Pamirkęs kaligrafinį teptuką į juodą rašalą, jis kruopščiai pradėjo rašyti korėjiečių hieroglifus ant balto ryžių popieriaus. Pasirodžius pirmiesiems brūkštelėjimams, vos už kelių centimetrų grupė užsienio reporterių pradėjo stumdytis dėl geresnių filmavimo pozicijų, mėgindami užfiksuoti šį Pchenjano Vaikų rūmų politinio teatro momentą, rašo „Los Angeles Times“.
Chong. Pok-tan. Šautuvas ir bomba.
Aš taip pat turėjau atlikti vieną vaidmenį, teigia Julie Makinen. Laikydama rankoje nešiojamą kompiuterį, prisiartinau prie lieso paauglio, vilkėjusio baltais marškiniais ir tamsiomis kelnėmis, kurie buvo beveik prariję jo trapią figūrą. Man atrodė, kad jis turi ne daugiau kaip 11 metų, tačiau virš jo marškinių kišenės švietė akivaizdus amžiaus įrodymas, kurį kasdien turi nešioti visi suaugę asmenys Šiaurės Korėjoje – ženkliukas su raudona vėliava ir besišypsančiais velionių šalies lyderių Kim Il Sungo bei Kim Jong Ilo veidais.
„Labas, - tariau. – Aš esu reporterė iš Jungtinių Valstijų. Galvoju, ar galėtum man pasakyti, ką šiandien rašai?“.
Kurį laiką Kimas sustingo, o jo akys pradėjo šokinėti nuo popieriaus iki lubų ir galiausiai iki vyriausybės paskirto vertėjo/prižiūrėtojo, stovinčio šalia. Tuomet, regis, jis prisiminė, ką turi sakyti savo priešui.
„Noriu tarnauti kariuomenėje ir ginti savo šalį bei mūsų maršalą Kim Jong Uną, - sumikčiojo jis. - Mums grasina Amerikos imperialistai ir japonai, todėl jauni žmonės turi tarnauti armijoje“.
Vaikų rūmai, masyvus, 186 tūkst. kvadratinių metrų užimantis pastatas pietvakariniame Šiaurės Korėjos sostinės pakraštyje, atsiskyrėliško režimo vadinami jaunimo šventykla ir šalies valdovų atsidavimo bei rūpesčio būsimomis kartomis ženklu. Šiaurės Korėjos gidas, rodydamas plataus, pusrutulio formos įėjimo dizainą, teigia, kad jis simbolizuoja „mylinčios motinos apkabinimą“.
Vaikų rūmai, beveik privalomas objektas visiems turistams ir žurnalistams, kurie įleidžiami į šalį pagal kruopščiai surežisuotas keliones, neseniai buvo renovuoti ir, regis, už milžinišką sumą. Nurodymą remontui davė Kim Jong Unas, kuris 2011 metais po savo tėvo mirties stojo prie šalies vairo.
Praėjusį penktadienį Kim Jong Unas surengė Darbininkų partijos suvažiavimą – aukščiausio lygio politinį susirinkimą vienpartinėje valstybėje ir pirmą tokį renginį nuo 1980 metų. Stebėti suvažiavimo buvo pakviesta apie 130 užsienio žurnalistų. Kiekvienam iš jų buvo paskirtas asmeninis vertėjas - prižiūrėtojas, o kad laisvu iki renginio metu žurnalistai turėtų ką veikti, jie buvo vežiojami po atsakingai parinktus objektus.
Betarpiškai žvilgtelėti į Šiaurės Korėjos visuomenę nėra jokių galimybių ir užsieniečiai gali tik susidaryti įspūdį iš lankomų vietų, kurios atspindi aukščiausius šalies siekius.
Taigi ketvirtadienio popietę prižiūrėtojai surengė ekskursiją į rūmus, kuriuose, visų pirma, turėjome išvysti populiarią užklasinę veiklą, siūlomą talentingiausiems sostinės moksleiviams nuo 11 iki 16 metų.
Nėra abejonių, kad talentingi Šiaurės Korėjos jaunuoliai, kurie turi progą lankytis šioje įstaigoje, gali mėgautis viskuo geriausia, ką tik gali pasiūlyti jų skurstanti šalis, bent jau iš materialinės pusės. Komplekse yra baseinas su kelių aukštų bokšteliu šuoliams į vandenį, vidinės krepšinio bei rankinio aikštelės. Čia rengiami baleto, muzikos, dainavimo, siuvinėjimo ir kaligrafijos būreliai. Veikia kompiuterių laboratorija.
Sienos dekoruotos gėlėmis, laivais ir žvaigždėmis. Nuo grindų iki lubų kyla įnoringi šviestuvai, primenantys ryškius balionus ant pagaliuko.
Tačiau Vaikų rūmai, turintys spinduliuoti džiaugsmu, atrodo labai slegiantys: tai įstaiga, kurioje suaugusieji mėgina užmaskuoti žiaurią gyvenimo realybę spalvingais dažais, vaivorykštėmis ir vienaragiais.
Tą patį galima pasakyti apie Šiaurės Korėjos mokyklas, tačiau šalies moksleiviai atrodo virstantys į robotizuotus žmones, kurie mokosi savo kūrybišką dvasią pavergti visaapimančiam asmenybės ir partijos kultui, kurį sukūrė trys Kimų dinastijos kartos.
Tačiau būtent to reikia, kad išgyventum šioje itin kontroliuojamoje ir kontroliuojančioje visuomenėje.
Per dainavimo užsiėmimą moksleiviai įgudusiai sudainuoja dainą apie tai, kaip norėtų, jog kiekvieną dieną būtų Naujieji metai. Kodėl? Nes būtent per juos šalies tėvas įkūrėjas Kim Il Sungas atvykdavo į rūmus pasiklausyti dainuojančių vaikų, o kas gali būti nuostabiau, negu dainuoti jam kiekvieną dieną?
Per siuvinėjimo būrelį jaunos merginos tobulina savo įgūdžius, siuvinėdamos skaičius 2. 16 ir 10. 10, reiškiančius atitinkamai Kim Jong Ilo gimtadienį, švenčiamą vasario 16 dieną, ir Darbininkų partijos įkūrimo dieną, kuri minima spalio 10-ąją.
Pusantros valandos pavedžioję mus po klases, baseino pastatą ir gimnastikos salę, gidai galiausiai atveda mus į didelę auditoriją stebėti 45 minučių pasirodymo. Kai likus 10 minučių iki koncerto pasirodo užsienio svečiai, šimtai paauglių jau sėdi salėje, vilkėdami vienodas uniformas ir sudėję rankas ant kelių.
Jie žiūri tiesiai į priekį.
Nė vienas iš jų neleidžia nė menkiausio garselio.
Užtemsta šviesos. Pakyla uždanga.
Pirmasis numeris – orkestras su choru. Kol moksleiviai atlieka patriotines dainas, fone prasideda vaizdo montažas. Pirmiausia rodomi fejerverkai, tuomet pasirodo neseniai Kim Jong Uno paleistų raketų vaizdai.
Vėliau atliekamas dainavimo ir šokio numeris apie pačius Vaikų rūmus. „Ši vieta yra tarsi sapnas, bet jei tai sapnas, aš nenoriu prabusti“, - čiulba viena mergaitė, kol kitos trys bendramokslės scenoje šoka su žvaigždėmis.
Tuomet ateina eilė berniukų grupei, vilkinčiai vienodais turkio spalvos blizgančiais marškiniais. Jie plėšia dainą apie tai, kaip yra dėkingi Kim Jong Unui, padovanojusiam Vaikų rūmams kelis automobilius, kad vaikai galėtų mokytis vairuoti (šalyje, kur niekas neturi privačių automobilių).
Tuomet seka keli trumpi pasirodymai be atviros propagandinės žinios. Jaunas akrobatas pademonstruoja kelis triukus su lankais be jokios politinės potekstės.
Tačiau jis tampa tik taisyklės išimtimi. Artėjant šou pabaigai, per masinį šokio numerį berniukai ir mergaitės pradeda dainuoti, kaip jie nori tapti pilotais, jūreiviais ir artileristais. Per paskutinį numerį vėl atliekama daina, o fone pasirodo Kim Jong Uno veido projekcija.
Aidint griausmingiems plojimams, atlikėjai nusilenkia. Užsienio reporteriai ir turistai tvarkingai išeina.
Pamirštu savo kuprinę ir grįžtu atgal jos pasiimti. Mano nuostabai, moksleiviai salėje tebesėdi savo vietose.
Jie tarpusavyje nesikalba ir nejuda – tik žiūri tiesiai į priekį.
Salėje tebėra vienas žurnalistas. Jis pastebi tą patį ir jo prislėgtas žvilgsnis išduoda mūsų abipusę savijautą. Mes abu instinktyviai čiumpame kameras, mėgindami kažkaip įamžinti šį momentą.
Tačiau pradėjus fotografuoti, sutraška ledas. Vienas moksleivis pirmoje eilėje neiškenčia.
Pro akinius pasirodo vypsniai. Staiga visa auditorija pradeda mums šypsotis ir mojuoti. „Viso gero!“, - angliškai sušunka viena mergaitė.
Ar tai buvo pokštas?
Veikiausiai niekada to nesužinosiu. Tačiau turiu viltį. Ir pirmą kartą per visą popietę taip pat nusišypsau.