Anksčiau žurnalas „Time“ „Metų žmogumi“ yra išrinkęs Josifą Staliną (1939 ir 1942 metais), Ayatollah Khomeini (1979 metais), Adolfą Hitlerį (1938 metais) ir dar kelias asmenybes, kurių veiksmams „Time“ darbuotojai pritarti neabejotinai nenorės, rašo „forward.com“.
Tad šiųmetis „Time“ sprendimas „Metų žmogumi“ paskelbti JAV prezidentu išrinktąjį Donaldą Trumpą neturėtų stebinti. Gerai tai ar blogai, bet D. Trumpas savo rinkimų kampanijos metu ir po prezidento rinkimų tikrai buvo didžiausią įtaką pasaulio įvykiams padaręs žmogus. Tam, kad išsiaiškintume, ką pats žurnalas „Time“ mano apie šią klausimą, „gerai tai ar blogai“, vertėtų paanalizuoti D. Trumpo nuotrauką, kurią buvo nuspręsta dėti ant žurnalo viršelio. Sprendimai, priimti, kaip fotografuoti D. Trumpą, atskleidžia daug įvairiausių niuansų, dėl kurių ši nuotrauka, skaitytojų nuomone, gali būti priskirta geriausiems šio žurnalo viršeliams.
Norėdami dekonstruoti šią nuotrauką, turėtume sutelkti dėmesį į tris pagrindinius elementus (apie raidės „M“ išdėstymą D. Trumpui ant galvos, lyg jis turėtų raudonus ragus, nekalbėsime): spalvą, pozą ir krėslą.
Spalva
Atkreipkite dėmesį: viršelio nuotraukos spalvos tarsi yra šiek tiek išplaukusios, sušvelnintos, prislopintos. Tokia spalvų paletė sukuria senovinį, vintažinį efektą. Nuotraukos ryškumas ir detalės atskleidžia jos vienalaikiškumą, tačiau spalvos leidžia teigti, kad buvo naudojama senesnio tipo fotojuosta, konkrečiai - „Kodachrome“. Tai fotojuosta, kurios gamybą „Kodak“ neseniai nutraukė. Ją pirmojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje fotografai naudojo norėdami kuo tiksliau atkartoti spalvas. Ji buvo itin populiari nuo ketvirtojo iki aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, todėl jos naudojimas sukelia nostalgijos jausmą.
Atkartodamas „Kodachrome“ spalvų paletę „Time“ viršelis priverčia mus manyti, kad nuotrauka daryta dar šios juostos populiarumo laikais (protas nevalingai paskatina prisiminti Antrojo pasaulinio karo, segregacijos ir Šaltojo karo laikų lyderius). Šis vaizdinis šuolis laike atspindi daugelį tų dalykų, kurie padėjo D. Trumpui iškilti. D. Trumpo rinkimų kampanija buvo paremta regresyvine politika ir požiūriu: prieš aplinkosaugą, prieš abortus, už anglį ir pan. Šie rinkimai buvo susiję ne tik su regresyvine politika, bet ir su tradicinėmis vertybėmis (pirmiausia, krikščioniškomis) ir nostalgija dėl Amerikos didybės ir saugumo, nostalgija dėl pasaulio prieš globalizaciją.
Poza
D. Trumpo poza žurnalo „Time“ viršelyje gali būti laikoma visiška tradicinės „galios pozos“ priešingybe. Pavyzdžiui sėdinčių monarchų paveikslai turi dvi estetines funkcijas: jie sukuria asociaciją tarp sėdinčiojo ir sosto, ir taip sustiprina metonimiją, suintensyvindami į paveikslą žiūrinčio žmogaus tarnystės jausmą. Stebėtojas turi prieiti prie monarcho, o pastarasis neatsistoja priešais stebėtoją.
Mūsų pomonarchiniais laikais sosto galia yra beveik išnykusi, tačiau sėdinčio asmens galia išliko. Pati kėdė nėra tokia svarbi, svarbesnis yra tas pats sėdėjimo aktas. Tokioje pozoje bet kokia kėdė perima sosto vaidmenį, o sėdintysis – karaliaus ar karalienės. Vaizdinis efektas yra tas pats.
Paimkime kad ir Abraomo Lincolno paminklą Lincolno memoriale. Tai yra hiperbolizuota tradicinės galios pozos versija. Mes matome subjektą priešais save, tačiau svarbiausia, kad į jį žvelgiame iš apačios. Esame priversti į subjektą žvelgti iš apačios, o tokia perspektyva sukuria vaizdą, kad subjektas į mus žiūri iš viršaus. Dėl to subjektas atrodo dominuojantis, galingas ir teisiantis.
Tačiau apsukite vaizdą ir staiga atsiranda visiškas naujas konotacijų rinkinys. „Time“ viršelyje D. Trumpą matome sėdinti kėdėje tarsi jis sėdėjo į mus nugara ir staiga atsisuko. Ir žiūri jis į mus akių lygyje. Galios santykis visiškai pasikeitė.
D. Trumpo atsisukimas į kamerą sukuria konspiracinį, o ne teisiamąjį toną. Čia tarsi žaidžia du vaizdai: įsivaizduojama galios pozos nuotrauka, daryta iš priekio, ir reali nuotrauka, kurioje D. Trumpas tarsi užfiksuotas merkiantis žiūrovui akį tarsi sakydamas: „Tik pažiūrėkite, kaip mes apgavome tuos lengvatikius priekyje“ (ir D. Trumpas, ir žiūrovai žiūri į tuos priekyje su panieka). Taip apsukdamas tradicinę galios pozą žurnalas „Time“ tarsi apkaltina pačius žiūrovus dėl D. Trumpo išrinkimo ir dėl to, kad jis atsidūrė ant viršelio.
Kalbant apie kitą niuansą, didžiąją dalį to, ką mes žinome apie D. Trumpą, yra surankiota iš atvaizdų. Jis yra verslo virtuozas, realybės šou žvaigždė ir itin mėgstamas bulvarinių leidinių. Nuspręsdamas nefotografuoti D. Trumpo iš priekio, „Time“ tarsi suteikia galimybę pažvelgti „iš už užkulisių“ į žmogų, kuris tiek daug laiko praleidžia prieš kameras, kas dar labiau sustiprina tą konspiracinį toną. Tai, kad nuotrauka yra itin surežisuota ir apdorota, taip pat yra savotiška ironija.
Galiausiai pro akis neturėtų praslysti ir tas grėsmingas D. Trumpo šešėlis nuotraukos fone. Tai nedidelė, tačiau labai svarbi ir gudriai parinkta detalė. Žiūrovams tarsi pateikiami du D. Trumpai – išrinktasis Jungtinių Valstijų prezidentas ir būsimo Jungtinių Valstijų prezidento šešėlis, laukiantis savo laiko pasirodyti.
Krėslas
Ir paskutinis potėpis, užbaigiantis visą paveikslą, yra krėslas. Galima spėti, kad D. Trumpas sėdi vintažiniame „Louis XV“ krėsle, kuris taip buvo pavadintas todėl, kad buvo sukurtas Prancūzijoje XVIII amžiaus viduryje, valdant karaliui Liudvikui XV. Šis krėslas ne tik akivaizdžiai primena apie pretenzingą Prancūzijos karalių gyvenimą prieš pat revoliuciją, bet – dar svarbiau – primena apie patį Liudviką XV, kuris, anot istoriko Normano Davieso, „daugiau dėmesio skyrė moterų medžioklei ir vakarėliams, o ne šalies valdymui“. Jo karaliavimo metai siejami su ūkio stagnacija, besikartojančiais karais ir amžina finansų krize. Nieko neprimena?
Paties krėslo blizgesys yra vaizdinis, ne istorinis. Tai turtingumo ir statuso simbolis. Atkreipę dėmesį į viršutinį dešinį jo kampą, pamatytumėte, kad krėslas šiek tiek įplyšęs, ir tas įplyšimas tarsi simbolizuoja paties D. Trumpo įskilusį įvaizdį: demonstruojami turtai ir gražūs pažadai slepia skolas, beskonybę, demagogiją, rasizmą, valstybės valdymo patirties ar žinių stoką.
Kai pastebime tą krėslo įplyšimą, pamatome ir įskilimų krėslo rėme, pastebime D. Trumpo grimo netobulumus, jo plonus plaukus. Ir tuomet ta didybės iliuzija ima nykti. Ir visa nuotrauka yra jau nebe galingo žmogaus vaizdas, o yrančios šalies vadovo atvaizdas. Ir tas šešėlis simbolizuoja tą blizgesį, kuris praėjo. Jeigu iš viso egzistavo.
Visi kartu šie elementai atspindi didžiulį nerimą, kurį atneš ateinantys metai. Ši nuotrauka vaizduoja griūvantį turtų fasadą, kuris, kaip ir Doriano Grėjaus portretas, simbolizuoja gerokai daugiau nei fizinį nykimą.
Fotografijos požiūriu, ši nuotrauka yra retas pasiekimas. Kaip žurnalo viršelis, tai jau tam tikras pareiškimas.