Šią savaitę Berlyne vykusiame renginyje Prancūzijos prezidentas perspėjo, kad ES „gali mirti“ ir kad jei ji ir toliau laikysis „klasikinių“ laisvosios prekybos standartų, po dvejų ar trejų metų tiesiog „iškris iš rinkos“. Jis pabrėžė, kad kovodama už išlikimą Europa turėtų pereiti prie labiau protekcionistinės rinkos politikos.
Tuo tarpu O. Scholzas teigė, kad siekis apsaugoti Europos pramonę nuo nesąžiningų prekybos praktikų „neturėtų vesti prie to, kad patys sau kenktume“. Penktadienį Vokietija balsuoja prieš naujus ES muitus kiniškiems elektromobiliams po to, kai O. Scholzas įsikišo ir sugriežtino savo šalies nepritarimą šiam žingsniui.
Šis susipriešinimas atskleidžia dilemą, su kuria susiduria 27 bloko vyriausybės itin jautriu globaliai prekybai momentu. JAV prezidento rinkimai svyruoja ant peilio ašmenų ir yra reali grėsmė, kad po mėnesio gali būti perrinktas Donaldas Trumpas. Praeityje ES jau yra turėjusi su juo nesutarimų prekybos klausimais, be to, jis siūlo visą seriją naujų muitų tarifų, kurie įsigaliotų respublikonams sugrįžus į Baltuosius rūmus.
Tačiau net ir demokrato Joe Bideno prezidentavimo metais Amerikos politika krypo protekcionizmo linkme, pirmenybę teikiant amerikietiškoms įmonėms ir skiriant joms milijardines pramonės investicijas bei viliojant Europos kompanijas persikelti į JAV.
Kinijai vis labiau įsitvirtinant pasaulinėje rinkoje, ypač anglies dioksido neutralizavimo technologijų ir tiekimo grandinių srityje, norėdama išlikti konkurencinga ES turi priimti keletą sprendimų – tik tam reikės darnaus valstybių narių lyderių sutarimo. Panašu, kad kol kas dvi didžiausios bloko valstybės susitarti nesugeba.
Trečiadienį vykusiame „Berlin Global Dialogue“ O. Scholzas ir E. Macronas paspaudė vienas kitam ranką, šiltai šypsojosi, o paskui visą dieną teikė absoliučiai skirtingus pasiūlymus, ką Europa turėtų daryti toliau. Jų nuomonės išsiskyrė visais esminiais klausimais, įskaitant pasiūlymus dėl bendro ES skolinimosi, muitų kiniškų transporto priemonių importui ir prekybos derybų su Pietų Amerikos šalimis.
Per klausimų ir atsakymų sesiją E. Macronas užsiminė apie sunkumus su O. Scholzu, kai buvo paklaustas, ar jam pavyks įtikinti Berlyną išleisti bendrą ES skolą, kaip buvo siūloma buvusio Italijos ministro pirmininko Mario Draghi oficialiame pranešime. Prancūzijos lyderis nusijuokė ir pareiškė, kad paskutinį kartą tai pavyko reaguojant į pandemiją, kai šiek tiek pagelbėjo „kolega vardu „Covid-19“.
E. Macronas ir O. Scholzas aptarė M. Draghi ataskaitą Europos konkurencingumo klausimu, kuri bus įtraukta į kito Europos Vadovų Tarybos viršūnių susitikimo darbotvarkę. Oficialiai tiek Paryžius, tiek Berlynas teigia M. Draghi nuomonei pritariantys. Tačiau iš tikrųjų jie nesutaria dėl siūlomos naujos bendro ES skolinimosi bangos investavimui į strateginius sektorius ir konkuravimui su Kinija bei JAV. Prancūzija ne kartą teigė palaikanti naujos ES skolos pasiūlymą ir ragino pakartoti po pandemijos įvykusį ekonomikos atsigavimą, tačiau Vokietijai toks variantas netinka.
Tai jau ne pirmas kartas, kai šiedu lyderiai susikerta dėl Europos politikos: įtampa dažnai išsiliedavo į paviršių ir sykį baigėsi tuo, kad 2022 m. buvo atšauktas bendras ministrų kabineto posėdis. Nepadeda ir tai, kad O. Scholzo ir E. Macrono vadovavimo stiliai smarkiai skiriasi, o ir asmeniškai jiedu nelabai sutaria.
„Čia mano ekonomika, kvaily“
Pastaraisiais mėnesiais Prancūzija ir Vokietija dėjo daug pastangų, kad visuomenės akyse pademonstruotų vieningą ES ekonominės darbotvarkės viziją: jie pasirašė bendrus Europos pramonės politikos planus ir kartu parengė Europos Vadovų Tarybos viršūnių susitikimo išvadų korekcijas, rašo „Politico“.
Tačiau kalbant apie svarbiausius Europai kylančius egzistencinius klausimus, Berlynas ir Paryžius sistemingai nesutaria.
Prancūzija inicijavo ES tyrimą dėl subsidijuojamų kiniškų elektrinių transporto priemonių, po kurio buvo įvesti laikini muitai kiniškiems elektromobiliams. Pernai pradėjus tyrimą, Vokietija išreiškė susirūpinimą, kad jis gali atsigręžti prieš ES. Manoma, kad penktadienį vyksiančiame svarbiame ES balsavime dėl Europos Komisijos siūlomų importo muitų patvirtinimo Berlynas balsuos prieš.
Tačiau tiesa ta, kad, nepaisant visos lyderių retorikos apie tai, kaip jie rūpinasi Europos interesais, tiek O. Scholzui, tiek E. Macronui labiausiai rūpi jų vidaus problemos.
„Mūsų interesai tiesiog nesutampa, – sakė Prancūzijos senatorius Ronanas Le Gleut, Prancūzijos-Vokietijos Senato draugystės grupės pirmininkas. – Mes neturime tų pačių prioritetų, Prancūzijos automobilių pramonė neeksportuoja į Kiniją arba eksportuoja labai mažai... tuo tarpu tokie dalykai kaip „Volkswagen“ krizė kelia nerimą visai Vokietijai.“
Trečiadienį E. Macronas paragino ES kompanijas vykdyti daugiau tarpvalstybinių susijungimų – ne visai implicitiškai sukritikuodamas Vokietijos vyriausybę, kuri siekia sužlugdyti Italijos bankininkystės milžinės „UniCredit“ planuojamą Vokietijos banko „Commerzbank“ perėmimą.
Silpni lyderiai
Pasak senatoriaus R. Le Gleut, Prancūzija ir Vokietija visada pereina nesutarimų etapą, kol galiausiai šiaip ne taip pasiekia kompromisą. „Galų gale mes juk neketiname dėl nacionalinių nesutarimų sugriauti ES“, – sakė jis. R. Le Gleut atkreipė dėmesį į tai, kad praėjusiais metais Prancūzija ir Vokietija pagaliau pasiekė susitarimą dėl energetikos rinkos reformų.
Tačiau net ir šis konfliktas dar nesibaigė. Metų metus kovoję dėl to, ar įtraukti branduolinę energetiką į vieną iš ES žaliųjų investicijų sąrašų, Paryžius ir Berlynas dėl šio klausimo ginčijosi kone prie kiekvieno vėliau pasirodžiusio Briuselio teksto.
Prancūzija nori branduolinę energetiką pripažinti strategine technologija ir sušvelninti valstybės pagalbos šiam sektoriui taisykles. Tačiau praėjusią savaitę vienas aukščiausio rango Vokietijos pareigūnas perspėjo, kad ES ištekliai neturėtų būti skiriami branduolinei energetikai.
Negana to, Berlynui ir Paryžiui vis sunkiau daryti nuolaidas, kurios papiktintų jų rinkėjus namuose, net jeigu kompromisas būtų naudingas jų šalims.
Prancūzijos prezidentui tenka stoti akistaton su susiskaldžiusia Nacionaline Asamblėja ir stiprėjančiais kraštutiniais dešiniaisiais. Tuo tarpu O. Scholzas, kurio partija patyrė seriją pralaimėjimų rinkimuose, nekantriai laukia federalinių rinkimų, kurie turėtų įvykti kitų metų rugsėjį, bet gali būti surengti ir anksčiau, jei jo vyriausybė subyrės.
Abiejose sostinėse taip pat didėja frustracija dėl to, kad kaimynė esą nesugeba pajudėti iš vietos sprendžiant ES egzistencinius klausimus.
Kalbėdamas apie laisvąją prekybą, Nilsas Schmidas, O. Scholzo socialdemokratams atstovaujantis Vokietijos įstatymų leidėjas sakė, kad daugelis šalių mieliau „prekiautų su ES nei su Kinija“. Tačiau jei ES ir toliau vilkins susitarimo tarp ES ir Pietų Amerikos „Mercosur“ prekybos bloko sudarymą, „prekybos taisykles pradės diktuoti Kinija“.
„Yra ir geopolitinis aspektas – prancūzai dažnai kaltina vokiečius, kad šie negalvoja apie geopolitiką, o mes jaučiame, kad jie įstrigę savo franko-prancūziškame mąstyme, – teigė N. Schmidas, kuris taip pat yra Prancūzijos-Vokietijos parlamentinės asamblėjos narys. – Vokietijoje nekantrumas auga“, – pridūrė jis.