„Toks vaizdas, koks dėliojasi dabar, būtų buvęs neįsivaizduojamas prieš kelias savaites: Rusija, kuri buvo griežtai kritikuojama už civilinių objektų bombardavimą, gavo iniciatyvą JAV sąskaita. Susidūręs su kadenciją bebaigiančio Baracko Obamos administracijos pasyvumu, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas tapo varomąja jėga šioje dramoje“, – rašo straipsnio autoriai Roy‘us Gutmanas ir Michaelas Weissas.
„Prieš išsiųsdamas karius į Siriją – šį žingsnį jis svarstė daugiau nei metus – R. Erdoganas pamynė savo išdidumą ir atsiprašė Rusijos už numuštą lėktuvą, kuris kirto Turkijos sieną praėjusių metų lapkričio mėnesį. Po to jis nuskrido į Maskvą, į derybas su prezidentu Vladimiru Putinu. Aukštus postus užimantys R. T. Erdogano padėjėjai taip pat vykdė intensyvias derybas su kitu dideliu B. al Assado režimo šalininku – Iranu“, – rašoma straipsnyje.
„Sprendžiant iš visko, Rusija dabar perėjo į kitą pusę, paskui save nusitempdama savo satelitinę valstybę, – mano žurnalistai. – Ji taip pat tiesiogiai dalyvauja kovoje prieš vadinamąją „Islamo valstybę“, netgi tvirtindama, kad įvykdė antskrydį, per kurį žuvo vienas iš ISIS lyderių – Abl Mulhammadas al Adnanis.
„Ankstesnis išsidėstymas: Rusija ir Iranas energingai prieštaravo prieš Turkijos įsiveržimą į Siriją ir grasino priešintis, net taikyti karinę jėgą“, – primena leidinys.
„Rusija, Iranas ir Sirijos vyriausybė buvo sąjungininkės su Kurdų liaudies gynybos daliniu YPG. Bet B. Obamos administracija, baimindamasi, kad NATO narės Turkijos susidūrimas su Rusija arba Iranu gali išprovokuoti daug didesnio masto karą, atsisakė palaikyti Turkijos kišimąsi į Sirijos karą. Vietoj to ji taip pat susijungė su YPG ir užtikrino, kad teiks oro gynybą, žvalgybos duomenis ir kitą paramą atakuojant „Islamo valstybės“ objektus“, – rašoma straipsnyje.
„Naujasis išsidėstymas: Rusija ir Iranas neišsakė jokių rimtų protestų prieš Turkijos įsikišimą“, – rašo autoriai.
„O Vašingtonas, ko gero, buvo pergudrautas. Leidinys „The Wall Street Journal“ pranešė, kad JAV ir Turkija aptarė bendrą intervencijos į Sirijos karą strategiją, bet prezidentas B. Obama nukėlė Pentagono planų patvirtinimą“, – rašoma straipsnyje.
Tokiu būdu Turkija viena su savo kariais nužygiavo į priekį, su ribota JAV karinių oro pajėgų parama.
R. T. Erdoganas, kuris prieš septynias savaites išgyveno pasikėsinimą į savo gyvybę ir bandymą įvykdyti karinį perversmą, vienašališkai tarėsi su V. Putinu dėl leidimo įsiveržti į Sirijos teritoriją, bet nėra aišku, ar prieš tai jis konsultavosi su prezidentu B. Obama ir ar koordinavo su juo savo veiksmus, pažymi leidinys.
Taip B. Obamos administracija koalicijų kare prieš ISIS pakliuvo į nejaukią ir nemalonią padėtį savo svarbiausios partnerės regione atžvilgiu. Beje, ši partnerė vis dažniau užima antiamerikietišką poziciją, rašo straipsnių autoriai.
Turkijos valstybinės žiniasklaidos priemonės ir politinis aparatas pastarąsias kelias savaites nieko daugiau neveikė, tik kaltino CŽA, JAV valstybės departamentą ir Baltuosius Rūmus organizavus nepavykusį perversmą Turkijoje, rašoma publikacijoje.
„Tačiau Jungtinės Valstijos vargu ar galėtų sau leisti nutraukti santykius su Turkija, turint omenyje jų priklausomybę nuo Turkijos Inčirliko karinės oro bazės (İncirlik Hava Üssü), iš kurios vykdomos žvalgybos ir antskrydžių operacijos prieš „Islamo valstybės“ ekstremistus“, – rašo leidinys.
„Ankara informavo JTO Saugumo Tarybą apie savigynos tikslais vykdomą intervenciją Sirijoje – tai leidžiama pagal JTO įstatų 51-ą straipsnį. Bet nė viena iš Sirijos globėjų – Iranas ir Rusija – nepasmerkė įsiveržimo kaip neteisėto šalies suvereniteto pažeidimo. Turkų valdininkai kalbėjo apie gana palankią tarptautinę atmosferą, kuri dar prieš metus būtų buvusi neįsivaizduojama“, – rašoma straipsnyje.
Tokią santūrią reakciją į operaciją „Eufrato skydas“ ko gero nulemia tai, kad daugiau nei dvejus metus stebėję, kaip ISIS šeimininkauja Sirijoje be didesnio pasipriešinimo iš B. al Assado režimo pusės, Damaskas ir Maskva slapta tikisi, kad Turkija ne tik nustums ekstremistus nuo savo sienų, bet ir neleis YPG sukurti autonominės teritorijos Šiaurės Sirijoje, mano autoriai.
„Spėjimai, kad R. T. Erdoganas gali sudaryti karinę sutartį su B. al Assadu tam, kad būtų lengviau sulaikyti YPG (abi šalys dėl to susitarė), pasirodė po žiniasklaidoje pateiktų spėlionių apie tai, kad V. Putinas galėjo iš anksto perspėti B. al Assadą apie Turkijos planus“, – rašoma straipsnyje.
„Tokiame kontekste kyla klausimas: jei sandoris buvo sudarytas, ką gaus B. al Assadas ir V. Putinas?“ – rašo žurnalistai.
„Dauguma sirų įtaria, kad mainais į įtakos sferą Šiaurės Sirijoje, įskaitant ir Alepą, Turkija sutiks su režimo ir jo sąjungininkų kontrolės atkūrimu strategiškai svarbiuose Damasko ir Chomso rajonuose – provincijose, kurios jungia šalies sostinę su Tartuso ir Latakijos pakrantės zonomis“, – pažymi leidinys.