Tokie tai dalykai dėjosi Miunsteryje 1534-35 metais, kai miestas apsiskelbė „Naująja Jeruzale“, o jo gyventojai lygiai prieš 484 metus per Velykas tikėjosi sulaukti Kristaus atėjimo ir Paskutiniojo Teismo.
Miunsteris anuomet skaičiavo apie 11 tūkst. gyventojų. O Martino Liuterio sužadintas reformacinis judėjimas čia (kaip ir ne vienoje kitoje Vidurio bei Vakarų Europos vietoje) įgavo radikalias formas, ypač nuo 1533 metų pabaigos, kai mieste ėmė dominuoti anabaptistai.
Anabaptistai (gr. – vėl panardinu, krikštiju) – reformacijos laikotarpio protestantų judėjimas, pripažinęs tik sąmoningo amžiaus žmonių krikštą, neigęs bažnytinę hierarchiją, gręžęsis į krikščionybės ištakas. Tuo būdu anabaptistai tikėjosi pasiruošti Kristaus sugrįžimui, apie kurį skelbiama apokaliptinėje Naujojo Testamento knygoje Apreiškime Jonui.
Nyderlanduose patirdami vis didesnį spaudimą, anabaptistai traukė į kaimynystėje esantį turtingą Hanzos miestą Miunsterį, kurio taryba nuo 1533 metų buvo griežtai liuteroniška, o sutartis su katalikų vyskupu Franzu von Waldecku laidavo taiką. Anabaptistų skaičius čia nuolat augo, kol 1534-ųjų sausį miesto tarybos rinkimuose jie perėmė valdžią.
Miunsterio pranašai ir jų darbai
Vasarį į Miunsterį atkeliavo kepėjas iš Haarlemo, nyderlandų anabaptistų „pranašas“ Janas Mathysas, pasiryžęs paruošti tikinčiuosius pasaulio pabaigai. Panašių pranašų, pasak Miunsterio istoriko Wernerio Freitago, anuomet netrūko. Ne vien vyrai, bet ir moterys traukė per miestą šaukdami: „Atgailaukit, atgailaukit, artėja pasaulio pabaiga!“
Netrukus po Mathyso atvykimo anabaptistai nusiaubė miesto vienuolynus ir bažnyčias, griovė altorius, degino paveikslus. Užsimoję padaryti Miunsterį „Naująja Jeruzale“, jie siekė išvalyti miestą nuo „atgyvenusios praeities“ pėdsakų. Sudeginti buvo ir muzikos instrumentai, natų sąsiuviniai bei visos knygos – išskyrus Šventąjį Raštą, – rašo istorikas Matthias Lohre.
Be to, anabaptistai nepripažino privatinės nuosavybės. Visi gyventojai auksą ir sidabrą turėjo sunešti į bendrą iždą. Namų durų buvo nevalia rakinti. Mieste panaikinti pinigai, uždraustas lupikavimas ir spekuliacija, paskolų popieriai sudeginti, – komunistiniai tyrinėtojai vėliau tai interpretuos kaip „socialinės revoliucijos dinamiką“.
Miunsterio vyskupas ryžosi „revoliucionierius“ sutramdyti jėga ir sutelkė prie miesto sienų kariauną. Tačiau miestiečių ji per daug nebaugino, nes jie manėsi stovį ant pasaulio pabaigos slenksčio: tuoj tuoj ateis Kristus pasiimti dangun teisiųjų ir nutrenkti pragaropi nusidėjėlių.
1534 metų balandžio 4 dieną per Velykas tikinčiųjų bendruomenė susirinko laukti Kristaus, kurio grįžimą žemėn kaip tik šiai dienai pranašavo Mathysas. Nesulaukęs Kristaus, „pranašas“ ryžosi įgyvendinti stebuklą: išjojo su keliais palydovais už miesto vartų, tikėdamasis maldomis atvesti vyskupo karius į tikrąjį tikėjimą. Stebuklas neįvyko. Mathysą nužudė, o ant ieties pasmeigtą jo galvą iškėlė prie miesto vartų.
„Naujosios Jeruzalės“ karalius su 17 žmonų
Dabar visą valdžią į savo rankas suėmė iškalbingas ir įtaigus Mathyso bendražygis Janas Beuckelszoonas, pagal kilimo vietą vadintas Janu van Leidenu. 25-erių vyras jau buvo spėjęs pamatyti pasaulio, siuvėjavęs Anglijoje, pirkliavęs Liubeke ir Lisabonoje, o gimtajame Leidene turėjęs smuklę su viešnamiu.
Dar gyvendamas Leidene, stotingas blondinas pasižymėjo poetiniais ir aktoriniais gabumais. O 1534-ųjų vasaros įvykiai Miunsteryje leidžia spėti, kad ir režisūriniais: įspūdingai inscenizavo „Naujosios Jeruzalės“ gyvenimą pagal įsivaizduojamą pirmykštės krikščionių bendruomenės modelį. Miesto tarybą sudarė „dvylika apaštalų“, turėjusių reprezentuoti dvylika Izraelio genčių.
Po to, kai pavyko van Leideno vadovaujamiems miestiečiams sėkmingai atmušti du vyskupo kariaunos puolimus, jaunas vyras pasikėlė į karalius. 1534 metų rugpjūčio 25 dieną, lydimas trijų tuzinų raitelių, skambant trimitams, su masyvia karūna ant galvos ir sunkia aukso grandine ant krūtinės, rankoje laikydamas mažą žemės rutulį, sėdo į sostą, jam paruoštą Principalo (pagrindinėje) turgaus aikštėje.
Parpuolę ant kelių, žmonės šlovino „karalių Johaną Teisingąjį, sėdintį Dovydo soste“, apsuptą 17 žmonų. Mat, van Leidenas buvo įvedęs daugpatystę, pagrįsdamas šį sprendimą Biblijos žodžiais „būkit vaisingi ir dauginkitės“.
Kristaus atėjimo laukiantieji prarado bet kokį gėdos jausmą
Pasak istoriko W. Freitago, tai buvusi labai patriarchališka, tik vyrams pripažįstama daugpatystė Senojo Testamento pavyzdžiu, – juk patriarchai ir Izraelio karaliai irgi turėję daug žmonų. Antra vertus, taip reaguota į didžiulį moterų perteklių mieste: iš maždaug 11 tūkst. Miunsterio gyventojų 7-8 tūkstančiai buvusios moterys.
Beje, ne visi vyrai puolė džiaugtis daugpatystės dovana, 200 jų sukilo, 25 maištininkai netgi buvo nukirsdinti. Daugpatystei pasipriešinusios moterys turėjo arba bėgti iš miesto, arba buvo uždarytos kalėjimu paverstame vienuolyne.
„Po to, kai miestiečius, kuriuose dar nebuvo išblėsusi padorumo ir gėdos kibirkšėlė, nuslopino kitų dauguma, išnyko bet koks garbingumas, skaistumas, susilaikymas ir gėdos jausmas“, – remdamasis gausiais šaltiniais, rašė mokyklos direktorius Hermannas von Kerssenbrockas, jaunystėje pats patyręs Miunsterio anabaptistų viešpatavimą.
Pasak jo, vienuolės naudojosi galimybe prarasti nekaltybę, „atsiduodamos niekingiausiems menkystoms“, išplito „nepagydomos ligos“ (veikiausiai venerinės), vyrai, „nesuvaldantys savo gašlumo“, gatvėse užsipuldavo vienuolikametes ar dvylikametes mergaites.
„Jie vergavo palaidiems lytiniams santykiams, nepasotinamai ir nenatūraliai sueidami į vis naujus“, – apibendrina H. von Kerssenbrockas.
Tarp gandų ir realybės
Tačiau kiek galima tikėti anabaptistų priešininkų paliktais aprašymais? Skirtingus šaltinius lyginę istorikai pripažįsta, kad, nors ir tendencingi, jie vis dėlto perteikia realybę. Antai, žinoma, kad garbūs Miunsterio miestiečiai išties turėję iki keturių žmonų.
Arba vėl: Užvandenio (Überwasser) vienuolyno archyvai liudija, kad iš dvylikos vienuolių moterų dešimt perbėgo pas anabaptistus ir ištekėjo, – konstatuoja istorikas mediavistas W. Freitagas.
Vėlesniuose „Naujosios Jeruzalės“ aprašymuose ypač daug vietos skiriama nevaldomam vyrų seksualumui, bet ne ką mažiau – ir moterų patirtoms kančioms, kadangi moterys, galėdamos ar negalėdamos, privalėjo tarnauti vyro „gašlumui“. Būta netgi nusimanančios žolininkės, kuri gydžiusi moteris, jų sužeidimus.
Istorikas W. Freitagas linkęs manyti, kad daugpatystę ir atvirą seksualumą rėmė ir dalis moterų. Kaip pavyzdį jis mini pokylį katedros aikštėje, turėjusį imituoti iškilmingą Kristaus Paskutinę vakarienę. Po komunijos būta šokių ir orgiastinės dalies, iš kurios aiškėja: būta ir moterų pritarimo.
Žiauri pabaiga – bet ne pasaulio, o Miunsterio „karalystės“
Taip Miunsteryje anais išskirtiniais metais gyveno „naujoji Izraelio tauta“, laukdama pasaulio pabaigos. Istorikų manymu, spokapliptines, isteriškas nuotaikas mieste skatino ir gyvenimas karinės apgulties sąlygomis.
O jos darėsi vis sunkiau pakeliamos. Kai 1535 metų vasarį apgulties žiedas aplink Miunsterį užsisklendė, miestiečiai iš bado valgė arklius, šunis ir kates, pagaliau buvo priversti misti žiurkėmis ir žole. Neapsikęsdami perbėgėliai 1535 metų birželio 24-osios naktį atvėrė vartus priešams.
Miestiečiai buvo taip nusilpę, kad nebeįstengė gintis. Vyskupo kariai išžudė daugiau nei 650 vyrų. Moterys, pasak W. Freitago, iš esmės liko nepaliestos.
„Karalių“ Janą van Leideną suėmė ir ištisus mėnesius tardė. 1536 metų sausio 22 dieną vyskupo įsakymu jį su dviem artimiausiais bendražygiais atbogino į Rotušės aikštę ir čia kelias valandas žiauriai kankino. Galiausiai nudūrė, o sudarkytus kūnus atgrasymui pakabino geležiniuose narvuose ant Lamberti bažnyčios bokšto.
Nuo jo atsiveria Principalo turgaus aikštė, – ta pati, kurioje prieš šešiolika mėnesių van Leidenas sėdo į „Dovydo sostą“ ir iškilmingai šventė savo karaliavimo pradžią.
Miunsteris netrukus ir vėl tapo katalikiškas, toks didžiąja dalimi išliko iki šių dienų. Tebekaba ir trys restauruoti geležiniai narvai, tik jau be „tūkstantmetės karalystės“ vadovų palaikų.
Miunsterio anabaptistų „karalystę“ istorikas Ralfas Klötzeris laiko vienu iš Martyno Liuterio inicijuotos reformacijos klystkelių. „Be Liuterio nebūtų anabaptistų! Net jei Liuteris nenorėjo to girdėti, bet anabaptistai pratęsė jo reformaciją“, – radikaliausiu pavidalu.