SBU sąrašuose 206 žmonės. Specialioji tarnyba tvirtina, kad 58 iš jų žuvo Sirijoje vasario mėn. pradžioje – per susidūrimą su amerikiečių kariais Deir ez Zoro provincijoje. Ukrainos saugumo tarnyba „privačios karinės Vagnerio bendrovės“ kovotojus vadina neetatiniais Rusijos karinės žvalgybos tarnybos – Vyriausiosios Generalinio štabo valdybos, kuri anksčiau buvo vadinama GRU – tarnautojais.
SBU atstovai papasakojo televizijos kanalui „Current Time“ („Nastojaščeje Vremia“) apie naują tyrimą. Jie tikina sugebėję nustatyti dviejų tūkstančių Rusijos „privačios karinės Vagnerio bendrovės“ kovotojų, kariavusių Rytų Ukrainoje ir Sirijoje, asmenybes. Specialioji tarnyba taip pat teigia žinanti samdinių adresus.
Ukraina
Televizijos kanalo „Nastojaščeje Vremia“ korespondentas Vladimiras Runecas patikrino SBU duomenis ir pasikalbėjo su karo Donbase dalyviais.
Nuo 2014 m. Lvovo įgulos šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje lankosi nemažai dalyvavusiųjų Donbaso kariniuose veiksmuose. Vienas jų – Nazarijus Čiginas, jis dalyvavo Luhansko oro uosto gynyboje, po to buvo sunkiai sužeistas ir pakliuvo į nelaisvę.
Nazarijus papasakojo, kad būdamas nelaisvėje įsitikino, jog kitoje linijos pusėje kariauja ne tik separatistai.
„Rusų kariai – jie, sakykim, neslėpė. Ten buvo įvairių – jaunų vaikinų, tokių kaip aš, 20–25 metų, buvo karininkų. Jie neturėjo karinių laipsnių, bet iš to, kaip į juos reaguodavo šie jauni vaikinai ir separatistai, buvo aišku, kad tai kažkokie pareigūnai“, – prisimena Nazarijus.
Ukrainos specialiosios tarnybos tvirtina, kad „vagneriai“ vykdė ir ko gero iki šiol savo veiklą vykdo būtent Luhansko srities teritorijoje, o daugiausia savo žmonių Ukrainos teritorijoje prarado mūšiuose už Luhansko oro uostą, vėliau – už Debalcevę.
Oro uosto gynybai vadovavo tuomet buvęs pulkininkas, o dabar generolas ir nacionalinis Ukrainos didvyris Andrijus Kovalčukas.
Jis papasakojo, kad tada jie buvo informuoti apie „galimus „Vagner“ gaujos veiksmus“, o vėliau tai patvirtino vietos gyventojai.
„Galbūt jie neturėjo tikslios informacijos, bet vis tiek kažkas kažkur buvo girdėjęs šį pavadinimą, tad ši informacija jau pasiekdavo mane kaip vadovą ten, Luhansko oro uoste“, – paaiškino A. Kovalčukas.
SBU pareigūnas Igoris Guskovas „privačios karinės Vagnerio bendrovės“ veiksmus Ukrainoje tiria nuo 2014 gegužės mėn. Jo teigimu, nuo privačių karinių kitų šalių bendrovių rusų bendrovė skiriasi kardinaliai.
„Visų pirma, tai specialusis Rusijos specialiųjų tarnybų dalinys. Mes turime pagrindą teigti, kad tai specialusis Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos, žinomos kaip GRU, dalinys“, – sako I. Guskovas.
SBU teigimu, nepaisant to, kad „vagneriai“ pirmiausia buvo pastebėti Donbase, ir tik vėliau Sirijoje, Libijoje ir net Centrinėje Afrikoje, žmonės, vėliau tapę samdiniais, dalyvavo dar Krymo aneksijoje.
„Mes matome, kad jie kirto valstybinę sieną, dažniausiai keltais iš Rusijos pusės į Krymą, ir ten dalyvavo veiksmuose, – aiškina I. Guskovas. – Bet kaip dalinys su pareigybėmis, etatais ir tam tikra šiandien mums žinoma struktūra, jis susiformavo 2014 m. gegužės mėn. Luhansko srityje.“
Federaliniai Rusijos kanalai neparodė susidomėjimo „privačios karinės Vagnerio bendrovės“ samdinių sąrašu. Tik Jevgenijaus Prigožino kontroliuojamas leidinys „Federalinė naujienų agentūra“ paskelbė medžiagą, kurioje pacitavo Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto narį Sergejų Cekovą, kuris SBU sąraše figūruojančius asmenis pavadino Rusijos didvyriais.
Vėliau projekto „Inform Napalm“ puslapyje buvo paskelbtos nuskenuotos, kaip manoma, „privačios karinės Vagnerio bendrovės“ narių, patekusių į SBU sąrašus, pasų kopijos.
Televizijos kanalo „Nastojaščeje Vremia“ korespondentai patikrino Rusijos federalinės mokesčių tarnybos duomenų bazę ir išsiaiškino, kad žmonės su tokiais pasų duomenimis iš tiesų egzistuoja, bet susisiekti su asmenimis, įtrauktais į SBU sąrašą, neįmanoma – jų paskyros socialiniuose tinkluose uždarytos, o telefonai neveikia.
SBU duomenimis, „privačios karinės Vagnerio bendrovės“ nariais skirtingu metu buvo daugiau nei penki tūkstančiai žmonių. „Conflict Intelligence Team“ lygiai prieš metus paskelbė „vagnerio“ žetoną su serijos numeriu 4293. Bet dabar, kaip teigia Ukrainos specialioji tarnyba, po patirtų didelių žmogiškųjų nuostolių Sirijoje ir Donbase, šią struktūrą ištiko kadrų krizė.
„Matome, kad ne mažiau nei 20 procentų jų – asmenys su kriminaline praeitimi. Peršasi išvada, kad priėmimo į „Vagnerį“ reikalavimai sumažinti, – sako Igoris Guskovas. – Mes tiksliai žinome, kad anksčiau tam tikru etapu jie buvo tikrinami melo detektoriumi (turime netgi duomenis tų asmenų, kurių kandidatūros po patikrinimo buvo atmestos). O dabar dėl patirtų didelių žmogiškųjų nuostolių atrenkant asmenis į „Vagnerį“ taikomi daug mažesni reikalavimai.“
Ukrainos specialiosios tarnybos tikina artimiausiu metu paskelbsiančios daugiau informacijos apie „privačios karinės Vagnerio bendrovės“ narius.
Visus faktus, kuriuos surinko specialiosios tarnybos, Ukrainos vadovybė ketina naudoti tarptautiniuose teismuose prieš Rusijos Federaciją.
Rusija
Televizijos kanalo „Nastojaščeje Vremia“ žurnalistas Jurijus Baraniukas pabandė patikrinti dalį SBU paskelbto sąrašo ir iš jo išrinko asmenis, kurie gyvena ar gyveno Samaros srityje.
Šis regionas yra nelabai arti Maskvos, čia sunku rasti darbą su geru atlyginimu, didelė rizika būti atleistam. Ypač Toljatyje, kur situacija darbo rinkoje daugiausiai priklauso nuo to, kaip klostosi reikalai „AvtoVAZ“ gamykloje. Taigi, gan tinkama vieta verbuoti samdinius į privačią kariuomenę.
Ukrainos specialiosios tarnybos duomenimis, iš Samaros ir Toljačio į privačios karinės bendrovės gretas užsirašė keturi asmenys: Vitalijus Ustinovas, Olegas Žalybinas, Jegoras Svetkinas ir Moldovos pilietis Sergejus Prida.
„Privačios karinės Vagnerio bendrovės“ tyrimo autorius Denisas Korotkovas papasakojo kanalui „Nastojaščeje Vremia“, kad turi patikimų duomenų apie bent du asmenis iš šio sąrašo – J. Svetkiną ir S. Pridą, kurie buvo ar yra „Vagnerio bendrovės“ nariai. Patvirtinti likusių pavardžių jis negalėjo.
Iš publikacijų įvairiose žiniasklaidos priemonėse žinomos dar penkių „Vagnerio bendrovės“ samdinių iš Samaros srities pavardės.
Rasti informaciją apie Toljačio gyventojus, taikos metu žuvusius karštuose taškuose, nebuvo labai sunku – daug duomenų prieinama viešai.
Grigorijus Mečtanovas
G. Mečtanovas buvo verslininkas: nuo 1994 m. jo vardu buvo įregistruota turizmo agentūra „Turmet“, bet verslas nebuvo sėkmingas – liko tik skolos. Iš teismų dokumentų aišku, kad G. Mečtanovas negrąžino skolų bankui, ir niekas iš jo giminaičių nepanoro tapti jo paveldėtoju ir mokėti skolas bankui. Tai, kad G. Mečtanovas turėjo finansinių problemų, paaiškėjo tik po jo mirties iš Samaros srities teismo duomenų.
Toljatyje žurnalistai rado G. Mečtanovo tėvą Genadijų Mečtanovą, kuris neslėpė netekęs sūnaus ir to, kad sūnus po mirties buvo apdovanotas Ordinu už narsą.
Vis dėlto parodyti ordino Genadijus nepanoro ir pareiškė, kad kol kas negali papasakoti, kaip ir už ką buvo apdovanotas jo žuvęs sūnus.
„Tai slapta informacija, kada ji bus nebe slapta – neaišku. Neįsižeiskite. Tai tiesiog didelis mūsų skausmas. Atskleisti spaudai šios informacijos kol kas negalima“, – pasakė jis žurnalistams.
Ukrainiečių svetainėje „Mirotvorec“ paskelbto pranešimo autorius G. Mečtanovą vadina vadinamosios „Donecko Liaudies Respublikos“ kovotoju.
Leidinio „VolgaNews“ publikacijoje rašoma, kad jam buvo įteiktas apdovanojimas kaip „karo veiksmų Čečėnijos Respublikoje dalyviui“. Tačiau Grigorijus Mečtanovas palaidotas ne Didvyrių alėjoje, kur yra etatinių kariškių kapai.
Vasilijus Jurlinas
Vieningo valstybinio juridinių ir individualia veikla užsiimančių asmenų registro duomenimis, likus pusei metų iki mirties Vasilijus Jurlinas mėgino pradėti verslą ir užsiregistravo kaip individualią veiklą vykdantis asmuo. Bet galiausiai apsisprendė vykti į Siriją.
Jo kaimynas patvirtino, kad V. Jurlinas kariavo Sirijoje: „Jis ten vyko pagal sutartį, tarnavo karštajame taške.“
SBU manymu, V. Jurlinas pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje tarnavo Karinėse oro pajėgose, dalyvavo kariniuose veiksmuose Čečėnijoje ir Dagestane.
Jo paskyroje socialiniame tinkle „VKontakte“ ypač daug nuotraukų su draugais žydromis beretėmis. Jie visada kartu švęsdavo Karinių oro pajėgų dieną.
Vasilijus Jurlinas palaidotas Primorsko kapinėse šalia paprastų civilių, bet jo antkapis labai skiriasi nuo kitų – jis didelis, iš granito, ant jo pavaizduotas vyriškis karine uniforma, už jo – parašiutininkai, lėktuvas, o šalia – išblukusi žydra beretė.
Jei tikėsime žuvusiojo kaimynais, karinę tarnybą V. Jurlinas paliko seniai, po to baigė Toljačio valstybinį universitetą.
Į Siriją jis vyko jau būdamas civiliu.
„Dirbo gamykloje, po to iš jos išėjo, – žurnalistams papasakojo V. Jurlino kaimynas. – O tada parsisamdė į Siriją. Jų ten berods penki žmonės žuvo – sprogus minai.“
Andrejus Šreineris
Pomirtinis Toljačio gyventojo Andrejaus Šreinerio apdovanojimas buvo įteiktas jo giminaičiams.
Jis palaidotas Toljačio Banykino kapinėse, Didvyrių alėjoje.
Anoniminėje svetainėje gruz200.net paskelbtas A. Šreinerio mirties liudijimas. Liudijime nurodyta, kad vyriškis žuvo Ukrainos Donecko srityje, bet patvirtinti dokumento autentiškumo žurnalistai negalėjo.
Oficialioje versijoje nurodyta, kad Ordiną už narsą A. Šreineris gavo už dalyvavimą karo veiksmuose Čečėnijoje, nors 2015 m. pradžioje ten nevyko jokie mūšiai. Užtat A. Šreinerio mirties data sutampa su mūšių Debalcevėje (Rytų Ukrainoje) datomis.
Andrejus Jelmejevas
Šalia A. Šreinerio palaidotas Andrejus Jelmejevas. Jo antkapyje taip pat išgraviruotas Ordinas už narsą, gautas po mirties. Sutampa A. Jelmejevo ir A. Šreinerio mirties data. Žurnalistas Denisas Korotkovas tyrime, kuris buvo paskelbtas „Fontanka.ru“ svetainėje dar 2016 m., nustatė, kad A. Šreineris ir A. Jelmejevas niekuo nebuvo susiję nei su šauktinių, nei su profesionalia Rusijos kariuomene.
A. Jelmejevas ir A. Šreineris buvo palaidoti šalia kitų karių, kurie žuvo eidami karinę tarnybą.
Žurnalistams nepavyko Toljatyje rasti A. Jelmejevo ir A. Šreinerio artimųjų ir paklausti, ką šiedu vyrai veikė Donbase. Tačiau yra žinoma, kad abu jie kaip ir G. Mečtanovas su V. Jurlinu turėjo finansinių problemų. Abu jie anksčiau buvo kariškiai.
Išvardyti asmenys toli gražu nėra vieninteliai „Vagnerio bendrovės“ samdiniai iš Samaros srities.
„Republic“ duomenimis, Molkino treniruočių bazėje Krasnodaro krašte samdiniai gauna apie 80 tūkst. rublių per mėnesį (apytikriai 1060 EUR). Sirijoje algos gerokai didesnės, atskleidė leidinio pašnekovai – 240 tūkst. rublių (apytikriai 3200 EUR).
„Valstybė prarado karinės prievartos monopolį“
JAV ir Kanados RAN instituto direktoriaus pavaduotojas, atsargos generolas majoras Pavelas Zolotariovas yra įsitikinęs – visame pasaulyje pastebima tendencija, kad privačios karinės bendrovės atlieka funkcijas, kurias anksčiau galėjo atlikti tik ginkluotosios pajėgos.
Jo teigimu, tokia tendencija susijusi su tuo, kad valstybė prarado karinės prievartos monopolį.