Kremliaus demonstruojamo priešiškumo kaimyninei Ukrainai sparta privertė daugelį baltarusių baimintis Rusijos agresijos ar netgi jos įsiveržimo.
Per 21 savo prezidentavimo metus Aleksandras Lukašenka tradiciškai su Rusija palaikė glaudžius politinius, ekonominius bei karinius ryšius. Vis dėlto, jis nuolat pabrėždavo, kad nepaisant dviejų šalių „broliškumo“, Baltarusija yra atskira ir savarankiška valstybė.
Akivaizdžiai sunerimęs dėl pastarojo karo tarp Rusijos remiamų separatistų ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų šalies rytuose, A. Lukašenka paspartino kampaniją, kuria siekia sustiprinti savo šalies ryšius su Europa, siųsdamas pasiuntinius į Europos sostines ir mielai priimdamas Europos Sąjungos šalių bei JAV ambasadas.
Jis taip pat ėmėsi apdairiai kelti Rusijos įtakos savo šalyje klausimą – balandį prezidentas sunerimo, kad Baltarusijoje daugėja prorusiškų nevyriausybinių organizacijų skaičius. A. Lukašenka užsiminė, kad jo šalyje aktyviai veikia ekstremistinės Rusijos grupuotės ir patikino, kad „prieš jas ėmėsi priemonių“.
Provyriausybinis Strateginių ir geopolitinių studijų centras taip pat inicijavo tinklaraštį, kuriuo siekiama sekti dalies Rusijos elito mėginimus destabilizuoti padėtį Baltarusijoje.
Pagrindą invazijai galima sufabrikuoti
Baimę tik dar labiau pakurstė visa eilė Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių. Internetinis laikraštis „Sputnik i Pogrom“ neseniai pateikė nuomonę, kad trys iš šešių Baltarusijos regionų iš tiesų „buvo gauti dovanų iš Sovietų Rusijos“. Toks požiūris buvo aktyviai propaguojamas prieš Krymo aneksiją. Nutekėjęs Rusijos aukštų pareigūnų susirašinėjimas rodė, kad tinklalapį galėjo proteguoti Kremlius.
Rusijos tinklalapio „Vzgliad“ žurnalistas dar labiau pakurstė ugnį teigdamas, kad A. Lukašenka šį rudenį turėtų surengti referendumą dėl Baltarusijos įstojimo į Rusijos Federaciją, priešingu atveju „[šalis] jos dabartinėje formoje bus eliminuota“.
Be retorikos, Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir jos vadovavimas separatistams Ukrainos rytuose stipriai atsiliepė Baltarusijos santykiams su galingąja kaimyne. Prorusiškų separatistų smurto Ukrainos rytuose akivaizdoje B. Lukašenka garsiai pareiškė, kad Ukraina neturi skilti, ir pažadėjo savo paramą Vakarų remiamam Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, siūlydamas jam „Baltarusijos žmonių draugystę“.
Baltarusijos prezidentas taip pat išreiškė užslėptą kritiką Vladimirui Putinui: nors apdairiai Rusijos prezidento tiesiogiai nepaminėjo, A. Lukašenka kovą surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad jis nebėra „paskutinis Europos diktatorius“, turėdamas omenyje savo kolegą iš Rytų.
Jis taip pat įspėjo, kad nepriklausomai nuo to, iš kurios pusės ateitų agresija, jo šalis gintų savo autonomiškumą. „Su Rusija turi būti atsargus“, – sakė jis.
Opozicinės partijos „Judėjimas už laisvę“ pirmininkas Aleksandras Milinkevičius teigia, kad šalies suverenumui gresia didelis pavojus. „Putinas sąmoningai mėgino ekshumuoti Sovietų Sąjungą“, – sakė jis.
„Šiuo metu nėra absoliučiai jokio pagrindo rusams įsibrauti, tačiau Rusija, fabrikavimo ekspertė, gali lengvai ką nors sugalvoti“, – pridūrė jis.
„Valdančiuosiuose sluoksniuose subrendo mintis, kad mes praradome daug laiko rimtai nebendradarbiaudami su Europos Sąjunga, – sakė A. Milinkevičius. – Tačiau kai tik Baltarusija pagarsins savo norą susidraugauti su Europa, Rusija ims elgtis agresyviai – tai aišku kaip du kart du“.
Jo teigimu, A. Lukašenkos atsiribojimas nuo Maskvos galėtų suteikti pretekstą Rusijos agresijai.
„Imperinė isterija“
Buvęs kampanijos „Kalbėk tiesą“ įkūrėjas Vladimiras Nekliajevas – kandidatavęs 2010 metų Baltarusijos prezidento rinkimuose – tiki, kad pavojų Baltarusijos nepriklausomybei kelia ne V. Putinas, o nacionalistinės jėgos, kurias išprovokavo jo veiksmai Ukrainoje.
Jis teigia, kad vis didėjantis galingas Rusijos visuomenės segmentas nemato Baltarusijos ar Ukrainos kaip nepriklausomų valstybių, o jų požiūris daro vis didesnę įtaką Rusijos politiniam elitui.
Baltarusija gali lengvai tapti savo kaimynės „imperinės isterijos“ taikiniu, įsitikinęs V. Nekliajevas.
Baltarusijos politologas Jurijus Carikas mano, kad ateityje labiau tikėtinas Rusijos ekonominis spaudimas Minskui – šią taktiką Maskva yra taikiusi ir anksčiau.
Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje Rusija sustabdė dujų transportavimą į Baltarusiją, taip mėgindama išlaikyti už pavadžio A. Lukašenkos vyriausybę.
2010 ir 2011 metais Kremlius sumažino naftos su nuolaida tiekimą Baltarusijai, o 2013 metais pagrasino padaryti tą patį. Pernai metais Rusija užblokavo didžiąją dalį baltarusiškų maisto produktų eksporto, kurio vertė siekia 4,5 mlrd. dolerių (4,1 mlrd. eurų).
Dabar baltarusiai baiminasi patekę į beviltišką situaciją. Jeigu A. Lukašenka leisis įbauginamas Maskvos, Baltarusija gali grįžti prie Rusijos pasienio krašto statuso, kokį turėjo sovietų valdymo metais.
Tačiau jeigu A. Lukašenka mėgins įvairinti savo užsienio politiką ir ieškoti naujų draugų Europoje, gali būti, kad Kremlius į tai reaguos agresyviai. Ir viena, ir kita kelia grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei.