D. Trumpas susitikimo dokumentą apibūdino kaip „labai išsamų susitarimą, padėsiantį spręsti labai didelę ir pavojingą pasaulio problemą“.
Be abejonės, reikšmingas jau vien tas faktas, kad abu lyderiai apskritai susitiko, o jų penkių valandų trukmės susitikimas baigėsi veiksmų, galinčių paskatinti realesnį poslinkį branduolinio ginklo atsisakymo link, užuomazgomis.
Tačiau toks dokumentas smarkiai nesiskiria nuo susitarimo, kurį balandžio pabaigoje po susitikimo pietinėje demilitarizuotos zonos pusėje pasirašė Kim Jong Unas ir Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas.
D. Trumpo ir Kim Jong Uno dokumente pažymimi keturi pagrindiniai dalykai.
Pirma, Jungtinės Valstijos ir KLDR (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika) įsipareigoja kurti dvišalius santykius, atsižvelgdamos į abiejų valstybių gyventojų taikos ir gerovės troškimą.
Tai rodo nukrypimą nuo ugningos retorikos, kuri paprastai apibrėždavo Vašingtono ir Pchenjano santykius. Pastarasis nuolat pasitelkia propagandą, norėdamas pavaizduoti JAV kaip priešiškai nusiteikusią galybę, siekiančią sunaikinti Šiaurės Korėjos režimą ir šalies žmones.
Toks įsipareigojimas taip pat atspindi Kim Jong Uno siekį susitelkti į ekonominę pažangą, dabar veikiausiai su JAV pagalba, mat jo tikslas sukurti JAV žemyninei daliai grėsmę kelianti branduolinį ginklą ir atvesti šalies prezidentą prie derybų stalo jau pasiektas.
Antra, Jungtinės Valstijos ir KLDR suvienys pastangas tam, kad Korėjos pusiasalyje sukurtų ilgalaikį, stabilų ir taikų režimą.
Tai nėra tiesioginis taikos sutarties, pakeisiančios 1953-aisiais Korėjos karo pabaigoje pasirašytas paliaubas, įsipareigojimas. Toks dalykas reikalautų Kinijos ir kitų konflikte dalyvavusių valstybių įsitraukimo. Kaip ir tikėtasi, D. Trumpas Šiaurės Korėjai pasiūlė „neapibrėžtas“ saugumo garantijas. Šio gesto neaiškumas dera su Kim Jong Uno įsipareigojimu dėl branduolinio ginklo atsisakymo.
Trečia, patvirtindama 2018-ųjų balandžio 27-osios Panmunjomo deklaraciją, KLDR įsipareigoja judėti visiško Korėjos pusiasalio branduolinio nusiginklavimo link.
Šis pareiškimas yra esminis ir sudėtingiausias iš visų. Jis neatitinka ilgalaikio Vašingtono tikslo – visiško, patikrinamo ir negrįžtamo Šiaurės Korėjos branduolinio arsenalo išardymo ir paprasčiausiai pakartoja po susitikimo su Moon Jae-inu išreikštą Kim Jong Uno poziciją.
Analitikai iš Šiaurės Korėjos lyderio per pirmąjį jo susitikimą su D. Trumpu nesitikėjo visiško, patikrinamo ir negrįžtamo Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo įsipareigojimo. Toks procesas, jei jis apskritai vyks, pareikalautų daugelio metų ir kainuotų milijardus dolerių.
Be to, neapibrėžiama, kas slypi po fraze „branduolinio ginklo atsisakymas“. Vašingtone tai gali reikšti reikalavimą, kad Kim Jong Unas atsisakytų savo branduolinių ambicijų. Tačiau Šiaurės Korėjos interpretacija yra labiau komplikuota. Režimo įsitikinimu, nusiginklavimas taip pat turėtų apimti JAV branduolinio „skėčio“ Pietų Korėjoje panaikinimą ir 28500 JAV karių, dislokuotų palei Pietų Korėjos sieną su Šiaurės Korėja, atitraukimą.
Kaip pastebėjo NATO generalinis sekretorius Alexanderis Vershbowas, esmė ta, kad egzistuoja skirtumas tarp branduolinio ginklo atsisakymo Korėjos pusiasalyje ir Šiaurės Korėjoje.
Ketvirta, Jungtinės Valstijos ir KLDR įsipareigoja dėl karo belaisvių palaikų susigrąžinimo, įskaitant jau atpažintų palaikų grąžinimą nedelsiant.
Vienas iš daugelio dalykų, lydinčių 1950–1953 metų Korėjos karą, yra karo belaisvių ir dingusių karių palaikų atpažinimas ir grąžinimas.
„Maždaug 5300 JAV karių palaikai yra Šiaurės Korėjoje ir juos galima susigrąžinti. Dėl įtemptų abiejų šalių santykių nuo 2005-ųjų pastangos susigrąžinti palaikus buvo nesėkmingos“, – teigia JAV karinis leidinys „Stars and Striples“.
Tai, ko gero, mažiausiai rizikingas Kim Jong Uno gestas. Visgi Japonijai teks nusivilti, nes susitarimo tekste neminimi Šaltojo karo metu Šiaurės Korėjos agentų pagrobti japonai. Pirmadienį kalbėdamas telefonu su Japonijos premjeru Shinzo Abe, D. Trumpas jam pažadėjo derybose su Kim Jong Unu iškelti šių pagrobimų klausimą.