The Economist: Turkija ir Vidurinė Azija vėl bando susivienyti

Netoli Astanos, Kazachstano sostinės, moteris paleidžia žirgą ristele, iškelia medinį lanką ir, lydima susižavėjusių žiūrovų žvilgsnių, vieną po kitos iššauna tris strėles. Ant vyrų pečių tupi kilnieji ereliai. Netoliese dvi grupės raitelių žaidžia kokparą, tik varžosi ne dėl tikros ožkos skerdenos, o dėl guminio jos maketo (galbūt kad neužkliūtų gyvūnų teisių gynėjams). Virš dešimčių baltos spalvos jurtų sklaidosi dūmai ir tvyro kepamos ėrienos aromatas.

Olimpinės ir nomadų žaidynės, pasibaigusios rugsėjo 13 d., – tai du visiškai skirtingi, nors ir į sportą orientuoti, renginiai. Pastarosiose šiemet dalyvavę specifinių sporto šakų meistrai atvyko net iš 89 šalių, o juk per pirmąjį turnyrą, surengtą 2014 metais, suinteresuotų šalių tebuvo 19. Iš esmės tai grynai tiurkų kultūros projektas.

„Kai atlieku šį judesį, – sako kirgizų lankininkas Išakas Tokonovas, įtempdamas lanko stygą, – girdžiu savo protėvių balsus.“

Europą ir Aziją jungiantis tiurkų pasaulis apima Turkiją, Azerbaidžaną, Turkmėnistaną, Kirgizstaną, Uzbekistaną ir Kazachstaną. Jis įsiterpia ir į Rusiją, kur gyvena daugybė tiurkų mažumų, taip pat į Kiniją – 12 mln. uigūrų tėvynę. Bendros tiurkų tapatybės šlovinimo idėja, anksčiau bauginusi sovietus, o dabar – Rusiją bei Kiniją, įgauna vis didesnį patrauklumą. Nomadų žaidynės – tai vienas iš tai įrodančių ženklų.