Prieš porą savaičių kalbėjausi su stambaus Vakarų investicinio banko Rusijos filialo viceprezidentu. Aptarėme sankcijas prieš Rusiją. Staiga mano pašnekovas tarė: „O tai dar palaukit, kai bus paskelbti malaizietiško lainerio sunaikinimo virš Donbaso tyrimo rezultatai! Tada problemų Kremliui kils gerokai daugiau“.
Nors ir laikausi tokios pat nuomonės, kaip ir pašnekovas, stipriai nustebau. Tiesiog kaskart, klausdamas rusų ir užsienio ekspertų: „Kas bus, jei tarptautinė tyrimų grupė įrodys, kad rusų kariškiai prisidėjo prie MH17 reiso žūties?“ – išgirsdavau: „Nieko. Visų pirma, nieko nenuteis ir nenubaus, nes jokių kaltųjų neras. O antra, Putinas paaiškins gyventojams, kad visa tai Vakarų intrigos“.
Visada maniau, kad šis reikalas daug sudėtingesnis. Bankininkas, su kuriuo kalbėjau, sutinka: „Jeigu olandų tyrėjai įrodys, kad lainerio žūtis – tiesioginė Maskvos politikos pasekmė, teoriškai galime susidurti ne tik su valstybinėmis, bet netgi ir su savanoriškomis sankcijomis, kurias Vakarų kompanijos pačios pritaikys rusų partneriams. Aš, pavyzdžiui, nesunkiai įsivaizduoju, kaip ne vienas BP akcininkas galėtų pareikalauti atitraukti kapitalą iš „Rosneft““. Ir pridūrė: „Nevertėtų pamiršti – Europoje ir Amerikoje tokiais atvejais visuomenės nuomonė vaidina svarbų vaidmenį“.
Po to, kai penktadienį Nyderlandai ir Australija oficialiai apkaltino Rusiją dėl 298 MH17 reiso keleivių ir įgulos narių žūties, danguje virš Snežnyj ir Torez įvykusios tragedijos atomazga priartėjo. Ir ji, žinoma, bus labai dramatiška, nors britų BP naftininkų ir Igorio Sečino skyrybos kol kas man vis dar atrodo menkai tikėtinos.
Tačiau nėra abejonių, kad Malaizijos „Boeingo“ žūties istorija oficialiajai Maskvai gerokai pavojingesnė už karą Ukrainos rytuose ir netgi už tarptautinės teisės konfliktą dėl Krymo priklausomybės. Ir būtent dėl tos priežasties, kurią įvardino mano pažįstamas iš banko: Vakarų viešoji nuomonė.
Vadybininkas iš Roterdamo Hugo van Dalenas, biologijos mokytojas Pjeras Diuponas iš Šarlerua ar namų šeimininkė Sintija Dikinson iš Lydso apie SSRS griuvimą, Ukrainą, Maidaną, Porošenko ir Juodosios jūros laivyną žino, švelniai tariant, nedaug. Gal Sintija atsimintų Krymo karą, girdėtą mokykloje ir nuo to laiko kuo tvirčiausiai užmirštą. Daugumai europiečių ir amerikiečių visa posovietinė erdvė, gal tik išskyrus Baltijos šalis, – vis dar ta pati plačiąja žodžio prasme, Russia - gigantiška erdvė, kur visada šalta ir nieko negalima suprasti. Kažkur tuose tyruose stovi Kremlius. Ten gyvena Putinas, kuris neva caras. Iš kažkur iš tenai randasi ir milijardieriai, tokie, kaip „mister Abramovich“ (būtent taip, kirčiuota antroji „a“), perkantys Europoje rūmus ir futbolo klubus.
Tarkime, misje Diuponas turi brolėną, kuris trejetą metų dirbo, tarkime Citi Rusijos filiale. Jis dėdei pasakoja, kad Maskvoje puikūs restoranai, gražios merginos ir visi gerbia Putiną. „Už ką?“ – klausia Diuponas brolėno. „Suprantate, dėde Pjerai, jie tvirtina, kad anksčiau amerikiečiai juos žemino, o Putinas sugrąžino Rusijai didybę. O ir tas Krymas visados rusiškas buvo. Man taip pasakojo mano draugė Katia“.– „Aš juos suprantu, – atsako biologijos mokytojas.– Amerikiečiai įkyrėjo. Nori visam pasauliui komanduoti. O dar tą kvailį Trumpą išrinko... Na, ką, užsisakom dar tuziną austrių?“
Tačiau tolima ir nesuprantama Rusija, kurios geriau neliesti, tampa artimesnė, suprantamesnė ir baisesnė, kai kalba pasisuka apie Malaizijos „Boeingo“ žūtį. Vienas dalykas Pjerui ir Sintijai yra pusiau mitinis Krymas, ir visai kas kita – lėktuvas, kuriuo galėjo skristi jų kaimynai, draugai, bendradarbiai. Juk europiečiai daug keliauja.
Vadybininkas van Dalenas netgi gali pažinoti ką nors, kieno giminaitis 2014 metų liepą prarado pusbrolį, skridusį ilsėtis į Malaiziją. Reisu skrido beveik du šimtai Nyderlandų piliečių.
Rusijoje žmogaus gyvybė pigi, ir po dviejų pasaulinių karų, dar pilietinio karo, dar bado ir GULAGo čia nesupranta: kitose šalyse, ypač mažose, tėvynainių žūtis vertinama visai kitaip.
Būtent todėl bet kuriai Nyderlandų, Australijos, Jungtinės Karalystės vyriausybei, ar ji kairė ar dešinė, tyrimo rezultatai – politinė problema, kurios ignoruoti neįmanoma. Nebūsi kietas – opozicija sudoros tave už abejingumą piliečių likimui. Gal tik senas Maskvos „draugas“, Britanijos leiboristų lyderis Jeremy'is Corbynas galėtų pabandyti nuo aktyvių veiksmų išsisukti, nors ir tuo nesu užtikrintas.
Šioje situacijoje naujos sankcijos prieš Rusijos valdžią, žinybas ir valstybines kompanijas yra praktiškai garantuotos. Ir Hugo, Pjeras, Sintija jas palaikys. O to ir reikia politikams, nes vadybininkas, mokytojas ir namų šeimininkė – jų rinkėjai.
Žuvusiųjų giminaičiai jau pateikė teismo ieškinius dėl žalos atlyginimo. Tačiau kol nebaigtas tarptautinės tyrimo grupės darbas, jų perspektyvos miglotos. Kai tyrimas bus užbaigtas, situacija taps diametraliai priešinga. Ir nors bylos dėl reiso MH17 sunaikinimo procesas Nyderlanduose veikiausiai vyks be pagrindinių kaltinamųjų, kas jie bebūtų, žuvusiųjų keleivių artimiesiems niekas negali sutrukdyti pateikti pretenzijas Maskvai. Juolab, norinčių apmokėti jiems geriausių teisininkų paslaugas netrūks – Kremlius turi nemažai turtingų oponentų.
Be to, yra viena esminė detalė: ir Nyderlanduose, ir Belgijoje (katastrofoje irgi praradusioje ne vieną pilietį) egzistuoja nepriklausomų tyrimų teisėjų institucija. Jie dažnai imasi sunkiausių ir rezonansinių bylų. Jei tyrimo grupė paskelbs konkrečias įtariamųjų pavardes, toks teisėjas prieš bet kurį asmenį gali pradėti bylą (pavyzdžiui, esant karinio nusikaltimo požymiams). Ryškiausias tokių teisėjų veiklos pavyzdys – buvusio Čilės diktatoriaus Augusto Pinočeto medžioklė, kurią daug metų vykdė ispanas tyrimo teisėjas Baltazaras Garsonas.
Šį juridinį ekspresą sustabdyti nerealu. Rusijoje daug tikinčių sąmokslo teorijomis ir tuo, kad tyrimų baigtį lemia politikai masonų ložių ir (be jos – niekaip!) CŽA būstinės tyloje. Rusai, beje, dažnai netgi gan aukštas pareigas užimantys, tiesiog niekaip negali įsisąmoninti: tarptautinės tyrimo grupės vadovui olandui Fredui Vesterbeke negali paskambint koks nors vietinis Bastrykinas ir pasakyti: „Na, jūs ten atsargiau su išvadomis. Maskvos erzinti nereikia. O ir mūsų fermeriai nori greičiau sugrįžti į Rusijos mėsos ir pieno rinką, kai sankcijas nuims. Tu mane supratai, Fredi? Iki, veik“. Toks skambutis, Nyderlanduose, kitaip nei Rusijoje, reikštų skambinusiojo karjeros pabaigą ir jo kelionės teisiamųjų suolan pradžia.
Šią temą neseniai aptarinėjau su vienu iš Nyderlandų karalystės Aukštutinių rūmų parlamento nariu ir paklausiau jo, kodėl tyrimas taip ilgai tęsiasi. Juk vidutinio ruso nuomone, jeigu taip ilgai tęsia, vadinasi, neužtenka įrodymų, arba rengia falsifikacijas, arba niekas iš viršaus nenurodo, kaip spręsti bylą. Mano pašnekovas pažvelgė į mane kaip į pradinuką, liūdnai šyptelėjo ir atsakė: „Tyrimo grupė privalo pateikti tokias išvadas, kurios mūsų teisme atrodys ne tiesiog įtikinamos, o nepaneigiamos. Todėl dirbs tiek, kiek reikės. Bet rezultatu neabejokite“.