Viskas prasidėjo tų metų balandžio 15 d., kai buvo suimti keturi A. Petrucci darbuotojai: Marcantonio Nini (rūmų valdytojas), verslo agentas, arklininkas ir pusbrolis Scipione Petrucci.
Tyrimą atlikti buvo paskirti du teisėjai. Pirmasis, Giangiacomo di Gambarana, taip pat priklausęs Romos gubernatoriaus teisiniam personalui, niekuo per daug neišsiskyrė. Antrojo teisėjo paskyrimas buvo neįprastas sprendimas, nes to nereikalavo įstatymas. Domenico Coletta buvo Šventojo Angelo pilies (popiežiaus tvirtovė ant Tibro upės kranto) vicekaštelionas. Tiesa, tai ne vienintelės jo pareigos. Taip pat jis buvo kelių A. Petrucci šeimos narių, itin priešiškai nusiteikusių kardinolo Alfonso atžvilgiu, bendrininkas. Bylos prokuroru buvo paskirtas Mario Peruschi, kurio reputacija kalbėjo pati už save. Mažiausiai du įtariamieji M. Peruschi bylose mirė įkalinimo įstaigoje.
Sprendimas apklausti tarnus tikriausiai nebuvo atsitiktinis. Jie vargu ar turėjo įtakingų draugų, kurie galėtų užtarti, be to, juos buvo galima lengviau įbauginti kankinimais. M. Nini buvo popiežiaus rūmų valdytojo Giulio de Bianchi vaikinas. G. de Bianchi mirė keistomis aplinkybėmis prieš prasidedant teismui. Tikėtina, kad jis buvo nunuodytas. Gali būti, jog G. de Bianchi savo noru ar verčiamas popiežiui atskleidė informaciją apie sąmokslą.
Kai balandžio 17 d. prasidėjo tardymas, dėmesys buvo skiriamas ne nuodams, bet A. Petrucci politinėms intrigoms. Kardinolas A. Petrucci buvo kilęs iš Toskanos regione esančio Sienos miesto – popiežiaus gimtojo Florencijos miesto konkurento (XVI a. Italija buvo padalyta į keletą nedidelių valstybių). 1515 m. popiežius Leonas iš Sienos valdovo posto pašalino A. Petrucci giminaitį ir perėmė miestą savo žinion. A. Petrucci supyko ir keletą mėnesių derėjosi dėl sąjungos, padėsiančios atsiimti miestą. Tokį elgesį popiežius palaikė asmeniniu įžeidimu.
Mesti iššūkį popiežiui dėl Sienos – viena, tačiau žmogžudystė – jau visai kas kita. Per pirmąsias 10 M. Nini tardymo dienų nebuvo pateikta kaltinimų planavus nunuodyti popiežių. Viskas pasikeitė balandžio 27 d., kai A. Peruschi įtariamajam parodė 18 laiškų, septynis iš kurių buvo pasirašęs pats M. Nini. Laiškai buvo skirti kardinolui A. Petrucci. Daugelis jų buvo išsiųsti 1516 m. rugpjūčio mėnesį. M. Nini buvo paprašytas patvirtinti, jog parašė šiuos laiškus. Viename laiške buvo sakinys „Kalbėjau su Vercelli“. Battista Vercelli buvo gydytojas. 1516 m. vasarą, kai popiežius Leonas sunkiai sirgo, buvo svarstoma pakviesti B. Vercelli, nes popiežiaus gydytojas buvo išvykęs.
Būdamas gydytojas, jis galėjo sugirdyti nuodus. Taigi, B. Vercelli būtų turėjęs progą, o A. Petrucci turėjo motyvą. Prokuroras praktiškai išnarpliojo bylą. Jam tetrūko prisipažinimo.
Kieno sąmokslas?
Šiuo laikotarpiu įprastas kankinimas būdavo toks: įtariamojo rankos būdavo surišamos už nugaros, tuomet nelaimėlį pakabindavo už riešų, sukeldami didžiulį skausmą (po keturių amžių šį metodą koncentracijos stovyklose naudojo esesininkai). M. Nini netrukus išklojo visą informaciją apie įmantrų sąmokslą ir įvardijo penkis jį rengusius kardinolus – A. Petrucci, Bendinello Sauli, Raffaelle Riario, Adriano Castellesi ir Francesco Soderini – bei du kitus, kurie taip ir nebuvo nustatyti.
Ar M. Nini nemelavo? O gal jis savo tardytojams sakė tik tai, ką jie norėjo išgirsti? Istorikai seniai ginčijasi, ar kardinolų sąmokslas apskritai egzistavo. 1517 m. istorinių įvykių šaltinių yra daug, jie net prieštarauja vienas kitam. Logiškiausia būtų pradėti nuo kardinolų parodymų, bet jie dingo. (Norėtųsi ir čia įpinti sąmokslo teoriją, tačiau trūksta nemažai šio laikotarpio popiežiaus dokumentų dėl 1527 m. įvykdyto Romos plėšimo ir popiežiaus ištrėmimo).
Tiesa, yra M. Nini ir kitų A. Petrucci darbuotojų tardymo protokolų juodraščiai. Neišliko nė vieno iš kompromituojančių laiškų, užtat turime vieną M. Nini laišką, neįtrauktą į teismo procesą. Įdomu tai, kad, remiantis tardytojų parašytais komentarais, jie norėjo iškraipyti M. Nini žodžius pačia nepalankiausia kryptimi.
Taip pat yra kitų žmonių parodymai: popiežiaus ceremonmeisterio Paride Grassi, A. Petrucci tarno iš Portugalijos, vyresnio amžiaus popiežiaus rūmų gyventojo, pro kurio apartamento langus atsivėrė vaizdas į kelią, vedantį Šv. Angelo pilies link, ir ambasadorių Romoje. Konsistorijos įrašai leidžia sužinoti, apie ką buvo kalbama oficialiuose kardinolų susirinkimuose. XVI a. dokumente, neva parašytame kaltinamuosius remiančių žmonių, apie šiuos įvykius pasakojama iš jų perspektyvos.
Tiesa, datos ir tam tikra informacija nesutampa su tardytojų įrašuose nurodytais duomenimis. Kardinolo B. Sauli buhalterijos knygose taip pat yra pakankamai intriguojančios informacijos.
Taigi, nieko nuostabaus, kad sąmokslo faktai yra sunkiai suprantami, tačiau, panagrinėjus prielaidas, galima suprasti, kodėl popiežius Leonas X galėjo susigundyti pasinaudoti mažiausia užuomina apie rengiamą sąmokslą.
Jis buvo išrinktas popiežiumi šiek tiek daugiau nei prieš ketverius metus. Giovanni de Medici (taip jis buvo pavadintas gimęs) buvo antrasis Lorenzo Nuostabiojo, Florencijos valdovo, sūnus. Kardinolu jis tapo sulaukęs vos 13-os metų amžiaus.
Nors G. de Medici buvo neįprastai jaunas kandidatas, Lorenzo, kaip ir daugelis kitų Italijos valdovų, norėjo, kad jo sūnus taptų kardinolu. Pontifikatas buvo galinga jėga Italijos pusiasalyje, valdanti teritoriją, besidriekusią į šiaurę nuo Romos iki Bolonijos bei į rytus iki Adrijos jūros pakrantės ir Ravenos miesto. Net ten, kur pontifikatas nevaldė tiesiogiai, jo paskirti vyskupai ir abatai kontroliavo nemažas valdas.
Savas žmogus popiežiaus kurijoje buvo būtinas bet kuriai šeimai, norėjusiai didelės įtakos. Mantujos kunigaikščių Gonzagų šeima savo pirmąjį kardinolą turėjo 1461 m., Milano valdovų Sforzų šeima – 1484 m.
Popiežius iš Medici šeimos
Kardinolų iš įtakingų šeimų vaidmuo buvo dviprasmiškas. Lorenzo parašė laišką savo sūnui, kuriame patarė, kaip eiti naująsias pareigas. Nors jaunajam Giovanni reikėjo stengtis būti geru dvasininku ir parodyti, kad pirmenybę visuomet teikia garbei, Bažnyčiai ir popiežiaus valiai, tačiau taip pat jis turėjo būti „grandis, priartinanti šį miestą prie Bažnyčios, o mūsų šeimą – prie miesto“.
Lorenzo planas buvo išmintingas. 1494 m. Medici šeima buvo išvaryta iš Florencijos, kai Prancūzijos kariai žygiavo Italijos pusiasaliu, ketindami įvykdyti seną troškimą valdyti Neapolį. Roma ir popiežiaus dvaras tapo vieninteliu šeimos atramos tašku, o jį išlaikyti turėjo jaunasis kardinolas Giovanni. Nuo 1503 m., kai mirė Giovanni brolis Piero, pravarde Nelaimėlis, Giovanni vaidmuo pasidarė dar svarbesnis.
1512 m. kardinolas G. de Medici sudarė karinę sąjungą su Ispanija, kad užtikrintų savo šeimai galimybę grįžti į Florenciją. Jo jaunesnysis brolis Giuliano, Nemūro kunigaikštis, tapo faktiniu miesto valdovu. Kitais metais mirė popiežius Julijus II. Kardinolas Giovanni leidosi į lėtą ir varginančią kelionę į konklavą. Jį kamavo analinė fistulė, todėl kardinolą visur lydėjo chirurgas. Nepaisant savo negalavimo (o gal kaip tik dėl jo, pranašavusio neilgą kadenciją), G. de Medici buvo vienas iš dviejų kandidatų į popiežius. Kitas kandidatas – Raffaelle Riario, mirusiojo popiežiaus Julijaus giminaitis. Italijos politikos įtaka popiežiaus kurijoje demonstruoja tas faktas, jog tuo metu iš 25 kardinolų 18 buvo italai.
1513 m. kovo 9 d. tapęs popiežiumi, Leonas, kaip įprasta naujai išrinktam pontifikui, paskyrė kardinolų iš savo bendražygių rato. Tarp jų buvo pusbrolis Giulio de Medici ir sūnėnas Innocenzo Cibo. Leonas paskyrė savo jaunesnįjį brolį Giuliano popiežiaus kariaunos vadu ir tikėjosi, kad jo ir nuotakos iš Savojos vestuvės užtikrins sąjungą su prancūzais. 1513 m. rugsėjo mėnesį jis surengė didingą ceremoniją, kurios metu suteikė Romos pilietybę Giuliano ir vyresniajam sūnėnui Lorenzo.
Deja, ne viskas ėjosi kaip iš pypkės. 1516 m. kovo mėnesį Leono jaunesnysis brolis Giuliano mirė. Popiežiui prasidėjo nervingas laikotarpis. Giuliano neturėjo vaikų, išskyrus penkerių metų amžiaus pavainikį. Florencijoje buvo nemažai žmonių, kurie būtų apsidžiaugę Medici šeimos žlugimu. Nelaimėlio Piero sūnus Lorenzo panoro užimti Giuliano vietą, tačiau neturėjo mirusiam dėdei būdingų manierų, be to, jį labiau domino Urbino miesto užkariavimas. Popiežiui suteikus paramą, Lorenzo jį užėmė 1516 m. gegužės mėnesį, pakeisdamas mirusio popiežiaus Julijaus II giminaitį. Tiesa, ši karinė kampanija buvo nepigi ir atsiėjo apie 800 000 dukatų.
Kaltinamieji
Atsižvelgiant į šiuos faktus, kardinolo A. Petrucci įtūžį sukėlęs perversmas Sienoje nebuvo pavienis įvykis, bet plačios Leono strategijos susieti popiežiaus interesus su savo šeimos interesais Florencijoje dalis. Kai A. Petrucci pamėgino susitarti dėl sąjungos, jis, savaime suprantama, kreipėsi į nušalintąjį Urbino valdovą Francesco Maria della Rovere. Taip pat A. Petrucci bendradarbiavo su Baglioni šeima iš Perudžos, pasienio miesto, nuo seno priešiško popiežiaus ir Florencijos atžvilgiu, ir su ispanais, kurie tradiciškai rėmė Sienos kovą su prancūzų remiama Florencija.
Tačiau blogiausia laukė ateityje. 1516 m. vasarą Leonas sunkiai susirgo. Varginančioji fistulė vėl kėlė kančias. Esant tokioms aplinkybėms, kardinolai pradėjo diskutuoti apie popiežiaus mirties tikimybę. Tiesa, spėlionės, kas nutiks mirus popiežiui, ir tvirtinimas, kad jie troško Leono mirties, nėra vienas ir tas pats.
1517 m. balandžio mėnesio pabaigoje penki kardinolai buvo apkaltinti rengę sąmokslą nunuodyti popiežių Leoną. Kardinolo A. Petrucci motyvas – akivaizdus. Jis niršo ant popiežiaus už giminaičio pašalinimą iš Sienos valdovo posto ir rengė diplomatinę sąjungą prieš Leoną. Kardinolas B. Sauli buvo kilęs iš Genujos bankininkų šeimos. Jo motyvai nebuvo tokie aiškūs.
Regis, jis buvo artimas A. Petrucci bendražygis ir galbūt pyko praradęs svarbų popiežiaus bankininko postą ir beneficijas Medici šeimai, kai popiežiumi buvo išrinktas Leonas. R. Riario ilgiausiai ėjo kardinolo pareigas. Kai jam buvo 17-a, į šį postą jį paskyrė prodėdė popiežius Sikstas IV. Tai įvyko netrukus po 1478-ųjų metų Pazzi sąmokslo, kurio metu Sikstas susimokė prieš Medici šeimą, ir Leono dėdė buvo nužudytas Florencijos katedroje (jaunasis R. Riario praleido keletą siaubingų savaičių kalėjime). Dėl ilgo darbo kurijoje R. Riario turėjo įspūdingą beneficijų kiekį. Kaip ir bankininkų atžala B. Sauli, jis buvo turtingas.
Kardinolas F. Soderini buvo kilęs iš senos Florencijos šeimos, gerai žinomos savo varžymusi su Medici šeima. Tardytojai nusprendė, kad jis ir kardinolas A. Castellesi žinojo apie sąmokslą. Taip pat yra duomenų, jog pagrindinė A. Castellesi bėda buvo ta, kad jis užsitraukė kardinolo Thomo Wolsey nemalonę, kuris siekė užvaldyti A. Castellesi beneficijas Anglijoje.
Leonas ėmėsi pirmųjų veiksmų prieš kardinolus gegužės mėnesį. Jis apgaule privertė A. Petrucci grįžti į Romą, prižadėjęs pasikalbėti apie turto Sienoje sugrąžinimą. Popiežius išdavė apsaugos raštą, turėjusį užtikrinti kardinolo saugumą kelionės metu. A. Petrucci juo patikėjo ir nuvyko į popiežiaus rezidenciją. Ten gegužės 19 d. jis ir B. Sauli buvo suimti. Vėliau Paolo Giovio, istorikas, gerai išmanęs Medici reikalus, rašė, kad popiežiui artimi žmonės šaipėsi iš A. Petrucci naivumo.
Netrukus buvo suimti ir kiti įtariamieji. Buvo sulaikytas Pochintesta, A. Petrucci sąjungininkas iš Sienos, buvęs miesto atsargos kariuomenės vadas, o Florencijoje kardinolo Giulio de Medici įsakymu suėmė gydytoją B. Vercelli ir su sargybiniais išsiuntė į Romą.
Popiežius Leonas rado prieglobstį Šv. Angelo pilyje. Jis arba iš tiesų bijojo sąmokslo, arba norėjo išlaikyti jo iliuziją. Pilies vartus saugojo 100 kareivių. Popiežius išleido grėsmingą motu proprio, kuriame buvo kalbama apie kitų kardinolų dalyvavimą „velniškose“, „nelegaliose“ ir „slaptose“ machinacijose. Nagrinėti bylą iš kardinolų kolegijos narių buvo paskirti trys teisėjai.
Intriga darosi sudėtingesnė
B. Sauli broliai buvo įsitikinę, kad jiems pavyks surinkti reikiamą pinigų sumą, ir B. Sauli bus paleistas. Kardinolas R. Riario nebuvo toks tikras. Ši byla nebuvo panaši į įprastus politinius žaidimus, ir gegužės 29 d. R. Riario taip pat buvo suimtas. Jį išdavė tardomi įtariamieji. Iš pradžių R. Riario buvo leista pasilikti Apaštalų rūmuose, kambaryje, kuriuo paprastai naudodavosi asmeninis popiežiaus kamerheras ir iždininkas. Birželio 2 d. S. Petrucci, kuris, regis, anksčiau nebendradarbiavo su teisėjais (jis buvo kalinamas nuo balandžio 15 d.), staiga pareiškė prisiminęs keletą susitikimų su B. de Vercelli ir M. Nini. Jo parodymai gražiai patvirtino ankstesnius M. Nini teiginius.
R. Riario iš patogaus kambario buvo perkeltas į Šv. Angelo pilies kamerą. Jį teko nešti neštuvais – taip smarkiai buvo nukankintas. „Manau, kad jis neišgyvens nė dviejų dienų“, – pastebėjo vienas liudininkas. Tuo tarpu Romoje sklandantys gandai pasidarė ekstravagantiškesni: buvo kalbama apie sąmokslą nužudyti popiežių, kai jis medžios, arba užpulti Devintinių šventės procesijos metu. Florencijoje ištikimas Leono tarnas Goro Gheri atkakliai tvirtino, jog reikia nubausti ne tik kardinolus, bet ir jų šeimas, kad būtų pavyzdys kitiems.
Birželio 5 d., turbūt neatlaikęs kankinimų, R. Riario prisipažino. Jis teigė bandęs atkalbėti A. Petrucci, tačiau kiti įtariamieji (įtikinamai) tvirtino, kad būtent jis buvo sąmokslininkų kandidatas užimti popiežiaus Leono vietą. B. Vercelli taip pat prisipažino. Birželio 8 d. surengtos konsistorijos metu Leonas paskelbė, jog kiti du kardinolai – F. Soderini ir A. Castellesi – žinojo apie rengiamą sąmokslą. Jie nusikalto išgirdę, kaip A. Petrucci kalbėjo trokštąs Leono mirties, ir niekam apie tai nepranešę. Kardinolai prisipažino ir buvo nubausti 12 500 dukatų bauda.
Finansiniai motyvai
Pinigų klausimas yra svarbus, nes su pinigais buvo susijęs popiežiaus motyvas galbūt nepagrįstai apkaltinti tariamus sąmokslininkus. Yra nemažai įrodymų, jog tuo metu Leono finansinė padėtis buvo prasta. 1513 m. rugsėjo mėnesį įvykusios įspūdingos pilietybės suteikimo Giuliano ir Lorenzo de Medici ceremonijos proga popiežius padovanojo keletą pelningų bažnytinių įstaigų. 1517 m. birželio 9 d. buvo paskelbtas dekretas, nurodantis, kad įstaigos – vėl parduodamos (greičiausiai tam, kas daugiausiai pasiūlys). Be to, Leonas planavo parduoti iš sąmokslininkų konfiskuotą turtą, o iš jų atimtas beneficijas – perskirstyti draugams ir sąjungininkams.
Teisinis procesas tęsėsi. Birželio 16 d. Pochintesta buvo pakartas Tor di Nona – popiežiaus kalėjime ant Tibro upės kranto. Birželio 22 d. kardinolai pripažino R. Riario, B. Sauli ir A. Petrucci kaltais, tačiau buvo prieštaraujančių tokiam nuosprendžiui. R. Riario giminaitis kardinolas della Rovere paklausė: „Po perkūnais, nejaugi manote, kad šie prisipažinimai – tikri?“ Iš kardinolų buvo atimtos beneficijos ir, visų blogiausia, jie buvo perduoti valstybiniam teismui, vadinasi, galėjo susilaukti mirties bausmės.
Žemesnio rango sąmokslininkus toks likimas ištiko birželio 27 d. M. Nini ir B. Vercelli buvo arkliu atitempti į egzekucijos vietą, pakarti ir ketvirčiuoti. Jų lavonai buvo pakabinti ant tilto, esančio netoli Šv. Angelo pilies.
Kitas Leono žingsnis – stebinantis. Liepos 1 d. jis paskyrė 31 naują kardinolą, daugiau nei padvigubindamas kardinolų kolegijos narių skaičių. Nuo tada, kai prieš 70 metų Romoje buvo grąžinta vieno popiežiaus tvarka, naujų kardinolų paskyrimo rekordas buvo 12. Keturi naujieji kardinolai buvo iš Florencijos, kiti – Medici sąjungininkai ir giminaičiai, du – iš Sienos, įskaitant Raffaele Petrucci iš konkuruojančios kardinolo Alfonso šeimos pusės. Senosios kardinolų gvardijos įtaką pavyko susilpninti. Naujai paskirti asmenys buvo dėkingi Leonui, ir popiežius galiausiai turėjo paklusnią kardinolų kolegiją, kokios troško.
Po trijų dienų kardinolui A. Petrucci įvykdyta egzekucija pasėjo nerimą likusių sąmokslininkų tarpe. B. Sauli šeima išvyko į Prancūziją prašyti karaliaus įsikišti. Taip pat įsikišo ir jo gimtojo Genujos miesto valdžia. A. Castellesi pabėgo iš Romos, ir liepos 5 d. neteko savo beneficijų. Vėliau, paraginus kardinolui T. Wolsey, iš jo buvo atimtas ir kardinolo titulas. F. Soderini apgavo Leono sargybinius, privertęs juos sekti apsimetėliu, o pats slapta paspruko iš Romos.
Galbūt Genujos valdininkų lobizmo dėka B. Sauli buvo perkeltas į patogesnę kamerą. R. Riario bičiuliai ėmė tvarkyti reikalus, kad užtikrintų, jog būtų sumokėta jam skirta bauda, kuri buvo išties įspūdinga – 150 000 dukatų. Praėjus 40 metų nuo Pazzi sąmokslo, tai buvo ilgai lauktas kerštas. Turtingiausias Romos žmogus Agostino Chigi patikino duosiąs trečdalį sumos, todėl liepos 24 d. R. Riario buvo paleistas iš kalėjimo ir ištremtas į Neapolį. Po savaitės, liepos 31 d., į laisvę išėjo ir B. Sauli. Jam buvo skirta 25 000 dukatų bauda ir namų areštas (kardinolas gyveno Monterotonde). Skirtingai nuo R. Riario, jis neteko daugumos savo beneficijų . B. Sauli mirė kitais metais. Jo sveikatos būklę beveik be jokios abejonės pablogino kalėjime praleistas laikas.
Dienoraštį rašęs Venecijos gyventojas Marinas Sanuto paskaičiavo, kad popiežius Leonas turėjo užsidirbti pusę milijono dukatų. Ši suma dešimt kartų viršijo turtingiausio kardinolo metines pajamas ir 250 kartų – neturtingiausio kardinolo metines pajamas.
Neatsargios kalbos ir pasekmės
Niekada nebūsime visiškai tikri, kiek kardinolai aptarinėjo, troško ar net stengėsi atsikratyti popiežiumi. Beveik nėra abejonių, kad Medici oponentai norėjo nuversti įtakingąją šeimą, o popiežius Leonas sąmokslų bijojo ne be pagrindo. A. Petrucci pyktis dėl Sienos buvo aiškus ir suprantamas, tai – jo motyvas. Kiti sąmokslo dalyviai bent jau turėjo šiokių tokių priežasčių jį remti. Taip pat yra įrodymų, kad B. Sauli sąjungininkai neabejojo jo nekaltumu.
Kita vertus, Leonas turėjo finansinių ir politinių motyvų imtis veiksmų prieš savo varžovus. Tai nebuvo nešališkas tyrimas: vienas iš paskirtų teisėjų griežė dantį ant A. Petrucci; tardytojai ir jų šeimos nariai išsidalijo reputaciją susiteršusių kardinolų beneficijas ir svarbiausius postus miesto valdžioje.
Kalbant apie įrodymus, daugelio neva kardinolus kompromituojančių laiškų neišliko. Tiesa, yra vienas laiškas, parašytas 1516 m. rugpjūčio 12 d. Tardytojai jį papildė pastabomis, išpučiančiomis tikrąjį laiško turinį. Vargu ar kompetentingas to meto politikas raštu būtų nurodęs galimo žudiko vardą. Slapta informacija beveik visada būdavo perduodama žodžiu. Be to, B. Vercelli turėjo aiškią priežastį siekti popiežiaus prielankumo: jis tikėjosi gauti postą popiežiaus rezidencijoje ir kilti karjeros laiptais. Reikėtų būti labai įtariam, norint padaryti išvadą, jog gydytojas ketino nunuodyti Leoną.
Ko gero, geriausią šios keistos bylos paaiškinimą pateikė tuometinis gydytojas ir mokslininkas P. Giovio. Jo teigimu, A. Petrucci iš tiesų grasino nužudyti popiežių, tačiau kiti kardinolai iš jo tik pasišaipė. Atsižvelgiant į kontekstą, žodžiai „Nužudysiu popiežių“ gali nuskambėti kaip tuščios šnekos arba kaip rimtas grasinimas. Esant įtemptai atmosferai (juk tam tikri Medici šeimos atstovai neabejotinai siekė Giuliano ir popiežiaus Leono mirties), tokie komentarai galėjo būti palaikyti sąmokslu nužudyti. Anglijos istoriją neblogai išmanantys žmonės turėtų prisiminti atvejį, kai neatsargios kalbos apie valdovo mirtį suteikė esminių įrodymų prieš Aną Bolein. Karalienė prisipažino kalbėjusi su dvariškiu Henry Norrisu apie tai, kas nutiktų mirus Henrikui VIII. Nesunku įsivaizduoti, kad kardinolų sąmokslas gimė iš panašių neatsargių kalbų.
1517-ieji yra svarbūs metai religijos istorijoje ir dėl kitų priežasčių. Martinas Lutheris Kingas paskelbė savo 95 tezes. Prieš septynerius metus jis lankėsi Romoje ir pasibaisėjo joje klestinčia neteisybe. Nuo jo vizito iki Leono valdymo pabaigos popiežiaus teologai vis su juo susigrumdavo dėl religijos. Po kelerių metų Leonas ekskomunikavo savo priešininką. Vis dėlto svarbiausias popiežiaus prioritetas buvo užtikrinti, kad jo šeimos nariai valdytų Florenciją. Po jo mirties 1521 m. popiežiaus valdžios simbolis – lazda – atiteko Leono pusbroliui kardinolui Giulio de Medici. Jam teko laukti 18 mėnesių, kol 1523 m. konklava jį išrinko naujuoju popiežiumi. Tapęs Klemensu VII, jis susipyko su Henriku VIII, ir karalius galiausiai atskyrė šalį nuo Romos. Taip pat Klemensas VII padarė Medici šeimos narius Florencijos kunigaikščiais, kurių teisės į miestą buvo perduodamos paveldėjimo būdu.
Neįmanoma pasakyti, kuria linkme būtų pakrypę reikalai, jei Leono pirmtakas Julijus II būtų ilgiau gyvenęs arba jei vietoje Leono būtų buvęs išrinktas popiežius, turėjęs mažiau šeiminių interesų Italijos karuose. 1911 m. Katalikiškosios enciklopedijos autoriai padarė išvadą, kad: „Vienintelis įmanomas verdiktas dėl Leono X pontifikato yra šis: jis buvo nesėkmingas Bažnyčios vadovas.“ Vis dėlto penkis kardinolus, apkaltintus rengus sąmokslą įvykdyti žmogžudystę Vatikane, ištiko dar didesnė nesėkmė.