Nuo Rugsėjo 11-osios atakų praėjo beveik du dešimtmečiai. Per tą laiką Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės dalyvavo trijuose karuose, išleido nesuskaičiuojamas pinigų sumas, iššvaistė galybę laiko – ir paaukojo galybę gyvybių – kad sunaikintų teroristų grupuotes. Ir kaip joms sekėsi? Paklauskite bet kurio šrilankiečio. Esminė problema ta, kad teroristai ir toliau išsaugo savo svarbiausią ginklą – teologiją, kuria galima suvilioti jaunus vyrus ir moteris, ir rekrutų medžioklės mašiną, kuri užtikrina verbavimo sėkmę.
Nugalėti terorizmą įmanoma. Bent jau taip man anądien sakė Farah Pandith, naujos knygos „Kaip mums laimėti: kaip pažangūs verslininkai, politikos vizionieriai, sąmoningi verslo lyderiai ir socialinės žiniasklaidos ekspertai gali įveikti ekstremistų grėsmę“ (How We Win: How Cutting-Edge Entrepreneurs, Political Visionaries, Enlightened Business Leaders, and Social Media Mavens Can Defeat the Extremist Threat) autorė.
F. Pandith buvo pirmoji specialioji musulmonų bendruomenių atstovė, valdant valstybės sekretoriams Hillary Clinton ir Johnui Kerry, o dabar yra Harvardo Kenedžio mokyklos vyresnioji bendradarbė ir Užsienio reikalų tarybos vyresnioji narė. Štai šiek tiek paredaguotas mūsų diskusijos nuorašas:
Tobinas Harshaw: Išsivysčiusios šalys sukišo daug laiko ir pinigų, bandydamos pasiekti pažeidžiamas žmonių grupes, kurias gali išnaudoti ar užverbuoti teroristinės grupuotės. Kas suveikė, o kas ne?
Farah Pandith: Tai išties svarbus klausimas. Tačiau iš tiesų tuo tikslu išleisti pinigai buvo mikroskopiniai.
TH: Ar šykšti tik JAV, ar ir kitos tautos Europoje ir kitur?
FP: Deja, tai būdinga visam pasauliui. Esmė ta, kad po Rugsėjo 11-osios visi suskubo imtis fizinių veiksmų, bandydami sunaikinti tokias grupuotes kaip al-Qaeda, vadinamąją Islamo valstybę ir Talibaną. Tačiau visas tas tikslumas ir susitelkimas, strategija ir planavimas visiškai neatskleidė, kaip sustabdyti verbavimo mašiną. Ir tai absurdiška. Kaip galime laimėti, jei nesustabdysime rekrutų medžioklės?
Vyriausybės visame pasaulyje išbandė įvairiausius požiūrius ir atrado, kad reikia pradėti nuo eilinių žmonių, užtikrinant, jog jaunimas nesusidomės tų grupuočių ideologija. Tai ir yra visa esmė. Nors jau turime daug žadančių priemonių, nė viena vyriausybė į jas pakankamai neinvestuoja.
TH: Tradiciškai manoma, kad jaunimą šios grupuotės traukia dėl ekonominio išsivystymo stokos, ar kad jie negali susirasti žmonų ir panašiai. Ar „perkate“ šią idėją?
FP: Neperku. Mano manymu, tai be galo tingi analizė ir mąstymas.
TH: Visiškai sutinku.
FP: Po Rugsėjo 11-osios praėjus dvidešimčiai metų, jau turime pakankamai tyrimų ir informacijos. Buvo atlikta ir išanalizuota daugybė interviu su buvusiais ekstremistais. Šiandien galime labai efektyviai analizuoti tai, ką matome, ir tiksliai paaiškinti ideologinę ekstremizmo trauką. Šie paaiškinimai, nors ir atrodo teisingi, nėra tinkamiausias būdas suprasti krizę, su kuria susiduriame.
Štai jums didžioji staigmena: tai, ką sužinojau, apkeliavusi beveik šimtą pasaulio valstybių, atlikdama įvairius vyriausybės vaidmenis po Rugsėjo 11-osios, kalbėdama su labai specifinėmis demografinėmis grupėmis – tūkstantmečio ir Z karta – yra tai, kad visus juos sieja vienas dalykas: tapatybės krizė. Kad ir kur pasaulyje lankyčiausi! Gyvybiškai svarbu suprasti emocinę šių jaunuolių būklę. Esminis dalykas, jungiantis jaunąją musulmonų kartą, yra tapatybė ir priklausomybė – ir tai išryškėja daugeliu būdų: kaip jie galvoja apie tai, kas jie yra, ką jie nori daryti, kam jaučiasi priklausantys, kaip nori „būti geresniu musulmonu“. Ir kaip tik šioje vietoje gali prisigretinti blogiečiai ir pasikalbėti su jais apie šiuos emocinius dalykus, liečiančius identitetą. Ir pasakyti jiems: jūs trokštate priklausyti, trokštate „realesnės“ ar „autentiškesnės“ musulmoniškos tapatybės, o mes jums galime pasiūlyti realų dalyką.
Žinoma, tai nesąmonė, ir gali atrodyti juokinga, kad jaunuoliai tuo patiki. Tačiau šiems jauniems žmonėms, kurie internete ir spaudoje kiekvieną dieną nuo pat Rugsėjo 11-osios mato figūruojant žodžius „islamas“ ir „musulmonas“, tai atrodo įtikinama. Šiandieniniame pasaulyje jie jaučiasi kitaip. Jie patiria realybę, kuri jiems skiria pernelyg daug dėmesio, girdi pokalbius apie jų religijos prilyginimą terorizmui, sutinka žmones, kurie žiūri į juos įtariai ir kartais traktuoja kaip priešus. Nors visi mes augdami užduodame klausimus apie gyvenimą, tapatybę, kuo norime tapti ir t.t., šie jauni musulmonai, augantys po Rugsėjo 11-osios, jaučia įkyrų, nesibaigiantį dėmesį vienam jų aspektui – tikėjimui. Tai labai skiriasi nuo to, ką bręsdamas patiria eilinis jaunuolis.
TH: Ar manote, kad su šia tapatybės krize susijęs Arabų pavasaris ir jo sukelti didžiuliai pokyčiai?
FP: Manau, kad tai susiję su daugeliu skirtingų dalykų, ne tik tuo vienu, kuris pakeitė status quo ir tai, ką musulmonų jaunimas galvoja apie save ir pasaulį. Nesvarbu, ar tai būtų Arabų pavasaris, ar technologijų augimas ir vis platesnis naudojimas, ar politinė aplinka, ar pasaulyje vis didėjanti neapykanta. Tai neįvyko dėl vieno ar kito dalyko – bet dėl įvykių kombinacijos, pakeitusios mūsų pasaulį.
TH: Kuo pasikeitė pasaulis po Rugsėjo 11-osios?
FP: Visas pasaulis dabar kalba apie tai, ką reiškia būti musulmonu, kas yra islamas. Tai yra drastiškas pokytis, ir nuo šio pokalbio negali išsisukti – jis vyksta ir internete, ir gyvai.
TH: Ar tai paaiškina, kodėl teroristų grupuotėms taip sėkmingai sekasi verbuoti rekrutus?
FP: Klausimas labai sudėtingas. Reikia žiūrėti į demografiją – kas gi yra tie jauni žmonės, kuriems teroristų ideologija atrodo patraukli. Privalome paklausti, kodėl jie tuo tiki. Kodėl juos tai vilioja.
Be to, neteisingai išanalizavome situaciją, sakydami: „Ei, kas dedasi šioje pasaulio dalyje? Kas dedasi anoje pasaulio dalyje?“ Analizavome pagal regioną, o turėjome analizuoti demografiškai. Ir patikėjome, kad pardavinėdami Amerikos pliusus sustabdysime ekstremistų „mes prieš juos“ ideologijos patrauklumą.
Norint sustabdyti radikalizacijos procesą, nepakanka laimėti širdžių ir protų. Atrodo, mes tik bandome įtikinti žmogų pasakyti: „Ei, aš myliu Ameriką“. Tai buvo klaidingas spėjimas, kurį padarėme iškart po Rugsėjo 11 d. – neva, jei jie mylėtų Ameriką, jie mums to nepadarytų. Mes žinome, kaip svarbu, kad vyriausybės visame pasaulyje bendradarbiautų su bendruomenėmis, kad JAV kalbėtų apie tai, kas mes esame kaip amerikiečiai. Tačiau vyriausybės dalis, kuri atlieka šį darbą, yra Valstybės departamento viešoji diplomatijos tarnyba, o mes dar labiau sumažinome jų finansavimą. Šis darbas yra itin svarbus, tačiau tai nėra tas pats, kas kurti programas, kurios sumažina ideologijos patrauklumą.
Emocinių raumenų stiprinimas, siekiant sustabdyti ideologijos patrauklumą, vadinamas CVE, arba kova su smurtiniu ekstremizmu (angl. countering violent extremism). Ir mes į šią svarbią strategiją investavome anaiptol nepakankamai. Pinigų suma, kurią JAV skyrė švelniajai galiai (angl. soft power) ISIS kare, sudarė vos 0,0138 proc. federalinio biudžeto.
TH: Ar JAV kariuomenė taip pat atliko vaidmenį dirbant su švelniąja, o ne sunkiąja galia?
FP: Kariuomenės atsakomybė – ginti mūsų šalį, jie gauna tam skirtą biudžetą. Jie yra finansiškai pasirengę vystyti švelniosios galios sprendimus – ideologinį karą – jei tik užmegs partnerystes su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios gali tai daryti teisėtai. Kariuomenės veiksmai nėra atsakymas, be to, jie nepasieks būtent tų, kuriuos kaip tik ir bandome pasiekti.
TH: Su šia misija aplankėte šiek tiek daugiau nei pusę pasaulio valstybių. Kuriose šalyse jūsų laukė ypač svarbūs, įdomūs ar netikėti atradimai?
FP: Viena tokia šalis – Omanas. Omanas nėra problemų židinys; jis labai stabilus. Kalbėjausi su dvidešimtmetėmis merginomis apie tai, ką jos galvoja apie savo tapatybę – kaip musulmonių ir kaip moterų. Jos sakė, kad jaučia spaudimą atsisakyti kai kurių tradicinių savo, kaip musulmonių, išraiškos būdų, yra priverstos tapti konservatyvesnėmis. Taigi matome moteris, kurios dengiasi kitaip, kitaip dėvi drabužius. Moterys – tai kanarėlės anglių kasyklose. Jos yra tie žmonės, kurie pajunta bendruomenėse vykstančius pokyčius.
TH: Pokyčius puikiai jaučia ir „Facebook“. Kažkurią dieną jie pareiškė, kad stengsis neįsileisti į savo platformą teroristų. Manote, tai gera mintis?
FP: Jauni žmonės lankosi socialinės žiniasklaidos platformose, ieškodami atsakymų į įvairiausius klausimus: kokį filmą pažiūrėti; ką suvalgyti; ką veikia jų draugai. Žinoma, kad blogiečiai manipuliuoja socialinės žiniasklaidos platformomis – jei būtum blogiečiu, darytum tą patį, ar ne? Bandytum užverbuoti jaunus žmones. „Facebook“ – viena didžiausių platformų pasaulyje. Jų atsakomybė yra užtikrinti, kad būtų saugu. Siaubinga, kad Kraistčerčo žudikas turėjo galimybę taip ilgai transliuoti skerdynes. Bet kalba eina ne tik apie „Facebook“, „Google“, „Twitter“ ir visas kitas technologijų kompanijas – svarbu tai, kaip mes, kaip visuomenė, reaguojame į šį reiškinį, kuris yra labai pavojingas mūsų emociniam gyvenimui.
Šios kompanijos bendradarbiavo – tiesa, palyginti labai mažai – su nevyriausybinėmis organizacijomis, kad išsiaiškintų, ką naujo galima padaryti interneto erdvėje. Tačiau jų mastu tam buvo skirtas visai mažytis pinigų kiekis, kurio akivaizdžiai nepakanka, kad būtų išvengta šios nekontroliuojamos situacijos.
TH: Mes gyvename šalyje, kurioje puoselėjama žodžio laisvė. Kaip tai suderinama su žmonių blokavimu socialinėje žiniasklaidoje?
FP: Nėra prasmės diskutuoti, jei diskusija pagimdo pasirinkimą „juoda-balta“. Nėra taip, kad arba žodžio laisvė, arba nieko. Amerikiečiai žino, kad tai gyvybiškai svarbus komponentas to, kas mes esame ir už ką kovojame. Tačiau taip pat žinome, kad algoritminis pokalbis, kuriuo bendrauja technologijų kompanijos, yra ne apie laisvę. Jie juk manipuliuoja algoritmais. Jei nemanipuliuotų, vienintelis dalykas, kurį matytumėte socialinėse platformose, būtų pornografija.
Kai Osama bin Ladenas į „YouTube“ patalpindavo valandų trukmės pamokslus, mes jam suteikėme nemokamą erdvę reikšti savo nuomonę, nes manėme, kad tai yra žodžio laisvė ir jis turi tokią teisę. Šiandien apie tai net nesusimąstytume. Jau apsisprendėme su tokio pobūdžio turiniu nesitaikstyti.
Šiandien turime galimybių priimti geresnius sprendimus – nes pasimokėme iš patirties. Šį supratimą turėtume pritaikyti tam, ko tikimės iš technologijų kompanijų – ko tikimės kaip žmonės.
TH: Ar įmanoma, kad uždraudus tokią medžiagą ir ją iš visur išravėjus, poveikis būtų neigiamas – teroristai persikeltų į tamsųjį internetą, o eilinius amerikiečius apimtų nereikalingas nerimas?
FP: Be abejo, kai kažką pašalini ar uždraudi, poveikis netrunka ilgai. Žmonės randa naujų būdų susisiekti, parsisiųsti turinį, sugrįžti į žaidimą. Jie gali eiti į tamsųjį internetą arba susikurti naujas tapatybes. Draudimas nėra sidabrinė kulka. Svarbu užmegzti išsamesnį pokalbį apie tai, kaip blogiečiai verbuoja pavienius asmenis, kokias temas jie pasitelkia – sužinoti, kokie pokalbiai traukia jaunimą viena ar kita kryptimi ir kodėl.
TH: Pereikime prie svarbiausio klausimo. Kaip mums laimėti?
FP: Turime galimybę įvertinti visus dalykus, kuriuos esame realiai išbandę. Privalome nustoti kartoję, kad tai pernelyg sunku ir pernelyg sudėtinga. Žmonėms patogu skųstis, kad nieko negalime padaryti. Yra trys sprendimo dalys. Pirma, ką gali padaryti vyriausybės. Antra, ką gali padaryti kompanijos. Trečia, ką gali padaryti piliečiai. Mano knyga vadinasi „Kaip mums laimėti“, nes sprendimas iš tiesų yra.
Sprendimai yra galimi ir prieinami, tik reikia sutelkti bendras pastangas, kiekvienas visuomenės sektorius privalo skirti savo jėgas kovai su neapykanta. Atrodo akivaizdu, bet iki šiol tai nebuvo padaryta.
Vyriausybė turi pagaliau surimtėti. Reorganizuokite pajėgas ir sutelkite dėmesį į ideologiją – taip, kaip iki šiol sutelkėte į fizinį karą. Teikite tikrą lyderystę, skirkite pinigus programoms, kurias jau sukūrėme ir kurios yra veiksmingos, parenkite išsamią pasaulinę strategiją.
Kariuomenė žino, kur yra kiekvienas dronas, kur yra kiekvienas povandeninis laivas, kur yra kiekvienas karinis dalinys visame pasaulyje. Šioje srityje mes dirbame labai efektyviai. Tačiau to paties dar nepadarėme su švelniąja galia. Nežiūrėjome į tai kaip į lygiavertį sprendimo būdą – nors mūsų lyderiai kartoja, kaip svarbu kovoti su ideologija. Taigi vyriausybės pusėje dar turime daug ką nuveikti, kad įsitikintume, jog tai, ką paminėjome šiame pokalbyje, bus padaryta.
Kompanijos taip pat turi suprasti, kad jų pozicija svarbi. Akivaizdu, kad technologijų bendrovėms tenka didžiausias vaidmuo. Tačiau ir kitos įmonės, turinčios duomenų, turinčios patirties, galinčios dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis, gali padėti daryti tai, ką reikia. Užkrovėme visą naštą nevyriausybinėms programoms, kurios turėtų sustabdyti verbavimą. Ir tai yra baisu, nes jos neturi pakankamos infrastruktūros, kad galėtų atlikti tokį darbą; joms tenka kovoti dėl visiškai apgailėtino finansavimo, jose dirba 20-30 metų amžiaus žmonės, kuriems tenka spręsti emociškai varginančias ir sudėtingas problemas. O mes jiems nesuteikiame jokios emocinės ar fizinės paramos. Jie dirba šį juodą darbą už vyriausybes – ir už mus visus.
Trečia, svarbu žinoti, kas vyksta bendruomenės lygmeniu – kokių vertybių laikosi miestas ar miestelis, ko mokome jaunimą, ką sakome apie „mes prieš juos“, kaip kovojame su neapykanta.
Mūsų visuomenėje yra visokių rūšių „mes prieš juos“, ir šie susipriešinimai auga. Ir dar pastiprina vienas kitą. Taigi, kai kyla antisemitizmas, kai kyla kitų rūšių neapykanta, tai daro įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas asmuo turi atlikti savo vaidmenį kuriant moralinį vietos veidą.
Štai kodėl svarbu, kaip tėvai augina vaikus, ko mokoma mokykloje, kaip mokiniai bendrauja tarpusavyje, kaip merai kalba apie tai, kokių vertybių laikosi jų miestas ar miestelis, ką žmonės mato aplink save (tarkim, viešąjį meną), kai išeina pasivaikščioti – visa tai turi reikšmės. Aišku, tai gali nuskambėti labai supaprastintai, lyg iš vaikiškos knygelės. Bet aš žinau, ką gali padaryti vienas žmogus. Esu tai mačiusi savo akimis. Mes žinome, kad verbavimas vyksta individualiame lygmenyje. Pagalvokite ir suprasite, kad individualus priėjimas yra dovana tam, kuris yra užsisukęs „mes prieš juos“ rate.
Taigi išsamus atsakymas būtų toks: tai kolektyvinis mūsų požiūrio į grėsmę pasikeitimas. Per tuos 20 metų nuo Rugsėjo 11-osios mes nesistengėme rasti veikiančių sprendimų. Buvome tingūs. Parodėme, kad fizinis karas yra vienintelis, į kurį esame pasirengę investuoti. Privalome paruošti visapusišką strategiją, kaip kovoti ideologinį karą – ir dėti tiek pastangų, kiek dedame į fizinį karą. Mes galime laimėti, ir mes galime tai padaryti per palyginus trumpą laiką.