvardijo beveik nežinomą 37 metų ekonomistę ir valstybės tarnautoją Lucie Castets.
Savo ruožtu E. Macronas atidėjo naujojo premjero paskyrimą, palikdamas laikinąją vyriausybę precedento neturinčiam laikotarpiui, nes ieško figūros, kuri sulauktų plataus palaikymo ir nebūtų tuoj pat atmesta per balsavimą dėl pasitikėjimo.
„Prezidento silpnybė yra ta, kad nuo pat antrojo turo nakties jis nesugebėjo pakeisti žaidimo ar ką nors išjudinti... Jis yra priklausomas nuo kitų geros valios, kad galėtų ištaisyti savo paties klaidas“, – konservatyviame dienraštyje „Le Figaro“ rašė komentatorius Guillaume’as Tabardas.
Kortos krenta kairiųjų nenaudai
Dabar, kai iki galutinio termino pateikti 2025 metų biudžeto projektą smarkiai įsiskolinusiai vyriausybei liko kiek daugiau nei mėnuo, spaudimas išaugo.
Nuo penktadienio E. Macronas kviečia partijų lyderius į derybas Eliziejaus rūmuose, tikėdamasis rasti tą sunkiai įmanomą visiems priimtiną kandidatą.
Visi laikosi įsikibę savo pozicijos, o NFP aljansas, kurį sudaro socialistai, komunistai, žalieji ir kraštutinių kairiųjų partija „Nenugalėtoji Prancūzija“ (LFI), tvirtina, kad jie laimėjo teisę įgyvendinti savo didelių išlaidų programą.
„Nenoriu dalyvauti šou, kuriame kortos krenta“ kairiųjų nenaudai, apie derybas su E. Macronu sakė Socialistų partijos vadovas Olivier Faure’as.
Vieną didelį žingsnį žengė LFI lyderis Jeanas Lucas Melenchonas, penktadienį pareiškęs, kad jo šalininkai neprivalo būti ministrais jokioje vyriausybėje, nes tam labai prieštarauja E. Macronas ir kiti politiniai veikėjai. Prezidentas ne kartą yra pavadinęs LFI „kraštutiniu“ judėjimu, siekdamas šią partiją įvardyti tokia pat užribio partija, kaip ir kraštutiniai dešinieji.
Anksčiau E. Macronas „manė, kad per dvi derybų dienas gali eliminuoti Castets vyriausybę kaip variantą“, rašė centro kairiųjų dienraštis „Le Monde“. Po J. L. Melenchono pasiūlymo „jam teks rimčiau nei planavo pagrįsti Prancūzijos visuomenei, kodėl jis atmeta NFP“, pridūrė laikraštis.
Pagrindiniai E. Macrono sąjungininkai konservatoriai ir RN vis dar žada balsuoti už nepasitikėjimą bet kokia kairiųjų vyriausybe, o po J. L. Melenchono pasiūlymo savo ugnį nukreipė į NFP didelių išlaidų manifestą, o ne į jos personalijas.
2027 metais vyksiančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose, kuriuose E. Macronas, išbuvęs dvi kadencijas, negalės vėl kandidatuoti, politinės paskatos ir toliau nepaliks vilčių kompromisams.
Atrodo, kad daugelis lyderių nori rinkėjams pademonstruoti savo ideologinį grynumą ilgose varžybose dėl aukščiausio šalies posto.