Pateikiame visą jo komentarą, publikuotą portale project-syndicate.org:

V. Putinas „laukinis“, o Vakarai – „atsargūs“. Nors Europos bei Amerikos lyderiai ir supranta, jog tvarka pasaulyje dabar išgyvena dramatiškus pokyčius, šio fakto svarbos įsisąmoninti kol kas negali.

Susiję straipsniai

Jie vis dar negali atsigauti po patirto šoko prasidėjus V. Putino virsmui - iš Rusijos vykdomojo direktoriaus į ideologija mintantį valstybės lyderį, kuriam, stiprinant šalies įtaką pasaulyje, kelio negali pastoti niekas.

Tarptautinė politika gali būti kuriama sutartimis, tačiau praktikoje veikia tik racionalių lūkesčių pagrindu. Jeigu paaiškėja, jog lūkesčiai neteisingi, nusistovėjusi tarptautinė tvarka griūva. Būtent taip ir nutiko prasidėjus krizei dėl Ukrainos.

Vos prieš kelis mėnesius dauguma Vakarų politikų buvo įsitikinę, jog visiems įtakos turėsiantis pasaulinio revizionizmo planas kainuotų per daug ir, nepaisant V. Putino ryžto ginti Rusijos interesus posovietinėje erdvėje, jis šiam tikslui ginklo tikrai nesigriebsiąs. Dabar akivaizdu, kaip visi skaudžiai klydo.

Rusijos kariams okupavus Krymą, tarptautiniai stebėtojai ėmė manyti, jog Kremlius rems pusiasalio atsiskyrimą nuo Ukrainos, tačiau į Rusijos Federacijos sudėtį jo nepriims. Šis įsitikinimas taip pat pasirodė esąs klaidingas.

Dabar Vakarai neturi žalio supratimo, ko imsis Rusija, tačiau Rusija puikiai žino, ką Vakarai darys, ir, kas dar svarbiau, ko nedarys. Tokia situacija – labai pavojinga.

Pavyzdžiui, Moldovai siekiant narystės Europos Sąjungoje, Rusija gali imtis veiksmų, kaip pasiimti Padniestrę, kur jau du dešimtmečius yra Rusijos karių. Moldova puikiai supranta, jog, susiklosčius tokioms aplinkybėms, Vakarai, siekdami apsaugoti šalies suverenumą, tikrai nesiims karinių veiksmų.

Kalbant apie Ukrainą, Rusija davė aiškiai suprasti, jog tikisi sutrukdyti gegužę planuojamiems prezidento rinkimams, kurie, kaip tikisi Vakarų lyderiai, padėtų sutvirtinti Ukrainoje prasidėjusios pokyčius kuriant naują valdžios sistemą ir stiprinant valstybę.

Rusija norėtų, jog Ukrainos likimas primintų Bosniją – radikalųjį federacijos variantą, kurį sudaro atskiri politiniai vienetai, turintys skirtingų ekonominių, kultūrinių ir geopolitinių interesų, kitaip tariant, nors teoriškai teritorinis Ukrainos vientisumas ir būtų išsaugotas, rytinė šalies dalis būtų glaudžiau susijusi su Rusija, o ne likusia Ukraina – panašiai kaip Bosnijos Serbų respublikos ir Serbijos santykių modelis.

Europai kyla rimta dilema. Nors toks modelis ir leistų Ukrainai išsaugoti vientisumą dabartinės krizės akivaizdoje, jis neabejotinai pasmerktų šalį skilimui ir liūdnai ateičiai. Kaip aiškiai parodė Jugoslavijos patirtis, radikalioji decentralizacija teoriniame lygmenyje veikia puikiai, tačiau praktikoje sėkmė lydi tikrai ne visada. Vakarams teks labai nemaloni užduotis atmesti visus posovietinės erdvės sprendimus, kuriuos taip reklamavo prieš du dešimtmečius buvusioje Jugoslavijoje.

Susidūrę su Rusijos ambicijomis kardinaliai keisti nusistovėjusią tvarką, Vakarai primena klasikinį girtuoklį, prie namų desperatiškai ieškantį raktų. Paaiškėjus, jog jų lūkesčiai nieko verti, Vakarų lyderiai privalo kuo skubiau parengti efektyvų atsaką.

Europoje pasirinktos veiksmų strategijos – tiek Krymo aneksijos menkinimas, tiek bandymai su V. Putinu elgtis kaip su pamišėliu – iš pat pradžių buvo pasmerktos žlugti. Europos Sąjunga balansuoja tarp retorinio ekstremizmo ir politinio minimalizmo. Nors yra manančių, jog šiuo metu geriausias pasirinkimas – tolimesnė NATO ekspansija posovietinėje erdvėje, dauguma stengiasi apsiriboti parama simbolinėms sankcijoms, aktualioms vos kelioms dešimtims Rusijos valdžios pareigūnų. Tokia situacija gali tik dar labiau paskatinti sankcijų nepaliestų Rusijos elito narių norą demonstruoti lojalumą V. Putinui – gali būti, jog Rusijos politikos pasaulyje prasidės tikras provakarietiškų politikų persekiojimas.

Tiesą sakant, niekas netiki, jog su kelionių apribojimais susijusios sankcijos duos kokios nors naudos. Jos pritaikytos vien dėl to, jog tai vienintelis žingsnis, dėl kurio Vakarų šalių valdžios vyrams pavyko susitarti.

Kalbant apie Ukrainą, tiek Vakarų lyderiai, tiek paprasti vakariečiai prevenciškai pasirengę nusivilti. Per pastarąjį dešimtmetį jie įprato tikėtis daug ir nuliūsti – pradedant spalvotosiomis revoliucijomis posovietinėje erdvėje ir baigiant arabų pavasariu. Vakarų pasaulio gyventojai dabar yra pasirengę tik blogoms žinioms. Čia ir slypi didžiausia rizika, nes visos Europos situacija dabar daugiausia priklauso būtent nuo to, kas nutiks Ukrainoje.

Jau dabar aišku, jog Krymo Kijevas nebesusigrąžins, taip pat akivaizdu, jog, gegužę planuojamų prezidento rinkimų vilkinimas bylos apie tokios Ukrainos, kokią pažįstame dabar, eros pabaigą. Vakarų pareiga įtikinti Rusiją palaikyti artėjančius rinkimus – ir užtikrinti, kad reikalingos konstitucinės reformos būtų aptartos ir priimtos Kijeve, o ne Deitone.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (723)
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės