Prieš kurį laiką Briuselis neįvertino Vengrijos politikų užmojų prieš jiems oponuojančią žiniasklaidą, vėliau toks virusas persimetė į Lenkiją, eilėje – slovakai, čekai, o dabar visko gali būti ir Lietuva. Nes blogas pavyzdys užkrečia.
Prieš daugiau nei metus didžiausio nepriklausomo Vengrijos dienraščio „Niepsabočiag“ žurnalistai liko benamiai. Žinia apie vienos paskutinių laisvo žodžio tvirtovės Vengrijoje uždarymą buvo slepiama ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo pačių žurnalistų. Penktadienio vakarą susirinkę iš redakcijos daiktus, šeštadienio rytą visi 60 žurnalistų gavo laišką: dienraščio leidimas „sustabdytas“.
Straipsnius, kurių „benamiais“ tapę žurnalistai nespėjo publikuoti, kitą dieną Budapešto gatvėse dalijo tikri benamiai.
Netrukus dienraštį valdanti kompanija buvo parduota su artimu premjero Viktoro Orbano bendražygiu susijusiai kompanijai, dar po mėnesio pranešta, kad dienraščio leidimas nebus atnaujintas. Tai tik vienos iš Vengrijos valdžiai nepalankių žiniasklaidos priemonių likvidavimo schema, tokių nuo premjero V. Orbano įsigalėjimo 2010-aisiais jau ilgas sąrašas.
Vengrija daugiau nebėra laisvo žodžio namai – tai jau kelerius metus iš eilės tvirtina žiniasklaidos laisvės sargai. Organizacijos „Reporteriai be sienų“ reitinge Vengrija nukrito į neregėtai žemą – 71-ą vietą. Nors Vengrijos Konstitucija gina žodžio ir spaudos laisvę, premjero V. Orbano administracijos įgyvendinamas, teisinis žiniasklaidos reguliavimas, kelia jai grėsmę. Organizacijos „Freedom House“ teigimu, žiniasklaidos rinkoje dominuoja premjerui ir jo partijai palankios žiniasklaidos priemonės.
„Ankstesnis žiniasklaidos pasaulis, kuriame dominavo kairiųjų idėjos, pasikeitė. Pavyzdžiui, Krikščionių ir Nacionalinis judėjimas, gali reikšti savo nuomonę šioje televizijoje, kurią aš matau kaip dešiniosios minties kanalą, tai atspindi mūsų visuomenės vertybes“, – sako V. Orbanas.
Ekspertų vertinimu, šie pokyčiai turi labai Aiškų politinį tikslą.
„Siekiama užvaldyti nuomonių rinką ir panaudoti rinkimų tikslais. Tokia situacija yra Vengrijoje, prasidėjo ir Lenkijoje. Nors Čekijoje ir Slovakijoje žiniasklaida dar yra laisva, matome, kad oligarchų ir valdančiųjų poveikis žiniasklaidai, prisidengiant demokratija, ten taip pat vyksta“, – tvirtina buvęs ESBO atstovas, atsakingas už žiniasklaidos laisvę Miklosas Harasti`as
Vengrijos visuomeninis transliuotojas buvo pirmasis, kurį valdantieji pasitelkė savo politiniams tikslams, dažnai siekiant sukompromituoti politinius oponentus.
Valdžiai lojalūs žiniasklaidos kanalai nušviečia įvykius taip, kad sukurtų visuomenės palaikymą vykdomai politikai, pavyzdžiui, prieš referendumą dėl migrantų kvotų 2016-ųjų spalį valstybės valdomame kanale M1 91 proc. informacijos apie migraciją buvo negatyvi, nustatė tarptautiniai žiniasklaidos stebėtojai.
V. Orbanas užsienio kompanijoms priklausančius žiniasklaidos kanalus Vengrijoje vadina grėsme valstybės interesams.
„Tai yra nacionalinio suvereniteto dalis, dauguma šalyje veikiančios žiniasklaidos sistemos turėtų būti nacionalinėse rankose“, – tvirtino V. Orbanas.
Jungtinės Valstijos neseniai pranešė skiriančios nepriklausomai Vengrijos žiniasklaidai 700 tūkstančių dolerių. Valdantiesiems palankūs kanalai jau plyšauja apie grėsmę, kad taip gali būti paveikti ateinantį balandį vyksiančių rinkimų į Vengrijos parlamentą rezultatai.
V. Orbanas, vos tik tapęs premjeru 2010-aisiais, ėmėsi pertvarkyti šalies žiniasklaidą. Užvaldė visuomeninį transliuotoją, sukūrė specialias institucijas žiniasklaidos kontrolei, įstatymu numatė milžiniškas baudas žurnalistams.
Net ir tada, kai likviduotas dienraštis „Niepsabočiag“, Europos Komisijos atstovai vis dar kartojo, kad tai ne Komisijos, o valstybės narės institucijų reikalas.
„Komisija žino ir yra susirūpinusi dėl žiniasklaidos situacijos Vengrijoje. Mūsų vaidmuo turi neperžengti mūsų kompetencijos ribų, negalime padaryti daugiau nei mūsų prašoma, nei esame įpareigoti pagal sutartis“, – teigia Europos Komisijos atstovas spaudai Margaritis Schinas.
Tinkamai nesureagavus į grėsmes žiniasklaidos laisvei Vengrijoje, sukurtas precedentas, įkvėpęs kitas šalis sekti šiuo pavyzdžiu. Lenkijos statusas žiniasklaidos laisvės reitinguose per paskutinius porą metų pasikeitė iš laisvos į pusiau laisvą. Esminės įtakos tam turėjo Vyriausybės netolerancija nepriklausomiems ir kritiškiems visuomenės informavimo kanalams bei naujus apribojimus ir sankcijas už jų nesilaikymą numatantis prieštaringas įstatymas.
Šių vaizdų rodymas vienam didžiausių Lenkijos transliuotojų galėjo kainuoti pusantro milijonų zlotų. Baudą numačiusi Lenkijos žiniasklaidos reguliavimo institucija buvo apkaltinusi televiziją „vienašališku įvykių atspindėjimu“, nušviečiant protestus prieš vyriausybę praėjusiais metais.
„Jie ragino vykdyti neteisėtus veiksmus – kvietė dalyvauti šiame mitinge, kuris buvo neteisėtas“, – pasakoja Nacionalinės transliuotojų tarybos atstovė Teresa Brykczynska.
Į šį atvejį nukrypus ne tik Lenkijos, bet visos Europos visuomenės žvilgsniams, žiniasklaidos reguliavimo institucija baudą prieš kelias dienas atšaukė.
„Toks ekonominis spaudimas reiškia, kad vyriausybė gali imtis labai įvairių priemonių. Kai kurios žiniasklaidos kompanijos, ypač priklausančios užsienio kapitalui, gali būti priverstos parduoti žiniasklaidos priemones Lenkijos valstybinėms kompanijoms“, – sako Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Piotras Stasinki.
Socialinių mokslų ekspertai tvirtina, kad spaudos laisvę skirtingos lenkų kartos vertina nevienodai.
„Žmonės, kurie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, nacių okupaciją, holokaustą, taip pat diktatūros laikotarpį Lenkijoje, autoritarizmą, totalitarizmą, dažnai brangina pilietines laisves labiau nei jauni žmonės, kurie neturi tokios patirties“, – tvirtina sociologas Rafelas Pankowskis.
Šiuos procesus su nerimu stebi ir kitų vadinamųjų Vyšegrado šalių žiniasklaida. Po ekonominės krizės 2008-aisias, kaip ir Vengrijoje, didelė dalis Čekijos žiniasklaidos priemonių, iki tol priklausiusių užsienio investuotojams, taip pat perimta į nacionalinių savininkų rankas.
Didelė dalis jų nusėdo dabartinio šalies premjero, maisto ir agropramonės magnato Andrejaus Babišo rankose. Kitą savaitę Čekijos parlamentas balsuos dėl pasitikėjimo jo mažumos vyriausybe ir spręs, ar panaikinti jam neliečiamybę dėl pateiktų kaltinimų Europos Sąjungos fondų švaistymu.
Ar nerimui yra pagrindo? Kai Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, šį savaitgalį besikaunantis dėl išlikimo poste, leidžia sau juokauti į susitikimą su regionų žiniasklaida atsinešdamas butaforinį automatą, kuris esą skirtas žurnalistams, sunku likti abejingam.