Portalo lb.ua žurnalistai tikina, kad jiems pavyko pakalbinti Latvijos pilietį, 21 dieną vykdžiusį vertėjo funkcijas DLR žvalgybinėje grupėje.
Šis asmuo kilęs iš rytinės Latvijos dalies, Latgalos, kur gyvena apie pusė milijono rusų, kurie anksčiau jau ne kartą yra kalbėję apie „politinę prieš juos vykdomą Latvijos valdžios diskriminaciją“.
Šiuo metu Ukrainoje vykstančių įvykių kontekste prorusiškos nuotaikos Latgaloje sustiprėjo.
Internete netgi galima rasti „Latgalos liaudies respublikos“ vėliavą. Prorusiška propaganda vykdoma ir ten, o lb.ua pašnekovas latvis vyko į DLR visiškai įsitikinęs, kad vyksta ginti Donbaso žmones nuo sužvėrėjusių „ukrų“ (ukrainiečių – DELFI).
Vis dėlto neilgai trukus jis kardinaliai pakeitė nuomonę ir suskubo išvykti iš savavališkai pasiskelbusios respublikos teritorijos. Jam tai pavyko padaryti, tačiau, anot jo paties, jam labai pasisekė. Tai, ką matė DLR, ten vertėjavęs asmuo sutiko papasakoti tik visiško anonimiškumo sąlygomis, neatskleisdamas tapatybės.
– Kada ir kodėl nusprendėte vykti į DLR?
Egzistuoja daug būdų ten patekti. Vykau su padirbtu, ne piliečio pasu, nes su tokiu pasu viza vykstant į Rusiją nereikalinga. Iš pradžių vykau į Sankt Peterburgą, vėliau – Rostovo autobusu. Išlipi Gukovo, tada – autobusiuku į Rostovą. Tuo metu buvo „valomas“ Donecko oro uostas. Patekau į apmokymų bazę. Dabar jau esu linkęs ją vadinti teroristų rengimo baze. Pati bazė yra į Rytus nuo Rostovo.
– Norite pasakyti, kad ji yra Rusijos teritorijoje?
– Taip, tai – Rusijos teritorija, Volgodonskas ar šalia jo. Tai bazė su normalia apranga, tokios nei Donecke, nei Luhanske nerasi. Bazė su prieiga prie Torezo ir Mariupolio. Ten praleidau savaitę, buvau ruošiamas fiziškai ir morališkai – buvo tikrinamos mano reakcijos ir psichikos stabilumas.
Bazėje tuo metu buvo apmokoma apie 500 asmenų. Manęs klausė, ar turiu patirties. Atsakiau, kad turiu. Esu karinės srities atstovas (detaliau apie tai pašnekovas kalbėti nenorėjo). Atėjęs vyrukas, ne instruktorius, iš DLR separatistų „Spartos“ grupuotės, kuriai vadovauja Motorola, mane nusivedė į kitą kabinetą ir paklausė, iš kur aš esu toks „kietas“ ir ar moku kalbų.
Atsakiau, kad moku keturias kalbas: lenkų, rusų, anglų ir savąją – latvių. Buvau paimtas iš kareivinių, iš manęs buvo atimtas pasas, išduotas DLR pasas, atimti drabužiai, filmavimo kamera taip pat. Išvažiavau su jais. Vertėjavau, man buvo uždėtos dvi juostelės – viena Georgijaus, kita – latviška, niekas neprieštaravo. Kai ten patekau, mano nuomonė visiškai pasikeitė.
– Kaip vykote į DLR?
– Buvo 117 mašinų kolona iš Rusijos. Pas jus ten pasienyje rusų – daugybė. Perėjimą kontroliuoja Rusija. Į kairę ir į dešinę viskas užminuota. Mačiau ten „šviežius“ tankus T-74. Jie buvo perdažyti ukrainiečių spalvomis, kaip jūsų – dvi juostos. Vis dėlto 40 motorinių valandų buvo prisukta – pasižiūrėjau. Tada atvažiuoja televizija ir tankai perdažomi – neva buvo ukrainietiški, o tapo trofėjiniai. Ir viskas, kolona juda. O tada visa tai rodo televizija.
– Stovykla Rusijos teritorijoje, tankai – jums iš karto tai nepasirodė įtartina?
– Juk sakau, buvau patriotiškai nusiteikęs, į visa tai žvelgiau kitu kampu.
– Aišku. Kokia užduotis jums teko, ką jūs darėte?
– Taigi tapau vertėju. Prisijungiau prie keturių asmenų grupės. Dėvėjome kamufliažinę aprangą, kurią turi tik rusai – „jungle“. Vykdžiau nelaisvėn paimtų užsieniečių apklausas. Daugiausia buvo lenkų.
Vienas lyg buvo iš „Valkirijos“, bent taip jie sakė, ženklai ant drabužių lyg rodė – jis buvo su šviežia uniforma. Iš esmės dabar nebesu tikras, iš kur buvo jis ir visi kiti. Jis neprisipažino, jie jį mušė, o vėliau išvedė į karcerį. Donecke normalų karcerį padarė. Aš visada buvau kartu su žmogumi iš „Spartos“, nežinau nei jo karinio laipsnio, nei vardo, tik šaukinį.
– Jis buvo separatistas?
– Dar ir koks. Pasakysiu jums daugiau: manau, kad Rusijos karininkai buvo atsiųsti į Donbasą likus metams iki to laiko, kai viskas prasidėjo. Ten ne reguliarioji, o specialioji Rusijos kariuomenė, reguliarieji lieka savo teritorijoje, skalbia kojines ar ką jie ten daro. Donbase taip pat yra karinės rusų pajėgos. Kiekvienai grupei tenka po vieną specialistą, kuris tik kovos lauke duoda žemėlapį.
Tai – pėstininko žemėlapis, mastelis – 1:2500. Jie turi kitokius žemėlapius, GPS, bepiločius, už jų stovi Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU). Jie turi normalius sandėlius, uniformas, viską, ko negausi nei Donecke, nei Luhanske.
Prie jų negalima prieiti ar paklausti ko nors. Jie iš išorės – atsiranda, o paskui dingsta. Jei prasideda kova, jie dingsta, lieka tik fronto žmonės. Ten buvo kariai profesionalai, kiekvienas žino, ką daro. Esu tikras, kad jie tam atsiųsti.
– Kiek mokėjo?
– Buvo žadėta mokėti 500 JAV dolerių (467 eurus) už dieną fronto linijoje, jei giliau – 250 JAV dolerių (234 eurus) per savaitę. Iki šiol negavau iš jų pinigų. Vadams per dieną mokama 1500 grivinų (67 eurų) suma. Jie turi puikias mašinas ir namus, nežinau, ar tai – atimti namai, ar jų pačių, tačiau jie tikrai prašmatnūs. Turi ginklų, miliciją viską sustatė nuo A iki Z. Vietiniai jų pradėjo neapkęsti, visi nori normalaus ir ramaus gyvenimo.
– Ar vietiniai jiems padeda?
– Visa tai, kas rodoma „Youtube“, – nesąmonė. Jie jau nebeturi jokios paramos. Į mūsų judančią koloną mėtė akmenis. Net ir Donecke. Labai prastai tada pasijaučiau. Tiesiog mėtė akmenis.
Žmonės neturi darbo, niekas nedirba. Neva buvo patruliuojama, maistas vietiniams dalijamas, nes norėta parodyti, kokie jie šaunūs, o paskui 4 val. ryto, kai visi miega, iš „Grad“ šaudoma į namukus. Arba sėda į visureigį, išvažiuoja į Donecką, Šachtiorską ar Avdijivką, apsisuka ir šaudo į savus. Iš Rusijos šaudoma iš „Smerč“, buvau pasienyje, mačiau, kaip „Smerč“ sviediniai lėkė į Ukrainos pusę. Nežinau, kur jie pataikė, galbūt į taikius gyventojus. Tai, ką kalba per televiziją, kad jiems civiliai neša maistą, – absurdas. Maistas jiems atgabenamas konvojais.
– Ką galite pasakyti apie Rusijos „humanitarinės pagalbos konvojus“?
– Aš jums papasakosiu. Jie juda trasa, reguliariai sustoja, šios karinės dėžės užkasamos į kairę ir į dešinę nuo kelio. Kas 300 metrų sustoja, užkasa. Dėžėse yra visko. Mačiau pats. Fotografuoti negalima, juk viską atėmė. Telefoną atėmė. Donecko oro uoste pavyko šį bei tą nufotografuoti telefonu – manimi pasitikėjo, todėl pavyko į oro uostą įsinešti telefoną. Vėliau šie sunkvežimiai tampa populistiniai, vyksta į Donecką ir prieš kamerą rodoma bet kas – vanduo, druska, dar kas nors. Mano turimomis žiniomis, kitas konvojus iš Rusijos bus provokacinis.
– Ar rengiama daug inscenizacijų?
– Klastočių labai daug. Mačiau aš tuos „LifeNews“. Buvo netikrų ESBO. Buvo ir tikrų, tik jie pasirodo, kai atvyksta televizija, kai viskas jau pasibaigę. Klastočių tikrai daug.
– Ar tiekiama alkoholio ir narkotikų?
– Čečėnai su savo paketais ir švirkštais ateina. Sako, kad tai – morfinas, tačiau esu matęs morfino pavartojusių žmonių, tai labiau panašu į heroiną: pavartoję morfino žmonės guli, o po heroino dar vaikšto ir šaudo.
Jiems tada niekas neberūpi, jie tiesiog žudo. Tiesa, dar buvo disciplininių batalionų, kuriuos sudaro po 32 arba 64 kalinius. Tiems išvis viskas vienodai, taškosi jie. Mes per naktį panaudojame 120 kulkų, jie – 40 tūkst.
– Kada supratote, kad norite išvažiuoti?
– Jie perrenginėjo žmones. Tuos, kurie pereidavo per lagerį, nežinau, kas jie tokie. Juos atveždavo šarvuočiai, tačiau iki tol jie buvo areštuoti. Juos aprengdavo ukrainiečių uniforma, su ukrainietiškais skiriamaisiais ženklais ir visais kitais atributais. Jie būdavo paleidžiami kur nors, o tada sušaudomi. Vėliau atvažiuodavo televizija, kai viskas jau būdavo ramu, ir jie rodydavo, kiek „ukropų“ (ukrainiečių – DELFI) nušovė. Man pasidarė šlykštu, tai – visam pasauliui skirtas spektaklis, o ne politinis karas. Ten yra separatistų, bet separatistai su vaikais sėdi rūsiuose, o gatvėse – kiti žmonės. Tai specialiosios rusų karinės pajėgos, esu tikras, kad tai – specialiosios pajėgos. Kadangi buvau gerbiamas ten, pasakiau, kad išeisiu arba tegul mane nušauna. Per Rostovą iš ten pasišalinau. Kitų nepaleidžia – išeini ir miršti arba pasilieki, kaip lageryje.
– Jie taip paprastai tau leido išeiti po to, ką matei?
– Na, aš jiems nemažai padėjau. Iš manęs viskas buvo atimta, turiu vos kelias telefonu darytas nuotraukas. Kai ėjau iš ten, mane sustabdė. Galvojau, kad šaus į pakaušį, pradėjo krėsti drebulys, o jie man ir sako: „Bilietą atiduok“. Tik taip man pasą atidavė, mainais į bilietą. Grįžau taip pat, kaip ir atvažiavau. Dabar bijau, kad jie mane ras, arba Ukrainos saugumo tarnyba. Žinau, kad du latviai negrįžo.
– Kaip vertinate tai, ką matėte?
– Tiesiog išlaikykite teritoriją, nepulkite, rusai pagalbos ten negauna, palaikymo nėra, vietos gyventojai jų nekenčia. Taikiems gyventojams darbo nėra, dėl jų jie neturi normalaus gyvenimo. Visi miršta iš nuobodulio, o dabar dar ir iš bado. Dar vienas kankinimas badu.
Tiek Luhanske, tiek ir Donecke. Dėl viso to mikčiojau porą savaičių. Dabar norėčiau eiti remti kitą pusę. Eiti prieš tuos žmones, o ne prieš taikius gyventojus. Tai – banditizmas, kitaip negaliu to pavadinti.