Bažnyčios lyderiai ir sveikatos apsaugos pareigūnai reiškė nepritarimą šiai praktikai, kuri sulieja katalikybę su liaudies tikėjimais, bet kasmet rengiami ritualai toliau pritraukia ir dalyvius, ir didžiules stebėtojų minias, ypač – šiaurinėje Pampangos provincijoje.
„Nejaučiu jokio skausmo, nes žinau, kad kentėdamas lieku vienas su savo Dievu“, – sakė 30-metis statybininkas, kuris vėliau susiraižė nugarą butelių šukėmis ir skutimosi peiliukais, o vėliau čaižė save bambukinėmis rykštėmis, kad žaizdos neužsivertų.
Save plakantys basi maldininkai kankinamai lėtai ėjo prie vienos kalvos San Chuano kaime, esančiame kaimiškame San Fernando rajone į šiaurę nuo Manilos, kur įvyks nukryžiavimo ceremonija. Kai kurie iš jų retkarčiais atsiguldavo ant įkaitusio šaligatvio ir leisdavo vaikams juos plakti.
Penki vyrai leidosi prikalami prie medinių kryžių vinimis, kurios perverdavo jų delnus ir kojas. Kiti prie kryžių buvo tik pririšti. Dalis šios ceremonijos dalyvių buvo nusipiešę ant veido barzdas, kad atrodytų panašesni į Jėzų.
Jie vaitojo iš skausmo, kai Romos centurionais persirengę ceremonijos dalyviai kalė vinis jiems per delnus.
„Mano tikėjimas padėjo man išgyti. Darysiu tai, kol gyvas būsiu“, – vienas iš tų vyrų, vardu Wilfredo Salvadoras, sakė AFP, kai buvo nukeltas nuo kryžiaus, o jo rankos ir kojos buvo sutvarstytos.
„Skaudėjo, bet jaučiau šviesą. Negaliu to paaiškinti. Galiu pasakyti, kad mano tikėjimas labai stiprus“, – sakė tas 50-metis, prieš kelerius metus atsigavęs po gilaus nervų lūžio.
Keli kiti vyrai leidosi nukryžiuojami jau nebe pirmus metus.
54 metų dažytojas Rubenas Enaje šį ritualą kartojo pastaruosius 29 metus, dėkodamas Dievui, kad jį išsigelbėjimą, kai vyras nukrito nuo pastato. Šiemet jam netoli burnos buvo pritvirtintas mažytis mikrofonas, nors dėl techninio gedimo buvo sunku išgirsti, kaip jis ištaria paskutinius Kristaus žodžius.
Ceremonijos ant dulkėtos kalvos San Pedro Kutudo kaimelyje, atvaizduojančios Kristaus nukryžiavimą, pritraukė bent 4 tūkst. žiūrovų ir turistų, tarp kurių buvo dešimtys užsieniečių. Šįkart organizatoriai uždraudė užsieniečius kalti prie kryžių, kad renginys „netaptų cirku“, sakė vietos tarybos narys Harvey Quiwa.
San Fernando arkivyskupas Florentinas Lavarias nepritaria šiai kruvinai praktikai, sakydamas, kad savo tikėjimą galima išreikšti kitokiomis priemonėmis.
„Mūsų veiksmai turėtų būtų nukreipti į gerus darbus. Krikščioniškas gyvenimas nėra tai, kad pasiekiama per vieną naktį“, – aiškino jis.
Vis dėlto San Fernando meras Edwinas Santiago atvirai pripažino, kad šie religiniai ritualai neša bendruomenei didelę ekonominę naudą.
Pasak jo, praeitais metais į Didžiosios savaitės renginius atvyko apie 60 tūkst. lankytojų iš šalies ir užsienio. Meras išreiškė viltį, kad šiemet jų bus dar daugiau.
„Mes nevykdome tikslios lėšų apskaitos ... bet Didžiojo penktadienio renginiai neabejotinai padeda vietos gyventojų verslui“, – aiškino E.Santiago.
Užsieniečiai turistai šį reginį stebėjo sukrėsti ir apstulbę.
„Tai išties šiurkštu ir kruvina. Niekada nepasidaryčiau čia asmenukės“, – naujienų agentūrai AFP sakė 26 metų turistė iš Singapūro Jorene Chai.
50 metų istorijos profesorius iš Lenkijos Waldemaras Traczykas sakė taupęs septynerius metus, kad galėtų su žmona atskristi į Filipinus stebėtis penktadienio ceremonijų.
„Per daug kraujo ... Bet įdomu sužinoti, kodėl XVII amžiaus Europos praktika iki šiol gyvuoja Filipinuose“, – jis sakė AFP.
Tikintieji nukryžiavimo atkartojimui ryžtasi atgailaudami dėl nuodėmių, melsdami sveikatos ligoniams, prašydami geresnio gyvenimo arba dėkodami Dievui už numanomus stebuklus.
Filipinai yra didžiausia Azijos katalikų citadelė, kurioje gyvena daugiau kaip 80 mln. tikinčiųjų ir kurioje Bažnyčia turi didelę įtaką, lemiančią, kad skyrybos ir abortai iki šiol nėra įteisinti.
Tačiau šalyje katalikišką tikėjimą neretai papildo vietos prietarai – pavyzdžiui, kai kurie žmonės Didįjį penktadienį po 15 val. vengia praustis po dušu ir skalbti, kad neprisišauktų nesėkmės.