Su nerimu stebimos naujo karo užuomazgos: tikina, kad tada „Gazos Ruožas atrodys tarsi rojus“

Libane tvyro artėjančio karo nuojauta. Jau kelis mėnesius Izraelis ir „Hezbollah“, Irano apginkluota šiitų organizacija, atakuoja viena kitą dronais ir raketomis. Šiaurės Izraelis – subombarduotas ir ištuštėjęs: 70 tūkst. žmonių buvo priversti išsikelti. Pietų Libaną paliko dar didesnis kiekis kontingento. Liepos 3 d. Izraelis nukovė svarbų „Hezbollah“ vadeivą ir sulaukė atsako raketų ugnimi. Kelios šalys, įskaitant Jungtines Valstijas, ragina savo piliečius išvykti iš Libano. Izraelio lyderiai apie karą kalba taip, tarsi jis būtų neišvengiamas. Jei karas prasidės, tai bus aršiausias pastarųjų dešimtmečių konfliktas regione – nelaimė Izraeliui ir katastrofa Libanui.

Šito išvengti dar įmanoma. Jungtinių Valstijos bei Europos diplomatai ir toliau kursuoja tarp Izraelio ir Libano, tikėdamiesi, nors palaipsniui mažiau, kad „Hezbollah“ pasitrauks per 7–10 kilometrų nuo sienos. Liepos 2 d. grupuotė pareiškė, kad nutrauks ugnį, jei Gazos Ruože bus sudarytos paliaubos. Deja, tokia taika būtų itin trapi, o galimų „Hezbollah“ reidų baimė daugybę izraeliečių atgrasytų nuo grįžimo.

Jei Izraelis, siekdamas susilpninti „Hezbollah“ ir nustumti ją tolyn į šiaurę, ryžtųsi pradėti karą, veikiausiai stengtųsi užimti konkrečią teritoriją Libano pietuose, kurią buvo okupavęs iki 2000 metų. Vien tai būtų sunki karinė užduotis. 2006 metais, per vos 34 dienas trukusį karą, „Hezbollah“ šimtais prieštankinių pabūklų pasitiko Izraelio šarvuočių atakas – tokio dalyko Izraelio gynybos pajėgos (IDF) nesitikėjo.