Theresa May stojo akistaton su Konservatorių partijos pademonstruotu priešiškumu Bendruomenių rūmuose, atmesdama reikalavimą, kad Parlamento nariams būtų suteikti įgaliojimai išsiųsti ją kartotinai derėtis dėl „Brexit“, jei jų netenkintų premjerės pasiūlytos atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos sąlygos.
Vyriausybė pranešė, kad savo balsus, vadovaujantis principu „viskas arba nieko“, Parlamento nariams bus leidžiama išreikšti tik dėl galutinio Th. May suderinto susitarimo. Tokios nuostatos bus laikomasi nepaisant Leiboristų, Škotijos nacionalinės partijos ir kai kurių konservatorių reikalavimų suteikti daugiau galių, leisiančių persvarstyti sprendimus po dvejų derybų metų.
Keletas parlamentarų, žinodami, kad jei galutinei Th. May pasiektai sutarčiai bus nepritarta, Didžioji Britanija dar galės reikalauti taikyti Pasaulio prekybos organizacijos nustatytus tarifus, pateikė pasiūlymą dėl ne tokio kategoriško balsavimo.
Tačiau Bendruomenių rūmuose 326 balsų prieš 293 persvara nulėmė, kad vyriausybės planas turėtų būti patvirtintas be jokių pakeitimų. Tarp konservatorių atsirado tik septyni, prieštaraujantys partijos nuostatai. Dar keli partijos nariai susilaikė.
Visuotinio pasmerkimo nepabūgo buvę ministrai Bobas Neillas, Claire Perry, Anna Soubry ir dar keletas partijos narių, apsisprendusių pritarti europietiškų pažiūrų buvusiam kancleriui Kenui Clarke‘ui. Pasak buvusio savivaldos ministro B. Neillo, tai buvo pirmas kartas, kai jis balsavo prieš savo paties vyriausybę.
Parlamentarų pademonstruotas priešiškumas buvo numalšintas šešių „Brexit“ pritariančių Leiboristų partijai atstovaujančių parlamentarų: Franko Fieldo, Ronnie Campbello, Kate Hoey, Kelvino Hopkinso, Grahamo Stringerio ir Giselos Stuart. Jie savo balsais pritarė vyriausybei.
Siekdamas apginti vyriausybės poziciją ministras Davidas Jonesas pasakė:
„Neįsivaizduoju, koks galėtų būti didesnis silpnumo įrodymas, nei dar kartą pasiųsti vyriausybės atstovus į Europos Sąjungą ir sakyti, kad norime derėtis toliau.“
Besibaigiant audringoms diskusijoms kai kurių palankiai „Brexit“ atžvilgiu nusiteikusių partijos kolegų pasisakymus per pastarųjų savaičių debatus Bendruomenių rūmuose konservatorė C. Perry palygino su ekstremistiškai nusiteikusių islamo išpažinėjų elgesiu.
Buvusi švietimo sekretorė Nicky Morgan buvo tarp susilaikiusiųjų, o buvęs iždo kancleris George‘as Osborne‘as balsavime nedalyvavo.
Balsavimo baigtis lėmė, kad Th. May pasiekė, jog per dvi dienas Bendruomenių rūmuose „Brexit“ įstatymo projektas taip ir nebuvo pakeistas, o liko vos viena diena deryboms ir svarstymams. Vis dar išlieka tikimybė, kad kils protestas dėl klausimo, susijusio su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, teisių apsauga.
Tiek „Brexit“ palaikančių, tiek jam prieštaraujančių stovykloms priklausantys konservatoriai vis dar svarsto, pritarti ar ne leiboristų siūlomiems pakeitimams.
Nepaisant to, Didžiosios Britanijos vyriausybė ir toliau išlieka pakankamai užtikrinta, jog „Brexit“ įstatymo projektas trečiadienį sėkmingai atlaikys ir trečiąjį svarstymą Bendruomenių rūmuose ir išliks nepakitęs. Kitas žingsnis – svarstymas Lordų rūmuose.
Ministrai bandė nuraminti maištingą charakterį pademonstravusius konservatorius, žadėdami parlamentarų balsavimą, ar pritarti „Brexit“ susitarimui dar prieš Europos Parlamentui sulaukus prašymu palaiminti jo sąlygas (tai turėtų įvykti ne anksčiau 2018 metų spalio).
Tokiam scenarijui iš pradžių tarsi ir pritarė leiboristų šešėlinis „Brexit“ sekretorius Keiras Starmeris, kuris pareiškė, kad tai „labai svarbi nuolaida“, tačiau nieko konkretesnio daugiau ir nebepasakė.
„Tai labai svarbi parlamento pergalė, kurią pasiekėme po kelis mėnesius trukusių bandymų prie sienos priremti leiboristus. Leiboristai ne kartą sakė, kad parlamente privalomas svarbus balsavimas dėl galutinio „Brexit“ susitarimo, o tai reiškia, kad parlamentarai turi turėti teisę išsakyti savo nuomonę prieš priimant galutinį sprendimą. Tai reiškia, kad Bendruomenių rūmai turi pirmumo teisę prieš Europos parlamentą, nes juk šis susitarimas apima ne tik mūsų pasitraukimą iš Sąjungos, bet ir mūsų santykius su Europos Sąjunga ateityje“, – sakė K. Starmeris.
Nepaisant to, nemažai paprastų parlamentarų negavo reikiamo patikinimo, kad parlamento balsas, priimant galutinį sprendimą, bus išgirstas ir į jį bus atsižvelgta.
Leiboristų parlamentaras Chrisas Leslie, kurio pateiktas pakeitimo siūlymas buvo pasirinktas balsavimui, teigia, kad britų valdžia ir toliau parlamentarams „Brexit“ klausimu nesuteikia galimybės rinktis.
„Šalies vyriausybės vadinamoji „nuolaida“ – per maža, kad būtų galima kalbėti apie kažką lemsiantį balsavimą. Ministrams nepavyko parengti naujos pataisos, todėl jų pastangos nebus įpareigojančios. Parlamentui taip ir nebuvo suteiktas pasirinkimas atmesti susitarimo projektą ir pareikšti vyriausybei, kad teks ieškoti geresnio sprendimo. Jeigu kalbėtume apie blogiausią įmanomą scenarijų – o tai būtų pasitraukimas iš Sąjungas be jokio susitarimo ir žalingi prekybos su Europa barjerai – parlamentas, panašu, negali pasakyti nė žodžio“, – paaiškina Ch. Leslie.
Buvusi leiboristų šešėlinio ministrų kabineto narė ir dabartinės vyriausybės priešininkė Angela Eagle siūlymą apibūdino kaip „Hobsono pasirinkimą“ – tai reiškia, kad parlamentas tarsi nėra iš ko rinktis arba, kitaip tariant, galimas arba sunkus ir varginantis „Brexit“, arba absoliučiai jokio susitarimo.
K. Starmeris dėl leiboristų sprendimo pasveikinti iš vyriausybės gautą nuolaidą ir atsiimti savą pataisų siūlymą sulaukė aršios opozicijos kritikos.
Viena iš Žaliųjų partijos lyderių Caroline Lucas tvirtina, kad parlamentarai „neturėtų leistis apgaunami šalies vyriausybės bandymo nutildyti jų norą išsakyti savo nuomonę“.
„Jų siūlomas balsavimas, kuris parlamentarams leistų rinktis arba ekstremalų „Brexit“, arba nėrimą stačia galva nuo skardžio į Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių vandenyną, yra ne jokia nuolaida, o paprasčiausias ultimatumas“, – teigia politikė.
Kai kurie leiboristų parlamentarai taip pat nepatenkinti tokiu teigiamu K. Starmerio požiūriu į šalies vyriausybės iniciatyvas ir teigia esantys nusivylę ta tariama nuolaida.
„Jam tiesiog reikia priedangos, kad galėtų pasakyti, „štai kokią nuolaidą čia iškovojome“. Tiesa ta, kad nieko jis čia neiškovojo, nes viskas dar tik prasideda“, – teigia vienas neįvardytas leiboristų parlamentaras.
„Valdžia sudarė palankias sąlygas daliai savo maištingiausiųjų pažadėti kažką, apie ką jau buvo kalbėta prie gerą mėnesį – arba balsuokime dėl susitarimo, arba suremkime ietis su Pasaulio prekybos organizacija, o čia padariniai būtų katastrofiški. Juk tai mes žinojome ir anksčiau“, – piktinasi jis.
Nepaisant to, K. Starmerio sprendimas tokį balsavimą įvardyti kaip svarbią pergalę, gali paprasčiausiai reikšti, kad šešėlinio kabineto ministrai, nesutariantys dėl „Brexit“, pavyzdžiui, Clive‘as Lewisas ir Diane Abbott, gali jaustis patogiau trečiadienį balsuodami už įstatymo projektą, nes vėliau galės teigti, kad partija kaip reikiant prisidėjo formuodama procesą.
D. Abbott, kuri eina šešėlinės vidaus reikalų sekretorės pareigas šešėlinėje vyriausybėje, ir šešėlinis prekybos sekretorius Barry Gardineris, leiboristų įtakinguosius spaudžia trečiadienį nuo balsavimo susilaikyti, jeigu paaiškės, kas įstatymo projektas po tris dienas trukusių svarstymų taip ir nebuvo pakeistas.
Tokiam vertinimui iššūkį meta šešėlinė užsienio reikalų sekretorė Emily Thornberry, kuri per antradienį vykusį susitikimą atmetė idėją, esą leiboristai šiuo visai šaliai esminiu klausimu ėmė ir pareiškė, esą jie negali apsispręsti.
Galiausiai šešėlinis kabinetas bendrai nusprendė, kad leiboristų pozicija bus balsavime palaikyti Lisabonos sutarties 50-ojo straipsnio aktyvavimą nepriklausomai nuo to, ar pataisoms bus pritarta.