Dabar lankantis Tbilisyje dėmesį atkreipia po ilgai trukusio sąstingio ir tiesioginio miesto irimo laikotarpio pasirodęs ryškus atsigavimas, stebinanti renovuotų pastatų ar ištisų miesto fragmentų, jame vykstančių rekonstrukcijų, naujų statybų bei miesto infrastruktūros pertvarkymų gausa.
Trūksta tik nuoseklumo
Pvz., vilniečiai dar svajoja apie tai, kas šiais metais Gruzijos sostinėje įdiegta – apie modernią viešojo transporto informacinę sistemą, kurios esmė – veikiančios nedidelės švieslentės visose – būtent visose – miesto autobusų stotelėse. Jose švyti informacija apie autobusų maršrutus, jų kryptis, transporto atvažiavimo laiką. Elektroninės kortelės, kartą aktyvavus, leidžia pigiai važiuoti autobusais bei metropolitenu ir persėsti iš vieno į kitą ne pusę, o pusantros valandos.
Tbilisyje tebenaudojami seni sovietiniai metropoliteno traukiniai, jų vagonai pastaruoju metu naujai perdažyti, o interjerai – renovuoti, tačiau jie važiuodami kelia neįtikėtiną bildesį ir triukšmą, nuo kurio jau esame atpratę lankydamiesi vakarietiškuose Europos didmiesčiuose. Susisiekimui pagerinti prieš keletą metų nutiestas naujas elektrifikuoto geležinkelio ruožas iš miesto į oro uostą. Veikia, tiesa, ne itin efektyviai, ir kiek sunkoka suprasti, kodėl, jei jau buvo tiesiami nauji geležinkelio bėgiai, nebuvo pratęsta būtent artimiausia metropoliteno linija, kur kas geriau ir patogiau galėjusi sujungti oro uostą su miestu.
Nenori geležinkelio mieste
Gruzinų urbanistai bei valdžia turi ir kitų, netgi strateginių, tačiau tuo pačiu keistokų sumanymų: vienas jų – iškeldinti iš miesto geležinkelį, o sykiu – ir pačią keleivių geležinkelio stotį. Pagrindinis argumentas – bus laimėta vietos naujoms stambioms statyboms miesto centre, kurios dabar trūksta. Antra – dėl sudėtingo reljefo (geležinkelis nutiestas šlaitu) esą labai sunku įrengti skersai naujas pageidaujamas pervažas geležinkelį kertančioms gatvėms.
Trečia – per miestą nebevažiuos krovininiai traukiniai. Tai tikrai yra labai gerai, bet, tiesą pasakius, nebevažiuos ir keleiviniai. Sumanymas juo keistesnis, kadangi Tbilisis, plytėdamas kalnų slėnyje abipus Kuros (Mtkvari) upės krantų, iš esmės yra ilgas linijinio pobūdžio urbanistinis darinys, o visa jo aglomeracija, kurioje gyvena bemaž pusantro milijono gyventojų, nutysusi nuo istorinės Mcchetos iki pramoninio Rustavio per daugelį dešimčių kilometrų. Priemiestinių elektrinių traukinių eismas, geriau ateityje jį organizavus, būtu tapęs gera paspirtimi likusiam viešajam transportui.
Šiuo metu iš Šiaurės rytų pusės, per neaukštus kalnus, rodos, jau tiesiamas ir aplinkkelis. Vilnius, beje, tokį turi – skirtą praleisti krovininiams traukiniams – per Nemėžį, Salininkus, Vaidotus. Jis, kaip žinia, yra rekonstruojamas, tobulinamas. Tačiau vargu ar apsidžiaugtume, jei būtų pasiūlyta apsieiti be dabartinės centrinės stoties, o į traukinius keleiviams sėsti Naujojoje Vilnioje bei Paneriuose. Todėl, iš šalies žiūrint, kyla įtarimas, kad sumanymas veikiau yra stambaus masto būsimos spekuliacijos žeme bei nekilnojamuoju turtu projektas nei labai nuoširdus ir pamatuotas miesto urbanistinės struktūros vystymas.
Kregždžių lizdų šlaitas išliko
Vis dėlto geriausiai matomi pokyčiai mieste – jo pastatų bei ištisų urbanistinių darinių architektūros metamorfozės. Kaip jau minėta, pastaruoju metu nuveikta iš tiesų daug ir susidaro įspūdis, kad daugeliu atvejų – valstybės biudžeto lėšomis. Biudžete lėšų tokiems reikalams, matyt, randama – Gruzijoje nemokamos jokios bedarbio pašalpos, o pensijas sudaro apie 150 Lt suma mėnesiui visiems, nepriklausomai nuo darbo stažo ar per gyvenimą mokėtų mokesčių dydžio. Gruzinų pensijos nepakito nuo pat varganų prezidento Eduardo Ševarnadzės laikų.
Pačioje senamiesčio širdyje, žvelgiant nuo Sioni Katedros aukštyn į nameliais tarsi kregždžių lizdais apkibusį kylantį šlaitą, negali atsistebėti tuo, kas įvyko: du pastaruosius dešimtmečius, atrodė, beviltiškai yrantis, griūvantis ir retėjantis užstatymas pilnai atkurtas – su visais raižytais medžio balkonais bei verandomis. Iš esmės, pastatytas iš naujo. Įsižiūrėjus, atstatytas ne visai tiksliai, nors vietomis matyti išlikę ir seni iš naujo sutvarkyti pastatai. Atstatytas „gražiau“, stipriau, kiek didesnių gabaritų ir todėl architektūros paveldo restauravimo metodikos požiūriu anaiptol nebepriekaištingai.
Tačiau vertinant aplinkybę, jog šie praeityje skurdžiai besiverčiančiais azerbaidžaniečių tautybės miestiečiais apgyvendinti šlaite kybantys kvartalai, jei tai galima pavadinti kvartalais, nors nameliai ir su meile išdabinti medžio raižiniais, buvo mažyčiai, labai ankšti ir be jokių komunalinių patogumų, tokį apsisprendimą šiuo konkrečiu atveju, matyt, galima būtų pateisinti.
Šiais laikais tokiems autentiškai išlaikytiems pastatėliams su panašiomis į buvusias sąlygas juose, nebūtų įmanoma rasti naudotojų, ir miestui neliko kitos išeities, kaip imtis tokio pobūdžio renovacijos. Žinoma, išskyrus alternatyvą – palikti visa tai galutiniam suirimui ir išnykimui. Vis dėlto svarbu, kad pavyko bent išlaikyti šios unikalios vietovės pavidalą. Čia pat, ant mineralinio vandens šaltinių, yra išlikę ir visais laikais veikia senos turkiškos pirtys – labai žymi Tbilisio vieta, tačiau naujiena šiandien yra tai, jog greta jų iš po žemių atkastas iš kalnų srūvantis upelis ir restauruotas ankštas uolėtas jo tarpeklis su nuo uolų krentančiu kriokliu, senovinėmis mūrytomis atraminėmis sienomis bei įtvirtinimų liekanomis. Sovietų laikais visa tai buvo storai užversta statybiniu laužu ir buitinėmis šiukšlėmis. Rinkimų išvakarėse atgaivintas tarpeklis buvo atvertas lankytojams, ir pirmasis jį išvydo pats prezidentas Michailas Saakašvilis. Dabar visa tai – puiki miesto vieta, įspūdinga, jauki ir labai savotiška, čia apsilanko bet kuris miesto svečias.
Sovietinis = be vertės
Kita verta išskirtinio dėmesio, kompleksiškai atgaivinta miesto dalis – Davido Agmašenebelio (Dovydo Statytojo) prospekto bei K.Marjanašvilio gatvių aplinka priešingame, kairiajame upės krante. Šios, nuo tilto per upę vedančios gatvės, erdvė buvo pradėta pokariu platinti, vienoje jos pusėje ėmus griauti XIX a. namus ir giliau nuo gatvės statyti stambius gyvenamuosius blokus.
Dabar vaizdas radikaliai pasikeitęs: ant senosios istorinės gatvės „raudonosios linijos“ vėl stovi pastatų virtinė, imituojanti praeities laikų statybą. Tačiau tai nėra atkurti buvę namai ar tikslios jų fasadų kopijos, tai – architektūrinė improvizacija XIX a. tema: žymiai puošnesnė, dekoratyvesnė, nors gal ir nepasižyminti pačiu geriausiu skoniu. Ji vis dėlto atkuria buvusią istorinę gatvės erdvę ir tarsi širma dengia kvartalo gilumoje likusį daugiaaukštį. Prisiminiau, jog šalia pastarojo buvo likęs stovėti senas kiemo namas – trijų aukštų, rusiškos „П“ raidės plano, su Tbilisiui būdingomis galerijomis-balkonais, įstiklintomis medinėmis verandomis ir lauko laiptais, su džiūstančiais skalbiniais bei garsiai besišnekančiomis moterimis – tikras į gatvę atgręžtas gruziniško teatro scenovaizdis. Panorau pamatyti jį dar kartą – ar jis tebeegzistuoja? Susiradau naują tarpuvartę ir patekau į kvartalo vidų. Prieš mane atsivėrė neseniai nuversto namo griuvėsių likučių vaizdas. Atpažinau – ano namo griuvėsių.
Šitaip atstatyta K.Marjanašvilio gatvė nedidelėje aikštėje kertasi su minėtuoju Davido Agmašenebelio prospektu – ilga, tiesia, masteliu primenančia Vilniaus Gedimino prospektą, trasa, priešais senamiestį prasidedančia siaura kiek vingiuota savo dalimi. Joje vyrauja tos pačios epochos – XIX–XX a. ribos pastatai ir ji jau beveik visa rekonstruota. Ne tik grindiniai ir apželdinimas – ūksmingus platanus pakeitė klonuoti dekoratyvūs medeliai – bet ir visi iš eilės pastatai. Kur buvo likę neužstatyti (gal išgriauti) tarpai, dabar uoliai užpildyti naujai suprojektuotais namais. Beveik visų jų architektūra bando mus įtikinti, jog jie statyti prieš šimtą metų.
Atpažinti tikrąjį amžių gali tik specialistas ar išlavinto skonio stebėtojas, nes naujumą išduoda nebent prastesnis nei praeityje juos projektavusių autorių skonis. Atpažinimo uždavinį apsunkina tai, kad dalis senų pastatų fasadų juos rekonstruojant, kad atrodytų turtingiau, papuošti papildomais lipdiniais ar kitais dekoro elementais. Vis dėlto eiliniam miestiečiui ar turistui prospektas dabar atrodo tvarkingai, puošniai ir reprezentatyviai, jame verda gyvenimas ir būti jame tikrai smagu.
Neeiliniam miestiečiui – Tbilisio inteligentui – skaudžiai užkliūva viena „detalė“ – ten, kur baigiasi šiuo metu rekonstruotoji Davido Agmašenebelio prospekto dalis, prie sankryžos stovi apleistas nebenaudojamas pastatas. Jis parduotas nekilnojamojo turto verslui ir jį rengiamasi griauti – gal kažkas jau ir nuardyta. Tas pastatas – „Gruzija–film“ studijos kompleksas (vilniečiams tai kažką primena, ar ne tiesa?). Pastatas tyčiomis visai nevertingas – nes sovietinis. Pastatytas „kažkokiais“ 1926 m. Iš tikrųjų statinys labai savotiškas: sunku būtų apibrėžti stilistiką, nes jo pavidalas žymi to laiko gruzinų architektų modernios tautinės architektūros stiliaus paieškas, o kompozicijoje galime atpažinti ir svanetiško bokšto motyvą, ir vos dar tebejaučiamą europietiško art deco įtaką. Šiame pastatų komplekse gimė Sergejaus Paradžanovo, Tengizo Abuladzės, Otaro Joselianio legendos.