Savo atsiminimų knygoje „Mano laimė ir pragaras su Pablo Escobaru“ Victoria Eugenia Henao detaliai ir skausmingai atskleidė, koks buvo jos gyvenimas su narkotikų karaliumi, kodėl ji priėmė sprendimą likti su juo, kaip vertino šeimą ir kaip tikėjosi pradėti naują gyvenimą Europoje – tačiau nesėkmingai.
Pabėgimo scena kaip iš filmo
Mudvi su Manuela sėdome į šarvuotą, baltos spalvos visureigį „Trooper“, o Chuanas Pablas ir Andrėja – į kitą panašų, tik raudoną su balta priekaba. Priekyje važiavo juodas „Trooper“, tuščias, kad suklaidintų priešus. Mašinoje tvyrojo slogi tyla, o aš apsikabinusi dukrą meldžiau Gailestingąją Mergelę, visų nuskriaustųjų gelbėtoją, kad mus saugotų ir kad nieko mums neatsitiktų.
Scena atrodė kaip iš filmo. Kol visu greičiu lėkėm į oro uostą, per langą mačiau, kad karavaną lydi keletas policijos sraigtasparnių. Jie skrido praviromis durimis, jų viduje įžiūrėjau šautuvais ir kulkosvaidžiais ginkluotus vyrus.
Sklido kurtinantis triukšmas, abiejose kelio pusėse automobiliai traukėsi kuo toliau nuo mūsų.
Pagaliau, po šitiek valandų įtampos ir širdį gniaužiančios baimės, bijodami bet kur ir bet kada būti užpulti, be kliūčių pasiekėme Rionegro oro uostą. Po kelių minučių, 13 val. 15 min., jau skridome į Bogotą Avianca lėktuvu. Kai nusileidom El Dorade, mus nuvedė į VIP salę tarptautinių skrydžių terminale, kur mus apsupo pareigūnai ir žurnalistų spiečius.
Apsaugai buvo paskirtos neproporcingai gausios pajėgos, mat generalinis viceprokuroras Fransiskas Chosė Sintura (Francisco José Cintura) atsiuntė savo sargybos padalinį iš dar dvidešimties vyrų. DAS* atsiuntė dar penkiolika detektyvų, o vietą, kurioje buvome, apsupo dar pusšimtis nacionalinės policijos pareigūnų. Taip, mes tuoj paliksim šalį, bet mintimis esu su Pablo, apie kurį nieko nežinojome jau keletą dienų. Mane ramino tai, kad bent žiniasklaida apie jį nieko nerašė, nei blogų, nei gerų naujienų. Neįsivaizdavau, kad mano vyrui gyventi buvo likusi tik savaitė.
*DAS (isp. El Departamento Administrativo de Seguridad) – saugumo administracijos departamentas. – Vert. past.
Dėl saugumo pirmiausia į lėktuvą įlaipino mus ir pasodino verslo klasėje. Lėktuvas buvo pilnas keleivių ir išskrido laiku. Greitai pakilo, bet aš nenuleidau akių nuo lėktuvo durų, nes atrodė, kad tuoj jos atsidarys ir kas nors įsiverš mūsų išsitempti. Paranoja man nedavė ramybės. Vienu metu Chuanas Pablas ir Andrėja žaidė žaidimą, kuris pirmasis atpažins tarp keleivių užsimaskavusį policininką. Ji parodė į kelis žmones, o jis – į du sėdinčius netoliese mūsų, kurie, lėktuvui nusileidus Frankfurte, pirmieji pašoko iš savo vietų.
Be miego ir pasiruošusi viskam
Didžiąją laiko dalį nieko nekalbėjom. Jokių klausimų, tiesiog tylėjom. Beveik dešimtį metų negalėjome užtektinai išsimiegoti, nes mus nuolat persekiojo, puldinėjo, įkišdavo į nelaisvę; visada privalėjau būti pasiruošusi bet kam. Iš nuovargio man merkėsi akys, bet pašokusi vėl atsimerkdavau, nes bijojau užsnūsti ir iš akių paleisti savo vaikus.
Kai nuo skrydžio pradžios praėjo gera valanda, lengviau atsikvėpiau; patikėjau, kad skrendam į laisvę, į naują gyvenimą. Smarkiai klydau, nes ši iliuzija dužo po 47 valandų. Nenutuokiau, kad, kol mes skridom vildamiesi pradėti naują gyvenimą Europoje, Kolumbijoje ėmė vykdyti slaptą planą pasinaudojant mumis surasti Pablo.
Istorija verta knygos
Kas tuomet įvyko, smulkiai sužinojau tik 2017 m. balandžio mėnesį, tai yra po vyro mirties praėjus dvidešimt ketveriems metams, kai perskaičiau „tūkstančio mūšių generolo“ Oskaro Narancho (Óscaro Naranjo) knygą – ilgą interviu, kurį su policijos pareigūnu, aktyviai dalyvavusiu operacijoje, per kurią buvo nušautas Pablo, parengė žurnalistas ir W radio radijo stoties vadovas Chulijus Sančesas Kristas (Julio Sánchez Cristo).
Generolo Narancho pasakojimas įspūdingas, nors mums buvo paspęstos pinklės. Jis rašo štai kaip: „Tos istorijos atomazga pradėjo aiškėti 1993 m. lapkričio pabaigoje, kai sužinojome, jog Escobarų šeima ieškoti prieglobsčio ketina išvykti į Vokietiją. Radome tris priežastis, kodėl negalime leisti, kad toji šalis juos priimtų: pirma, jei jo šeima liks be apsaugos, mafijos galva dar labiau sužiaurės, nes nebeturės ko prarasti; antra, jų šeima reiškė galimybę jį pagaliau surasti; trečia, jei jų šeimą ten priimtų, jis gali pabėgti į užsienį, o tai apsunkintų vykdomas jo paieškos operacijas. Lemiamą vaidmenį suvaidino Vokietijos ambasadorius Kolumbijoje. Pas jį apsilankė policijos direktorius, mano vadovas generolas Gomesas Padilja (Gómez Padilla) ir išaiškino jam, kaip pavojinga Vokietijai priimti Escobarų šeimą, nesvarbu, laikinai ar ilgam. Vis dėlto, kol abiejų šalių kanceliarijos analizavo situaciją ir tarėsi tarpusavyje, lapkričio 27 dieną Escobarai išskrido, tačiau generolas Gomesas Padilja į lėktuvą, skrendantį maršrutu Bogota – Frankfurtas, įsodino du užsimaskavusius policijos pareigūnus.“
Žurnalistas lėktuve
Skridome jau dvi valandas, kai prie mūsų priėjo jaunas vyras ir prisistatė esąs Oskaras Ritorė (Óscar Ritoré), televizijos Noticias Uno žinių redakcijos reporteris. „Kaip sužinojot, kad mes skrendam?“ – iškart paklausiau, bet jis išsisukdamas kažką numykė, tačiau supratau, jog informacijos jam suteikė kažkas iš aukštų sluoksnių Bogotoje. Žurnalistas tiesiai šviesiai pareiškė, kad nori paimti iš mūsų interviu, jog mus labai užjaučia dėl sudėtingos padėties, į kurią patekome, ir pasisiūlė padėti, kuo tik galės.
Daug metų nei Pablo, nei aš beveik nebendravome su žurnalistais, tačiau netikėtai pasirodęs Ritorė galėjo būti labai parankus, tapti mūsų sąjungininku ir saugikliu, kad mums nieko neatsitiks. Susitarėme susitikti, kai atvyksime į Frankfurtą, bet nieko jam nepažadėjome, nors pamanėme, kad duoti jam interviu šiuo atveju gali būti naudinga.
Išsilaipinimas Vokietijoje
Laikas lėkė, ir netrukus kapitonas skardžiu balsu pranešė, kad leidžiamės į oro uostą Vokietijoje. Aušo 1993 m. lapkričio 28 diena, buvo šešios ryto. Man pasirodė keista, kad pasiekęs žemę lėktuvas skubiai sustojo, o ne riedėjo stabdydamas leidimosi taku. Vos tik jį sustabdęs kapitonas per garsiakalbį pranešė:
– Mieli keleiviai, atsiprašome už staigų nutūpimą ir už tai, kad truputį užtruksim. Mes jau ant Vokietijos žemės, dabar išlaipinsime kelis keleivius, o paskui jus nuvešime iki tarptautinio terminalo, kur ir baigsime kelionę.
Pilotui baigus kalbėti, du vyrai, kuriuos Chuanas Pablas spėjo esant pareigūnus, pakilo iš savo vietų ir priėjo prie manęs. Vienas iš jų tarė:
– Ponia, mes iš Interpolo, vyriausybė mus paskyrė jus saugoti ir žiūrėti, kad jums nekiltų joks pavojus.
Gerokai nustebau tai išgirdusi. Jei vyriausybė nė kiek nepadėjo mums išvykti iš šalies, tai kodėl dabar staiga taip parūpo mūsų saugumas?
Prieš tai, lėktuvui sustojus, mane vėl buvo aplankiusi mintis: „Negali būti, košmaras nesibaigė.“ Išsigandusi tuoj pat palinkau prie lango pasižiūrėti ir pamačiau aplink lėktuvą besirikiuojantį gausų būrį policijos patrulių. Be jokios abejonės, jie laukė mūsų.
Mus privertė išlipti vidury laukų. Tą akimirką visos mano iliuzijos išgaravo lyg tolimas miražas. Situacija tapo dar dramatiškesnė, kai du ginkluoti patruliai čiupo Manuelą už rankų ir nusitempė prie mašinos. Aš verkdama puoliau iš paskos ir maldavau, kad jos neišsivežtų, juk ji tik aštuonerių mergaitė ir gerdavo vis dar iš buteliuko. Tada kiti pareigūnai taip pat pasielgė su Chuanu Pablu ir Andrėja ir atskirai nusivedė prie kitų policininkų.
– Pareigūne, jūs negalit mūsų išskirti. Labai prašau, maldauju, neatimkit iš manęs dukters.
Manuela šaukė ir tiesė į mane rankas, kad ją apsaugočiau.
– Mama, nepalik manęs!
Raudojau apimta skausmo ir tiksliai neprisimenu, ar kas nors mums vertėjavo, bet aš taip maldavau, kad svetimos šalies pareigūnai tiesiog negalėjo nesuprasti, ką sakiau. Šaukiau kaip išprotėjusi, nes iš manęs atėmė vaikus, o svarbiausia – Manuelą, kai vienas iš uniformuotų vyrų prabilo į mane nepriekaištinga ispanų kalba:
– Ponia, o ko jūs tikitės, jei jūsų vyras grasina susprogdinsiąs visus Vokietijos oro uostus?
