The Economist: Putino susidomėjimas laikinomis paliaubomis netrukus gali sustiprėti

Ilgą laiką atrodė, kad sekinimo karas tarp Ukrainos ir penkis kartus daugiau gyventojų turinčios Rusijos gali baigtis tik vienu būdu. Tačiau daug liaupsintas, gegužės mėnesį pradėtas Rusijos puolimas prieš Charkivą šiaurinėje Ukrainos dalyje baigia išsikvėpti. Daugelis kitų Rusijos pasiekimų fronte, ypač Donbaso regione, buvo strategiškai nereikšmingi ir pasiekti tik milžiniška kaina. Dabar labiau norisi klausti ne to, ar Ukraina atlaikys šią kovą, o kiek ilgai Rusija galės išsaugoti dabartinį operacijų tempą.

Pagrindinė problema yra ne žmonės. Atrodo, kad Rusijai nėra bėdų kas mėnesį surasti po maždaug 25 tūkst. karių, kad fronte išlaikytų apie 470 tūkst. vyrų, nors jiems ir tenka mokėti daugiau. Raketų, skirtų Ukrainos infrastruktūrai atakuoti, gamyba taip pat auga. Tačiau nepaisant visų kalbų apie tai, kad Rusija perėjo prie karo ekonomikos, karinėms išlaidoms skirdama apie 8 proc. savo BVP, pakeisti savo stulbinančius tankų, šarvuotų pėstininkų mašinų ir artilerijos nuostolius ji gali tik iš sandėlių traukdama ir atnaujindama sovietmečiu sukauptas ginkluotės atsargas. Kad ir kokios gausios būtų šios atsargos, jos nėra begalinės.

Dauguma žvalgybos skaičiavimų rodo, kad per pirmuosius dvejus karo metus Rusija neteko apie 3 tūkst. tankų ir 5 tūkst. kitų šarvuotų mašinų. Olandų atvirų šaltinių žvalgybos svetainė „Oryx“ skelbia, kad nuotraukomis ar vaizdo įrašais patvirtinti Rusijos tankų nuostoliai siekia 3 235, tačiau mano, kad tikrasis skaičius yra „gerokai didesnis“.