Kai Th. May buvo oficialiai paskirta ministre pirmininke, žurnalistai vertėsi per galvas, kad tik nupieštų jos – netikėtai aukščiausią šalies postą užėmusios moters – portretą.
Tačiau, pasak žurnalistės, net Flitstrito geriausieji tesugebėjo iškapstyti stebėtinai mažai. „The Daily Mail“ skubiai nuvyko į premjerės gyvenamąjį Berkšyro grafystėje esantį Soningo kaimą. Viskas, ką sužinojo, – kad Th. May reguliariai eina į bažnyčią, o dešras perka vietinėje mėsos krautuvėlėje. Taip pat, kad Theresa ir jos vyras Philipas aktyviai dalyvauja vietos bendruomenės gyvenime.
„The Telegraph“ išsiaiškino fantastišką faktą – kad Th. May yra ilgiausiai per pastaruosius 50 metų vidaus reikalų ministro pareigas ėjęs asmuo, ir priminė, kad, būdama pirmoji Konservatorių partijos pirmininkė moteris, avėdama dabar jau garsius „leopardinius“ aukštakulnius, pareiškė, esą liaudyje ši partija vadinama bjauria (angl. the nasty party). Tuo metu BBC pranešė, kad ji – Anglikonų bažnyčios vikaro dukra. Z. Brennan konstatuoja, kad nepaisant visų pastangų ir nesuskaičiuojamų šiai temai skirtų pirmųjų puslapių, Th. May asmenybė išlieka paslaptis.
Th. May – reikliojo Oksfordo auklėtinė
Tačiau apžvalgininkė teigia žinanti, koks tai žmogus, ir sakosi tuojau šią paslaptį atskleisianti. Theresa studijavo Oksfordo moterų koledže, taigi yra viena iš tų, protingųjų. Kaip teigia Z. Brennan, juodvi abi Oksfordo Šv. Hju koledže studijavo geografiją, tik skirtingu laiku.
Theresa – užgrūdinta koledžo „mėlynųjų pėdkelnių“ muštro, reiklios Oksfordo mokymo sistemos, grynai moteriškos aplinkos ypatumų ir akademinio personalo proto visagalybės.
Pokalbiai užkandžiaujant
1997 m., kai Th. May pirmąkart tapo parlamento nare, Z. Brennan dirbo „The Sunday Times“ korespondente. Apžvalgininkė pasakoja, kaip juodvi prie priešpiečių stalo dalijosi prisiminimais apie koledže praleistus metus. Politikas ir žinomos britų radijo laidos vedėjas Nickas Cleggas esą yra aiškinęs, kad Theresai nebūdinga šnekučiuotis ir kad ji – šalta kaip ledas. Tuo metu Z. Brennan tikina, kad jos puikiai pasišnekučiavo.
Theresa turėjo ką papasakoti, pavyzdžiui, apie slaptą vaikinų „tranzitą“ į koledžą, kai bendrabučio kambariai pagal tvarką būdavo atviri tik merginoms. Taip pat, kaip pasakoja apžvalgininkė, juodvi aptarė tai, kokie svarbūs moterų koledžai buvo moterų pažangai ir kiek moterims teko kovoti, kad įsitvirtintų vyrų dominuojamame universitete.
Pasak. Z. Brennan, netrukus jai tapo aišku, kad Theresos May, tada dar Theresos Brasier, asmenybę suformavo Oksfordas. Jos manierose net ir dabar galima įžvelgti kažką santūriai akademiško. Kaip teigia apžvalgininkė, ji labai teisinga, nepaprastai mandagi, verta pasitikėjimo, padori, išskirtinai sąmojinga ir motyvuota. Ji angliška kaip Ruperto Brooke`o eilėraštis, didinga kaip „svajojantys“ Oksfordo bokštai ir pavyzdys, kuriuo koledžo direktorė gali remtis bet kur ir bet kada. Kiek vėliau tą pačią dieną Z. Brennan teigia gavusi ranką rašytą raštelį, kuriame Th. May dėkojo už priešpiečius.
Moterys noriai siekė aukštojo mokslo
Straipsnio autorė nurodo, kad daugelis britų politikų susiformavo Oksforde arba, žinoma, Keimbridže. Tačiau Theresai May lemtingas buvo būtent moterų koledže praleistas laikas.
Pirmieji moterų koledžai Oksforde įsteigti XIX a. pabaigoje. Šv. Hju koledžas duris pirmosioms studentėms atvėrė 1886 m. Tai buvo daugelio to meto merginų vilčių išsipildymas – moterų akademinė bendruomenė iki šiol puoselėja didelę pagarbą šiai institucijai. Moterų koledžai buvo ta aplinka, kurioje moterys galėjo nevaržomai džiaugtis akademinėmis laisvėmis ir siekti mokslo aukštumų. Tai buvo atsvara vyravusiai nuostatai, kad moters vieta – namuose arba, geriausiu atveju, už sekretorės stalo. Prie pusryčių stalo jos galėdavo ateiti apsigaubusios chalatais, o paskui – niekieno nevaržomos studijuoti. Joms netekdavo nei flirtuoti, nei konkuruoti su vyrais. Tai buvo moterų sėkmės vieta: pirmosios moterys, pelniusios aukščiausius įvertinimus kalbos, istorijos, teisės ir fizikos srityse, studijavo Šv. Hju koledže.
Th. May amžininkių prisiminimuose
Z. Brennan cituoja vienos Th. May amžininkės žodžius: „Mes nebuvome mergaitiškos. Tos, kurios tais laikais studijavo Oksforde, turėjo tam tikros vidinės stiprybės“.
Nors akademiniais pasiekimais Th. May nespindėjo, ji ypač mėgo dalyvauti debatuose, pirmininkavo Edmundo Burke’o draugijai. Ji dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, o oficialiuose renginiuose dalyvaudavo dėvėdama savo skvernais šikšnosparnį primenančią Oksfordo studenčių uniformą.
Viena iš Theresos studijų laikų draugių prisimena: „Buvo 1974-ieji, pirmasis semestras Oksforde. Mums pusryčiaujant ji prasitarė, kad norėtų tapti ministre pirmininke“. Kita jos bendramokslė pasakoja: „Nepamenu nė akimirkos, kad ji nebūtų turėjusi politinių ambicijų. Puikiai prisimenu, kad jau anuomet ji reiškė norą būti pirmąja moterimi premjere ir netgi susierzino, kai Margaret Thatcher į šį postą įkopė pirma.“
„Theresa susitikinėdavo su vaikinais, – pasakoja viena jos amžininkių, dabar sėkminga teisininkė, Alicia Collinson. – Tačiau nei vienas iš jų jai netiko. Nė vienas iš jų nebuvo ypatingas. Ir staiga pasirodė Philipas. Jai nereikėjo daugiau nieko – tik jo“.
Su būsimuoju vyru Oksfordo konservatorių šokiuose Theresą supažindino Benazir Bhutto, vėliau tapusi Pakistano premjere.
Koledžas tada ir dabar
Z. Brennan pasakoja, kad neseniai, viešėdama Šv. Hju koledže, ji su keliais aukšto laipsnio akademikais kalbėjosi apie koledže praleistus Theresos metus bei pastarąjį karjeros šuolį. Autorė teigia buvusi nustebinta dabartine universiteto atmosfera. Savimi iššaukiamai pasitikintys intelektualai, levandomis kvepiančioje terasoje gurkšnodami šampaną, negalėjo nuslėpti pasididžiavimo tuo, kad šios įstaigos auklėtinė žengė taip toli. Žavėjimusi savimi, savo intelekto šviesa ir savo aplinka dvelkė kiekvienas Oksfordo akmuo. Būtent tą akimirką autorė teigia supratusi, kad Theresos asmenybę suformavo ne šiaip koledžas, o moterų koledžas – su savo dalykiška ir santūria akademine bendruomene.
Taip, dabar tai mišrus koledžas. Ir viskas jame kitaip – vyrų gėrimo varžybos, nesibaigiantys pasilinksminimai ir, atitinkamai, suprastėję rezultatai (pastarąją bėdą, panašu, jau pavyko įveikti). Tačiau kažkada ši mokslo įstaiga į pasaulį išleido visą geležinių moterų kartą, taip, sudėtingų moterų kartą. Tarp jų – Nobelio taikos premijos laureatė, Mianmaro lyderė Aung San Suu Kyi, Britanijos Leiboristų partijos pirmtakė Barbara Castle ir sufražistė Emily Dickinson. Tarp koledžo auklėtinių taip pat žmogaus teisių gynėja Amal Clooney ir buvusi britų švietimo ministrė Nicky Morgan.
Domina ne kalbos, o darbai
Autorė pasakoja, kad jos kalbinti pašnekovai, vienaip ar kitaip bendravę su Th. May, dabartinę premjerę mato ne tik kaip tvirtą ir savo įsitikimų neišduodančią politikę, tačiau ir kaip malonų ir gerą žmogų. Priešingai negu M. Thatcher, Theresa geba gerai sutarti su kitomis moterimis. Ji yra neapologetiška feministė, o po pirmosios kabineto pertvarkos paaiškėjo dar ir tai, kad ji nenuolaidžiaus. Neretai ji lyginama su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir, kaip pastebi apžvalgininkė, tiesiog nuostabu, kad ši politikė nemato reikalo įtikti.
„Mane domina ne kalbos, o darbai, – neseniai kalbėjo Th. May. – Visada gyniau politikoje dalyvaujančias moteris. Mes tiesiog įninkame. Politika – ne žaidimas. Nuo mūsų priimamų sprendimų priklauso žmonių likimas.“
Skirtingai negu Davidas Cameronas, George`as Osborne’as ir kiti seni bičiuliai, rašinėjimą socialiniuose tinkluose Th. May vadina laiko švaistymu. „Kad ir ko imčiausi, visada laikausi to paties požiūrio, – sakė Th. May. – Jei reikia atlikti darbą, imamės ir darom“.
Z. Brennan neabejoja – pats laikas.