Anot A. Cojean, kuri reikiamai informacijai surinkti lankėsi Libijoje, tik nedaugelis baisius įvykius išgyvenusių moterų sutiko kalbėti.
Pavyzdžiui, knygoje pasakojama apie merginą vardu Soraya. Penkiolikametei merginai jos mokykloje vykusios iškilmingos ceremonijos metu buvo pavesta įteikti gėlių puokštę šalies vadovui. M. Gaddafi priėmė dovaną, o paskui uždėjo ranką ant mergaitės galvos, kas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ženklas, bylojantis, jog moksleivė jam patiko, ženklas, kad ji taps jo grobiu, su kuriuo jis galės elgtis kaip tik panorėjęs. Soraya prisimena, kad tą dieną jos „gyvenimas baigėsi“.
Viskas, ką vėliau jei teko išgyventi, šokiruoja. Visos M. Gaddafi haremo merginos buvo specialiai ruošiamos, o vėliau atiduodamos vadui, kad jis galėtų jas prievartauti ir žeminti. Dažnai tam vergės buvo prigirdomos narkotikais ar alkoholiu.
Soraya prisimena, kad pats M. Gaddafi taip pat visą laiką buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų.
Didžioji dalis vado haremo moterų linkusios tylėti, mat baiminasi būti apkaltintos prostitucija, už kurią skiriama mirties bausmė. Soraya pasakoja, kad paprastai nuo buvusių sekso vergių nusisuka artimieji ir giminės, todėl dauguma jų po revoliucijos išvyko į užsienį, kur joms tenka arba užsiimti prostitucija, arba ištekėti ir tylėti apie savo praeitį.
A. Cojean knygoje taip pat pasakojama, kad M. Gaddafi asmens sargybinės iš tikrų atliko visiškai kitas funkcijas ir daugiausiai buvo „vadovo kekšėmis“.