„Rusijos kariai Ukrainoje nekariauja“, – teigia Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. „Mūsų karių ten nebuvo ir nėra“, – jam antrina Rusijos ministrai ir generolai. Tokiu pareiškimu prasideda ir S. Ostrovskio kanalui „VICE News“ sukurtas dokumentinis filmas „Selfie Soldiers“ („Kariai iš asmenukių“).
S. Ostrovskis socialiniame tinkle „VKontakte“ surado Rusijos tankisto Bato Dambajevo paskyrą (dabar ji ištrinta), kurioje skelbta daug iškalbingų nuotraukų, tiek darytų įvairiuose Rusijos regionuose (pavyzdžiui, poligone Rostovo srityje), tiek užsienyje – pavyzdžiui, prie sunaikinto patikros posto prie Ukrainos Donecko srities Vuhlehirsko miesto.
Baltas raištis, kuriuo ryšėdamas pozuoja karys, yra skiriamasis Rusijos karių ir Ukrainos separatistų ženklas. Ukrainos kariuomenė ir Nacionalinė gvardija naudoja geltonos spalvos raiščius.
Filmui „Selfie Soldiers“ S. Ostrovskis rado tas pačias vietas, kuriose fotografavosi B. Dambajevas, net ir minėtąjį patikros postą Vuhlehirske, padarė tokių pačių nuotraukų ir paskelbė analogiškoje paskyroje socialiniame tinkle „VKontakte“.
Tada nuvyko į Ulan Udę Buriatijoje, paskambino minėtajam tankistui ir pasiūlė užmesti akį į tuos kadrus.
„Radio Svoboda“ S. Ostrovskis papasakojo, kaip kūrė filmą ir tai, kaip į jo iniciatyvą reagavo Rusijos specialiosios tarnybos.
– Simonai, kai kūrėte šį filmą, ar pastebėjote, kad jus seka? Ar būta bandymų trukdyti jūsų tyrimui?
– Tyrimą vykdžiau gana slaptai, nes buvau tikras, kad tokių problemų gali kilti. Dėl šios priežasties tik pačioje tyrimo pabaigoje savo tyrimo objektui pasakiau, ką darau, nes paprasčiausiai nenorėjau jo išgąsdinti. Tai buvo karys tankistas Bato Dambajevas, kurio nuotraukas, skelbtas socialiniame tinkle „VKontakte“, aš ir nagrinėjau.
Kai tik tyrimo pabaigoje su juo susisiekiau, jau po kelių valandų į mano viešbutį atvyko migracijos tarnybos pareigūnais prisistatę asmenys. Su jais buvo du praktikantai, bent jau prisistatė esantys tokie, bet aš manau, kad iš tikrųjų ten buvo Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai. Mane prižiūrėjo iki pat skrydžio iš šalies.
– Taip buvo ir Buriatijoje?
– Ir Buriatijoje, ir Maskvoje. iš Buriatijos atskridau į Maskvą, kur mane taip pat pasitiko grupelė žmonių, kurią sudarė pasieniečiai, nors sienos aš, atvykdamas iš Buriatijos, ir nekirtau. Kol neišskridau, nuo manęs nesitraukė nė per žingsnį.
– Panašu, kad pats Bato Dambajevas pareigūnams pranešė apie jūsų skambutį?
– Taip, be jokių abejonių, taip ir buvo. Kai paskambinau B. Dambajevui, pasakiau, kas aš toks, paaiškinau, kad atlieku tokį tyrimą. Viskas, ką tereikėjo padaryti, norint mane surasti viešbutyje, kuriame apsistojau – surasti mano pavardę duomenų bazėje.
– Simonai, kodėl pasirinkote būtent Bato Dambajevą? Kaip jį susiradote socialiniame tinkle „VKontakte“?
– Radau labai sunkiai. Pirmiausia turėjau informacijos, kuri dar kovą buvo skelbiama „Novaja Gazeta“, apie kitą karį iš Buriatijos. Buvo duomenų, iš kokių dalinių kariai iš Buriatijos vyko į Debalcevę. Tai buvo du daliniai.
Buvo suformuotas batalionas, kurį prie sienos su Mongolija sudarė 37 motorizuotų šaulių brigados, dar yra viena bazė Ulan Udės mieste, kuri, kiek žinau, vadinasi „Divizionka“. Iš šių dviejų dalinių sudarytas batalionas buvo pasiųstas į Ukrainą.
Tiesiog socialiniame tinkle „VKontakte“ pradėjau ieškoti karių, tarnaujančių šiuose dvejuose daliniuose, peržiūrėjau daugybę paskyrų, žiūrėjau jų nuotraukas. Ieškojau tinkamo kario – galiausiai tokį radau.
Man reikėjo ne šiaip kario, buvusio Ukrainoje, o kario, kuris būtų paskelbęs ten darytą savo nuotrauką. Tai buvo labai sunku. Buvo daug karių, iš kurių paskyrų buvo galima suprasti, kad jie buvo Ukrainoje, tačiau tiesioginių įrodymų nebuvo.
Pavyzdžiui, vienas skelbė daug įvairių nuorodų, susijusių su Ukraina, straipsnių. Interviu, kuris buvo skelbiamas „Novaja gazeta“, nemažai jų panaudojo ir perspausdino. Buvo akivaizdu, kad tie kariai buvo tiesiogiai susiję su mūšiu prie Debalcevės.
Aptikęs Bato paskyrą (šį tyrimą vykdėme kartu su „Atlantic Council“, dalijomės informacija), supratau, kad man reikalingas būtent šis žmogus.
– Sutikite: situacija absurdiška: valdžia, įskaitant ir prezidentą, neigia Rusijos karių dalyvavimą šiame kare, o to įrodymai – paprastų karių asmenukėse, kurias jie skelbia savo paskyrose socialiniuose tinkluose. Valstybines paslaptis atskleidžia karių savimeilė.
– Situacija absoliučiai absurdiška ir aiškiai parodanti, kad šiais laikais itin sudėtinga nuslėpti bet kokią informaciją. Man atrodo, kad šio filmo populiarumas (per dvi dienas jis buvo peržiūrėtas beveik 0,5 mln. kartų) tiesiogiai susijęs su tuo, kad tame karyje mes galime atpažinti save, mes ir patys daromės asmenukes, fotografuojame vieni kitus, skelbiame nuotraukas internete, socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“. Tačiau, skirtingai nei šis karys, mes nevykdome slaptos misijos užsienio valstybėje. Todėl toks kvailumas nepraslysta pro akis.
– Kodėl nusprendėte imtis šio tyrimo?
– Jau labai seniai įtariau, kad Rusija tikrai dalyvauja šiame konflikte, tačiau neturėjau tiesioginių įrodymų, kurie būtų leidę atvirai apie tai kalbėti mano siužetuose. Nenorėjau klysti, norėjau, kad viskas būtų tikslu.
Dabar galiu užtikrintai teigti – taip, Rusija dalyvauja, siunčia ten savo karių, duoda nurodymų, yra tiesiogiai atsakinga už tai, kas ten vyksta. Manau, kad Ukrainoje iš tikrųjų kariauja įvairių karinių darinių, įskaitant ir rusų – tiek savanorių, tiek šauktinių ir t.t. Deja, konflikto nepavyks išspręsti tol, kol abi pusės nesugebės susitarti.
O susitarti nepavyks, kol nebus aišku, kas yra tos pusės. Juk Rusija savo vaidmenį Ukrainos konflikte primygtinai neigia. Ukraina ir Rusija niekaip nesusitars tol, kol Rusija apsimetinės, kad ten nedalyvauja. Tikiuosi, kad šis filmas priartins mus prie lūžio taško, kai bus viešai įvardyta, kas dalyvauja šiame konflikte.
– Simonai, buvote pirmasis žurnalistas, paimtas įkaitu Slovjanske, kurį tuomet kontroliavo „Donecko liaudies respublikos“ separatistai. Ar nuo tada dar lankėtės tame mieste?
– Slovjanske, kai jis vėl grįžo į Ukrainos valdžios rankas, po to lankiausi daug kartų. Per susirėmimus dėl Slovjansko mano darbdaviai neleido grįžti į tą teritoriją, kontroliuojamą separatistų, nes baiminosi, kad man kas nors nutiks.
Praėjus kuriam laikui, vėl pradėjau dirbti tose teritorijose. Ten ir po šiai dienai žurnalistams gana pavojinga. Neseniai ten sumušė ir į Rusiją išsiuntė „Novaja gazeta“ žurnalistą Pavlą Kanyginą.
Dabar vaikšto su mėlyne paakyje. Tai tiesiog baisu – didžiulė nepagarba mūsų profesijai. Manau, kad žurnalistai turėtų priklausyti tai pačiai kategorijai kaip diplomatai ir stebėtojai. Bet kokie bandymai pakenkti turėtų būti vertinami kaip visuotinai pripažįstami nusikaltimai, nepriklausomai nuo to, kuri konflikto šalis juos įvykdė.
– Jūsų filme yra ir neilgas interviu su ESBO atstovu, aktyviai dirbančiu Ukrainos rytuose. Jūs jo tiesiai šviesiai klausiate apie Rusijos karių dalyvavimą, o jo atsakymas labai miglotas. Kaip manote, kodėl jis vengė tiesaus atsakymo?
– Viskas labai paprasta: be Rusijos ir kitų ESBO šalių suteikto mandato ESBO iš viso negalėtų ten būti. Rusijai nepanorus Ukrainoje matyti ESBO, jie ten paprasčiausiai nebegalės dirbti. Manau, kad toks ir galėtų būti paaiškinimas.
– Kaip manote, ar, pasirodžius jūsų filmui, dar galėsite atvykti į Rusiją?
– Šiuo metu kaip tik esu Rusijoje, tačiau nepasakyčiau, kad neturiu jokių problemų. Jau pusantrų metų nesėkmingai bandau „VICE News“ gauti akreditaciją iš Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos.
Vos man grįžus iš Buriatijos, po kelių dienų, iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gavau laišką, kuriame teigiama, kad man akreditacijos niekas neduos, o apie priežastis, kodėl priimtas būtent toks sprendimas, praneš vėliau. Aišku, tų priežasčių niekas man taip ir neįvardijo, tačiau faktas lieka faktu – akreditacijos neduos. Tai vertinu kaip cenzūrą.
Vienas iš pirmųjų, pažiūrėjusių filmą, buvo tinklaraštininkas iš Ukrainos Antonas Pavluško. Jis jau metus vykdo panašų tyrimą: socialiniuose tinkluose ieško įrodymų, kad Rusijos kariai dalyvauja karinėse operacijose Ukrainos teritorijoje. Apie savo radinius A. Pavluška neseniai pasakojo „Radio Svoboda“. Štai kokie jo įspūdžiai:
– Tai tiesiog puikus ir gyvas pavyzdys, kuo visus metus turėjo užsiimti Rusijos žurnalistai. Pasirenkame vieno Rusijos kario likimą ir ant pirštų vardijame, kur jis buvo ir ką darė – galiausiai užduodame klausimų pačiam kariui.
Aišku, aiškaus atsakymo, savaime suprantama, mes negausime, tačiau tokius klausimus tiesiog būtina užduoti. Deja, Ukrainos žurnalistai tokių tyrimų Rusijoje atlikti negali, o rusų žurnalistai imtis tokių tyrimų akivaizdžiai bijo arba neprasčiausiai iš principo nenori – vatnikų netrūksta ir pas vadinamuosius opozicijos žurnalistus.
Dar labai nustebino situacija Rusijos glūdumoje. Tik pažiūrėkite, kokiomis sąlygomis gyvena šis karys – pradedant įėjimu į namus pro kartotines duris ir baigiant baisiomis jo buto sienomis. Ką ir nuo ko nori išgelbėti šie žmonės, kokias vertybes išpažįsta ir kokį rusų pasaulį nori sukurti, jeigu negali deramai susitvarkyti net savo namų?
– „Novaja gazeta“ ir „VICE News“ atliktas tyrimas paliko įspūdį, kad mūšiuose dėl Debalcevės iš Rusijos pusės dalyvavo tik kariai iš Buriatijos. Bet juk ne vien jie?
– Ten buvo ne tik jie, tik pastarieji tiesiog išsiskyrė iš kitų. Jų nei vietos gyventojais, nei separatistais nepavadinsi. Todėl visi į juos ir atkreipė dėmesį. Iš esmės galima daryti išvadą, kad rusų kariai padarė reikiamas išvadas ir nusprendė nesiųsti pajėgų iš europinės Rusijos dalies ar bent jau didžiųjų miestų. Nusprendė pasitelkti mažiau žinomus dalinius, dislokuotos toliau nuo Maskvos (...). Kai toks nurodymas pasiekė pačias žemiausias grandis, kažkas susiprotėjo imti tankistus iš Buriatijos – norėjo, kaip geriau, pavyko kaip visada.
– Pastarosiomis savaitėmis mus pasiekia pranešimų apie aktyvesnius veiksmus konflikto zonoje: mokymus prie sienos su Ukraina (apie tai kalba ir Simonas Ostrovskis) ir neramumus pačioje konflikto su Ukrainos kariais linijoje, konkrečiai Šyrokynėje ir Marjinkoje. Tai pasirengimas naujam puolimui?
– Manau, kad rusų kariuomenė – Rusijos valdžios įkaitė. Ji taip ir neapsisprendė, imti Kijevą, ar neimti, plėsti „Novorosiją“, ar ne. Pulti ar dar palaukti. Jau metus trunkantis Rusijos karių laukimas palapinėse prie sienos kaip reikiant nustekeno armiją.
Reguliarūs mokymai nevyksta. Po truputį visi, kurie svajoja pasiekti Lvovą tankais, supranta, kad niekur niekada tais tankais nenuriedės ir už kiekvieną naują Marjinką teks vis brangiau sumokėti. Galiausiai kam Rusijos kariams kariauti Ukrainoje. Sukurti rusų pasaulio jiems nepavyko net gimtinėje.
Nėra nei fašistų, nei protu nesuvokiamų žiaurumų – tėra vieno vienintelio žmogaus troškimas už savo ambicijas mokėti savo karių mėsa. Būti herojumi ir tai suvokti yra viena, o suvokti, kad visas tas karas reikalingas tik vienam žmogui, yra visai kas kita. Taip, armija ir toliau „vykdys“ nurodymus ir po kąsnelį gviešis svetimų žemių, tačiau mokėti gyvybėmis už dar vieną Marjinką teks ne V. Putinui ar kooperatyvui „Ozero“, o eiliniam šalies kariui.